Šv. Jokūbas, apaštalas Mt 20, 20–28 „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų“

Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.

Jėzus paklausė: „Ko nori?“

Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.

Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“

Jie atsakė: „Galime“.

Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

Kiti skaitiniai: 2 Kor 4, 7–15; Ps 125

Evangelijos skaitinio meditacija

Kas gi nenorėtų būti pirmas, visų gerbiamas ir vertinamas? Atrodo, turime nenumalšinamą pripažinimo, šlovės, galios ir valdžios troškulį, norime viešpatauti tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimuose, kaip mums patinka. Negi turėtų mus stebinti Jėzaus apaštalų troškimas užimti autoritetingus valdžios postus Dievo karalystėje? Jokūbas ir Jonas, Zebediejaus sūnūs, paragino savo motiną sudaryti su Jėzumi sandėrį. Jie norėjo būti išskirti kaip pirmieji ir patys svarbiausi asmenys šalia Jėzaus!

Kai Jėzus pasišaukė dvylika apaštalų, kurie vėliau turės mokyti Jo dvasiniu autoritetu, būti savo artimiausių mokinių rate, Jis padarė neįtikėtiną dalyką! Jėzus apvertė pasaulyje įprastą valdžios sampratą, sukeisdamas šeimininką ir tarną, valdovą ir pavaldinį, pirmą ir paskutinį vaidmenimis! Jis valdžią sutuokė su meile, aukštas pareigas su pasiaukojimu, o tarnystę su nuolankumu. Valdžia be meilės tampa vergvaldiška ir dominuojančia. Aukštos pareigos be pagarbos ir rūpinimosi pavaldiniais tampa grubiomis bei žeminančiomis. O tarnystė be dosnumo ir aukos yra pigi ir stokoja gailesčio.

Norintieji tarnauti su Jėzumi ir valdyti Dievo karalystėje turi būti pasiruošę paaukoti ne tik truputį savo laiko, pinigų bei išteklių, bet visą savo gyvenimą ir viską, ką turi! Jėzus be pagražinimų paaiškino savo mokiniams, kokią auką Jis turi omeny. Jo apaštalai turi gerti iš Jo taurės, jei tikisi viešpatauti su Juo Dievo karalystėje. O ši taurė buvo karti – nukryžiavimas. Kokią taurę yra Viešpats numatęs mums? Kai kuriems mokiniams ji reiškia fizinį kentėjimą ir skausmingą kankinystę. Tačiau daugumai tai yra ilga krikščioniško gyvenimo rutina su kasdienėmis aukomis, nusivylimais, nuosmukiais, kovomis ir gundymais.

Jėzaus mokinys turi būti pasirengęs atiduoti savo gyvenimą kiekvieną dieną – mažai ar didelei aukai, ir netgi išlieti savo kraują, jei to reikia Kristui bei Jo Evangelijai. Kas gali tokią auką paversti džiaugsmu, o ne našta? Tai meilė –„Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Vienas iš Bažnyčios Tėvų apibendrino Jėzaus mokymą šiais žodžiais: „tarnauti, tai viešpatauti su Kristumi“. Pašvęsdami savo gyvenimus kaip Jėzus nuolankiai tarnystei ir artimo meilei, mes dalyvaujame Dievo viešpatystėje. Ar esi pasirengęs paaukoti savo gyvenimą ir tarnauti kitiems pagal Jėzaus mokymą ir pavyzdį?

Viešpatie Jėzau, padaryk mane savo karalystės meilės tarnu, kad siekčiau verčiau pats tarnauti, o ne kad man patarnautų. Uždek mano širdį meile, kad dosniai dovanočiau ir džiaugsmingai tarnaučiau vardan Tavęs.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė

Bernardinai.lt archyvas