Apkrovos ir virpesiai ardo Pilies kalno šlaitus

Fotografijos autorius: Saulius Žiūra

Vilniaus Pilies kalno šiaurinio stataus šlaito paviršius sutrūkinėjo ir pasislinko žemyn. Sujudo administracija ir specialistai. Šlaitų nepastovumas grasina prarasti kultūros vertybę – Vilniaus Aukštutinės pilies liekanas.

Tačiau žiniasklaida jau pranešė, kad Vilniaus savivaldybė ekstremalios situacijos neskelbia. Pinigų įvairiems tyrimams ir Pilies kalno šlaitų tvirtinimui iš Vyriausybės fondų gauti nepavyko, tad teks kol kas nusiraminti ir laukti naujų šlaito judesių.

Dabar šlaito nuošliaužas bandoma pridengti audeklu, matyt, kad šlaitas būtų apsaugotas nuo kritulių poveikio. Teks šlaitą uždengti specialiu tinkleliu ir apsėti varpinėmis žolėmis. Šilumos ir drėgmės dabar pakanka. Žolių sėklos sudygs, įsišaknys ir pradės saugoti šlaito paviršių nuo vandensrūvės erozijos.

Televizijos ekrane teko matyti keltuvu nusileidžiančius Aukštutinės pilies lankytojus. Šių patogumų net ir palyginti negalime su kopimu į kalną pėsčiomis. Neteko girdėti, kad kas nors viešai kalbėtų ar rašytų, jog Pilies kalno nuošliaužas galėjo išprovokuoti keltuvo sukeliami virpesiai.

Lygiai taip pat kaip ir polių kalimas statant Karaliaus Mindaugo tiltą, o dabar ir intensyvus sunkaus transporto važinėjimas Pilių rezervato paribyje virpina gruntus. Plyšinėja, skilinėja paminklinių pastatų pamatai, bet apie šiuos faktus ir jų priežastis plačiai nekalbama.

1979 m. įvyko Vilniaus pilies aplinkumos tvarkymo projektų konkursas. Vienas iš projektų, be kita ko, siūlė pastatyti keltuvą į Pilies kalną. Tuomet dauguma projektuotojų ir projektų vertinimo komisijos narių keltuvo idėją priėmė kaip šventvagystę. Bėgo metai, keitėsi valdžios ir atėjo diena, kai keltuvas be jokių diskusijų buvo pastatytas. Virpesiai yra viena iš šlaitų nepastovumo priežasčių, bet ji vargu ar bus pripažinta, o tuo labiau pašalinta.

Matyt pirmumas bus atiduotas statybininkams, kurie šlaitams sutvirtinti kala gelžbetoninius polius ir svajoja apjuosti kalną gelžbetoniniu žiedu. Atstatyti Aukštutinės pilies mūrus svajoja ne vien architektas – roko muzikantas, bet ir patyrę pastatų restauratoriai.

Didesnės statybinių konstrukcijų apkrovos apgriuvęs Pilies kalnas tikriausiai neatlaikytų. Tada greičiausiai būtų apkaltinti vokiečiai, kurie karo metais po kalnu buvo iškasę tunelius. Tunelių kasimas buvo brutalus piliakalnio naikinimo aktas, bet pilies mūrų atstatinėjimas būtų toks pat piliakalnio griuvimą provokuojantis veiksmas.

Tenka girdėti ir skaityti abejones dėl Pilies kalno šlaituose plynai iškirstų medžių. Kai kas mano, kad gal reikėjo dalį  jų palikti.  Dideli medžiai stačiuose šlaituose sudaro apkrovą, šaknys purena susigulėjusį gruntą, o virsdami atveria dideles duobes. Todėl reikėtų atiduoti didelę pagarbą Pilies kalno restauratoriams, kurie sutartinai ir ryžtingai atliko labai reikalingą piliakalnio gelbėjimo darbą. Iškirtus visus medžius, piliakalnis įgijo pirmapradį viduramžių laikų pavidalą ir, be abejonės, pastovesnį būvį. Dar 1980 m. istorikas Feliksas Sliesoriūnas knygelėje „Gedimino aikštė Vilniuje“ išsamiai aprašė Rusijos caro inžinierių piliakalnio tvarkymo darbus.

1895 m. buvo nutiestas takas, o gal net kelias į Vilniaus pilies kalną. Tais pačiais metais kalno šlaituose pradėta sodinti medžius. Visą šimtą metų medžių niekas nedrįso nukirsti. Paūmėjus piliakalnio šlaitų erozijai, pradėta ieškoti jų apsaugos priemonių. Šlaituose iškirtus medžius, belieka tinkamai prižiūrėti velėną.

Šiuo atveju dar yra pavojus, kad tariamojo grožio sumetimais bus trokštama lygios vejos ir todėl per dažnai šienaujama žolė. Pieva šlaituose turėtų būti artima natūraliai ir žmogaus įsikišimas su dalgiu – tik retkarčiais ir, žinoma, nupjautą žolę paliekant supūti. Kitas pavojus – vaikščiojimas šlaituose.

Svarbu bus suvaldyti paauglius, bėgiojančius šlaitais ir pažeidžiančius šlaitų velėną. Galima tikėtis, kad ir naujų statybų ant Pilies kalno bus visiems laikams atsisakyta. Sunkiausia, matyt, bus atsisakyti keltuvo paslaugų. Juk taip malonu be vargo pakilti į aukštumas.