2016 07 29

John L. Allen

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pranciškaus apsilankymas Aušvice liudija Bažnyčios įsipareigojimą atminčiai

EPA nuotrauka

Penktadienį Pranciškus tapo trečiuoju popiežiumi, aplankiusiu Aušvico koncentracijos stovyklos memorialą. Be to, jis tapo pirmuoju, kurio praeitis neturi nieko bendra su šia istorijos tragedija.

Lenkija – vieta, kur yra liūdnai pagarsėjusi Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykla, kurioje naciai pražudė mažiausiai 1,1 mln žmonių. Šis memorialas yra pasiryžimas siekti, kad tos baisybės niekada nebūtų pamirštos ir nepasikartotų.

Penktadienį popiežius Pranciškus aiškiai parodo, kad įsipareigojimas istorinei atminčiai yra bendras Katalikų Bažnyčios pasižadėjimas, nepriklausomai nuo konkretaus popiežiaus biografijos ar asmeninio ryšio su šia tragedija. Tai yra praktiškai „popiežiaus darbo reikalavimas“, kad ir kas tuo metu vadovautų Bažnyčiai.  

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Popiežius tampa trečiuoju popiežium, nuvykusiu į Aušvicą po šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, ir yra pirmasis, kuris ten apsilankydamas bent jau akivaizdžiu būdu neapmąsto savo paties praeities. Jis nėra nei Aušvico laikmečio žmogus, nei kilęs iš šalies, kuri atsakinga už tuos nusikaltimus.

Jonas Paulius užaugo Vadovicuose, mažame miestelyje, kuriame XX a. pradžioje gyveno gausi žydų populiacija ir kuris yra išsidėstęs vos 30 km atstumu nuo Aušvico. Jis asmeniškai pažinojo šeimas, kurios buvo deportuotos į mirties stovyklą ir ten mirė, ir kaip lenkas, matęs žydų populiacijos savo šalyje naikinimą, jautė galingą asmeninę paskatą būti to liudytoju.

Kai jis 1958 m. tapo Krokuvos vyskupu augziliaru, iki pat išrinkimo popiežiumi Karolis Vojtyla dažnai lankydavo Aušvico parapijas ir paprastai pakeliui stabteldavo stovyklos memoriale. Jo pamokslai tose parapijose ragindavo melstis už mirusiuosius ir taip pat melstis tų žmonių vardu, kurie negali atvykti į Aušvicą.

Tapęs popiežiumi, Jonas Paulius II aplankė memorialą 1979 metais, savo pirmosios apaštalinės kelionės į gimtąją šalį metu. Tada jis sakė: „Gerai žinoma, kad lankiausi čia daugelį kartų. Tiek daug kartų! Buvo neįmanoma neatvykti čia kaip popiežiui.“

Benediktas XVI pakartojo šį gestą 2006 m. gegužę, savo pirmosios ir vienintelės popiežiškosios kelionės į Lenkiją metu. Jis taip pat turėjo aiškias asmenines priežastis ir paskatą ten apsilankyti.

Josephas Ratzingeris užaugo nacistinėje Vokietijoje, o jo tėvas buvo policijos pareigūnas, kuris rinkosi mažiau reikšmingą tarnybą ir ankstesnį išėjimą į pensiją, kad tik išvengtų įsitraukimo į režimą. Kaip gerai žinoma, jaunasis Ratzingeris trumpai ir priverstinai buvo užregistruotas į Hitlerio jaunimą, kai priklausymas judėjimui tapo privalomas jo amžiaus žmonėms. Jis taip pat buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę II pasaulinio karo pabaigoje. Taigi tapęs popiežiumi Benediktas XVI lankydamasis Aušvice deklaravo, kad kaip „vokiečių sūnus“ jis jautė pareigą atvykti čia, nes vieta akivaizdžiai turi stiprų istorinį rezonansą.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus yra kilęs iš šalies, kuri turi didelę žydų populiaciją, o jis pats – stiprius asmeninius ryšius su Argentinos žydų bendruomene, įskaitant daugystę su rabinu Abraomu Skorka. Be to, Pranciškus vežė pagalbą 1992 ir 1994 m. įvykusių bombų atakų prieš žydus Buenos Airėse aukoms. Tačiau šis vizitas nėra biografinių faktų pasekmės, o labiau susijęs su Pranciškaus tikėjimu – šiuo atveju jo įsipareigojimu atminčiai ir jo pareiga vesti išgydymo link.

Kai birželį Pranciškus keliavo į Armėniją, jis aplankė armėnų genocido memorialą, primenantį, kaip Otomanų imperijos rankomis I pasaulinio karo pabaigoje buvo nužudyti 1,5 mln. armėnų. Jis pabrėžė atminties išsaugojimo svarbą. „Prisiminti yra ne tik teisė, bet pareiga“, – sakė jis armėnams. „Tegul tai būna ilgametis perspėjimas pasauliui, kad nebenupultų į panašius siaubumus!”

Pranciškus parašė į genocido atsiminimų knygą: „Atmintis niekada neturi būti sumenkinta ar pamiršta; ji yra taikos ir ateities šaltinis.“ Penktadienį, apsilankydamas pragaištingiausioje mirties stovykloje per visą planetos istoriją, pontifikas išreiškia tą patį tikėjimą atmintimi.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Popiežius susitiko su maža grupele Holokaustą Aušvice išgyvenusių žmonių, įskaitant 101 metų amžiaus žydą, į savo namus priėmusį ir šių Pasaulio jaunimo dienų piligrimus. Jis taip pat pasveikino 25 „Tautų teisuolius“ – garbės titulą iš Izraelio valstybės gavusius ne žydų kilmės žmones, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad Holokausto metu išgelbėtų žydus.

Trims iš eilės popiežiams apsilankius Aušvice, įskaitant tą, kuris neturi jokių asmeninių sąsajų su ta vieta, panašu, jog kiekvienas būsimasis popiežius, kuris lankysis Lenkijoje, nuvyks ir į šį memorialą, taip išreikšdamas visos Bažnyčios įsipareigojimą atminti šiuos kraupius įvykius. „Mes prisimename“ nėra vien 1998 m. Vatikano išleisto dokumento apie Šoa pavadinimas, bet ir popiežiaus tarnystės dalis.

Tačiau Pranciškus prieš kelionę sakė, jog lankydamasis ten nenori nieko kalbėti, bet tik melstis su ašaromis akyse.

Pagal „Cruxnow“ parengė Monika Midverytė OFS