Kaip buvęs riteris tapo sielų gydytoju. Porciunkulės atlaidai

Cimabue Šv. Pranciškus Asyžietis

Šv. Pranciškus Asyžietis pagarsėjo kaip nuolat raginantis visus žmones atleisti bei susitaikyti su Dievu, vienas kitu bei savimi pačiais. XIII amžiaus šaltiniai kupini tokių istorijų. Kartą trys kraugeriški vagys pasirodė prie mažesniųjų brolių eremityno Monte Casalėje – pusiaukelėje tarp Asyžiaus ir La Vernos. Jie paprašė kokio nors maisto pavalgyti, bet gvardijonas atsisakė jiems duoti, vietoj to stipriai išbardamas juos dėl jų nusikaltimų ir pagedusio gyvenimo būdo: „Žiaurūs plėšikai ir žmogžudžiai, jūs nesigėdijate atimti iš kitų žmonių jų darbo vaisių ir dar turite įžūlumo ateiti čia ir suryti tai, kas yra gailestingai paaukota Dievo tarnams – jūs esate neverti žemės, kuri jus nešioja, nes negerbiate nei žmonių, nei Viešpaties, kuris jus sukūrė.“ Tuomet jis nuvarė nusidėjėlius šalin.

Neilgai trukus Pranciškus grįžo į atsiskyrėlių buveinę su duonos maišu ir vyno ąsočiu, kuriuos buvo suelgetavęs. Sužinojęs, ką gvardijonas buvo padaręs, jis labai nuliūdo. „Nusidėjėliai grąžinami pas Dievą per šventą švelnumą, o ne per grubų išbarimą, – pasakė Pranciškus gvardijonui. – Dėl šios priežasties Jėzus Kristus, kurio Evangelijos pažadėjome laikytis, sako, kad gydytojas reikalingas ne sveikiesiems, bet ligoniams, ir kad jis atėjo šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“ Jis įsakė gvardijonui eiti laukan ieškoti išvarytų vagių ir nunešti jiems ką tik suelgetautos duonos ir vyno. Gvardijonas turėjo atsiklaupti prieš nusidėjėlius ir paprašyti atleidimo už savo žiaurumą. Tuomet jis turėjo melsti plėšikus bijoti Dievo ir daugiau nebedaryti blogio. Jeigu jie pasižadėtų, Pranciškus aprūpintų juos viskuo, kas reikalinga.

Kai gvardijonas rado plėšikus, jis padarė viską, ką Pranciškus buvo jam liepęs. Plėšikai labai stebėdamiesi ėmė iš jo duoną ir valgė. Jie klausėsi nuolankių brolio žodžių ir ėmė gailėtis dėl savo amoralaus gyvenimo, kurį vedė. Jų širdys pradėjo atsiversti. Tada jie nusprendė eiti pas Pranciškų paklausti, ar jų nusikaltimai viršijo Dievo gailestingumą. Pranciškus užtikrino vagis, kad Dievo gailestingumas ir gerumas yra beribiai. Taigi jie pakeitė savo gyvenimus ir tapo mažesniaisiais broliais (Pgl. „Šv. Pranciškaus žiedelius“, 26). Kaip Pranciškus troško, kad šie trys plėšikai patirtų Dievo gailestingumą, lygiai taip pat jis norėjo, kad visi žmonės pažintų Dievo atleidimą. Šis troškimas atvėrė kelią atlaidų įsteigimui Porciunkulės bažnytėlėje.

1216 metais, vieną liepos naktį, kai Pranciškus meldėsi Porciunkulės bažnytėlėje, jam pasirodė angelų pulko apsupta Mergelė Marija. Ji leido Pranciškui prašyti bet ko, ko norėjo sielų išganymui ir vargšų nusidėjėlių labui. Pranciškus atsakė: „Kad Viešpats dovanotų visišką atleidimą visiems, kurie ateis pasimelsti į Porciunkulės bažnytėlę bei atliks nuoširdžią išpažintį.“ Marija linktelėjo šventajam Pranciškui patvirtindama, kad jo prašymas yra malonus jos Sūnui. Tačiau ji liepė nueiti pas popiežių, Kristaus vikarą, kad šis patvirtintų atlaidus.

Popiežius Inocentas III buvo ką tik miręs liepos 16 d. Perudžoje, pakeliui į šiaurės Italiją, kur turėjo tarpininkauti taikos deryboms tarp Pizos ir Genujos. Honorijus III buvo ką tik išrinktas naujuoju popiežiumi ir vis dar leido laiką popiežiškojoje rezidencijoje Perudžoje – apie dešimt mylių nuo Asyžiaus. Pranciškus nuvyko į Perudžą kartu su broliu Matu. Gavęs audienciją pas popiežių jis sakė: „Šventasis Tėve, prieš keletą metų atstačiau šalia Asyžiaus esančią bažnytėlę, dedikuotą Mergelei Marijai. Aš prašau jūsų suteikti atlaidus bažnytėlės pašventinimo dieną. Prašau, kad visi, kurie atgailaudami ir atleidę kaltininkams aplankys bažnytėlę, gautų nuodėmių atleidimą danguje ir žemėje. Dėlei sielų prašau suteikti ne dalinius, bet visuotinius atlaidus.“

Honorijų III pribloškė prašymas suteikti tokius dosnius atlaidus. Tuo laiku visuotiniai atlaidai būdavo suteikiami tik tiems, kurie atliko piligrimystę į apaštalų kapus Romoje, į šv. Jokūbo kapą Komposteloje, į Šventosios Žemės baziliką, arba prisijungė prie kryžiuočių siekiant išlaisvinti Jeruzalę. Buvo negirdėtas dalykas suteikti visuotinius atlaidus mažytei nereikšmingai koplyčiai laukuose prie nedidelio miesto. Visgi popiežius Honorijus III buvo švelnaus būdo ir išpildė Pranciškaus prašymą. Tačiau jis paliko kardinolams sudaryti naujųjų atlaidų taikymo tvarką. Kardinolai jautė, kad jeigu visuotiniai atlaidai būtų teikiami neribotai bet kurią metų dieną, jie atitrauktų žmones nuo kitų piligriminių vietų. Todėl jie nusprendė suteikti visuotinius atlaidus vieną dieną per metus. Atlaidams buvo parinkta Porciunkulės bažnytėlės pašventinimo diena – nuo rugpjūčio 1-osios vigilijos iki rugpjūčio 2-osios saulės laidos.

Broliai Pranciškus ir Matas paliko popiežiškąją audienciją Perudžoje nesitverdami džiaugsmu ir patraukė Asyžiaus link. Kirtę Tiberio upę jie pasijuto pavargę ir sustojo pailsėti. Juos priėmė netoli nuo pilies stovėjusios raupsuotųjų ligoninės kustodas, davęs jiems kambarį pailsėti. Ironiška, jog tai buvo ta pati kalva su vaizdu į slėnį, kur prieš maždaug 14 metų buvo įkalintas Pranciškus, kovęsis Asyžiaus mūšyje prieš Perudžą. Kas žino, kokios mintys sukosi Pranciškaus galvoje, ilsintis toje pačioje vietoje. Vietoje, kurioje jis kadaise buvo surakintas grandinėmis, simbolizavusiomis jo vergystę karui, savimeilei ir nuodėmei. Jis žinojo, ką reiškia būti sukaustytam grandinėmis. Tačiau dabar jis buvo laisvas. Laisvas nuo nuodėmės, nuo savęs, nuo pragaro. Ant tos pačios kalvos, kur kadaise sužlugo jo viltys tapti riteriu, dabar jis troško laisvės visiems, kuriuos vis dar kaustė nuodėmės ir jos pasekmių grandinės. Kur jo ateitis kažkada atrodė niūri, dabar ji buvo tokia ryški, kaip virš Perudžos besileidžianti saulė.

Atleidimas yra pačioje Evangelijos šerdyje. Kai priimame Evangeliją, Dievo malonė įsiskverbia į mūsų širdis per Dievo atleidimą ir gailestingumą. Mūsų gėda ir nuodėmės yra nuplaunamos. Dievas mums atleidžia. Kai gauname ir priimame Dievo malonę bei nuodėmių atleidimą, tai paskatina mus atleisti tiems, kurie mums prasikalto. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Šventasis Raštas aiškiai patvirtina, kad negali sulaukti savo nuodėmių atleidimo, kol neatleidome tiems, kurie mums prasižengė. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14-15).

Negalime atsigręžti į Dievą laukdami Jo atleidimo, o tuomet apsisukę atsisakyti atleisti tiems, kurie nusidėjo prieš mus. Raštas taip pat sako: „O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 22-24). Nuo tos akimirkos, kai suvokiame ir pripažįstame esantys nusidėjėliai, galime suprasti, kad mums prasikaltęs asmuo iš esmės nesiskiria nuo mūsų. Priėmę savo būklę, įgyjame empatijos kitiems ir galime jiems atleisti. Visi esame to paties Tėvo vaikai, kuris vienintelis yra geras: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Kai priimame savo nuodėmingumą ir iš tiesų patiriame Dievo meilę bei malonę, tampame švelnesni patys sau. Iš to išplaukia, kad tampame švelnesni ir kitiems. Kai pradedame žvelgti į kitus kaip į save, tai yra kaip į žmones, kurie stengiasi elgtis taip, kaip sugeba geriausiai, imame žiūrėti į juos su empatija.

Jei patiriame ypatingų sunkumų atleisti mus sunkiai sužeidusiam žmogui, galime pabandyti siekti gėrio tam konkrečiam asmeniui. Praktiškas būdas pradėti tą daryti yra imtis konkrečių gerų veiksmų jus sužeidusio žmogaus atžvilgiu. Jei neįstengiate to padaryti, melskitės už jį. Apsvarstykite, ko labiausiai trokštate savo gyvenime – geros sveikatos sau ir mylimiesiems, palaiminimų, malonų, finansinio stabilumo – ir paprašykite viso to jus įskaudinusiam žmogui. Kurį laiką darykite tai kasdien. Po keleto savaičių veikiausiai pajusite, kad jūsų pyktis ir pagieža gerokai sumenko ar net išnyko. Suprasite, kad iš tiesų atleidote tam žmogui, kai daugiau nebesirūpinsite tuo, kokį skausmą jis sukėlė jums, bet tuo, kokį pavojų jis sukėlė savo sielai ir kokį skausmą – Dievui savo nuodėmėmis.

O kaip dėl savęs paties? Ar kada nors patyrėte sunkumų atleisti sau pačiam? Daliai žmonių lengva atleisti kitiems, bet sunku atleisti sau patiems. Ar kada nors bandėte padaryti save „pakankamai gerais“? Ar kada nors kentėjote kaltės ir gėdos jausmą, kad jums niekaip tai nepavyksta? Ar jaučiate, kad yra kažkas ydingo jumyse? Ar gebate priimti save kaip asmenį, kurį sukūrė Dievas, nesijausdami, kad turėtumėte būti kažkokie kitokie?

Sunku turėti širdies ramybę, kai nesame išmokę būti mylintys, gailestingi ir atlaidūs sau patiems. Tiesą sakant, kai per susitaikinimą priimame iš Dievo atleidimą bei atleidžiame tiems, kurie mums prasikalto, taip pat privalome atleisti ir sau patiems. Turime išmokti mylėti save. Ne egoistiniu ir savanaudišku būdu, bet būnant švelniems, pagarbiems ir geriems sau.

Galiausiai, o kaip dėl Dievo? Ar kada nors buvote įširdę ant Dievo? Jeigu buvote ar dabar esate, viskas gerai. Dievas yra pakankamai didis, kad susitvarkytų su jūsų pykčiu. Nieko baisaus pykti ant Dievo – kurį laiką. Tačiau ilgainiui, kai būsite pasirengę, turite paleisti savo pyktį. Jobo knyga – viena iš seniausių Biblijos knygų – gerai apibūdina kančios problemą ir santykių su Dievu sunkumus. Istorija gerai žinoma. Jobas, pamaldus ir doras žmogus, netikėtai netenka visų savo gėrybių: nuosavybės, gyvulių, vaikų, sveikatos. Galiausiai jis panyra į tai, ką galėtume pavadinti klinikine depresija, ir pradeda keikti tą dieną, kai gimė. Tačiau Jobas niekada nepiktžodžiauja prieš Dievą, nors velnias nuo pat pradžių gundė jį tą daryti. Kita vertus, Jobas nesupranta, kodėl jį ištiko tokios nelaimės. Jis gina savo nekaltumą prieš kaltinančius jį blogu elgesiu ir manančius, jog tai Dievo bausmė už nuodėmes. Jobas piktinasi ir kenčia, jaučiasi nusivylęs ir reikalauja audiencijos pas Dievą ir Jo pasiaiškinimo. Galiausiai Dievas pasirodo ir išbando Jobą:
 
„Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?
Pasakyk man, jeigu išmanai!
Kas nustatė jos matmenis – tikrai tu žinai!
Argi kas ištiesė ant jos matavimo virvę?
Į ką buvo jos šulai įleisti
ir kas padėjo jos kertinį akmenį,
kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės
ir visi dangaus gyvūnainet šaukė iš džiaugsmo?“ (Job 38, 4-7)

Dievas tęsia savo klausimus, kurie parodo, kaip Jo keliai viršija mūsų žemiškąjį supratimą. Dievas niekaip nepateisina ir nepaaiškina, kodėl Jobas yra kelblioje padėtyje; jis veikiau patvirtina savo visagalybę Jobui. Galiausiai Dievo visagalybės, didybės ir gerumo akivaizdoje jis pripažįsta, kad Dievo keliai yra neištiriami. Kokią teisę turi Jobas abejoti Dievu? Jobas supranta, kad jis, kūrinys, niekada negali žinoti Dievo Kūrėjo minčių. Galiausiai jis pajėgia priimti savo situaciją ir atgauna ramybę. Tada Dievo Apvaizda grąžina jam visus prarastus dalykus. Mes taip pat galime nesuprasti Dievo plano ar nežinoti savo nelaimių, išbandymų ir praradimų priežasčių. Tačiau Dievo mintyse, kurios visada liks slėpiningos, tai turi prasmę. Išsaugodami viltį ir pasitikėjimą galime atiduoti savo kentėjimus ir nusivylimus – netgi pyktį ant Dievo – ir pasitikėti, „kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

Dievas mums visiems davė krūvelę plytų. Galime panaudoti tas plytas statydami sienas arba tiltus. Mūsų skausmai gali paskatinti saugoti savo širdį apsistatant sienomis, arba tie patys skausmai gali tapti katalizatoriumi, išmokysiančiu mus, kaip panaudoti plytas tiltų statybai. Tiltai pirmiausia mus sujungs su tais, kurie ugdys ir gydys mus. Tuomet, kai jau būsime išgydyti, panaudosime savo tiltą tapti kitų gydytojais. Tapsime, Henrio Nouweno žodžiais tariant – žaizdoti gydytojai. Mūsų skausmas niekada galutinai nepasitrauks, tačiau galime jį panaudoti padėdami kitiems. Tada turėsime ramybę.

Šiuo metu Porciunkulės atlaidų tvarka yra pasikeitusi ir gerokai išplėsta. Rugjūčio 2 dieną Porciunkulės atlaidus galima pelnyti užėjus ne tik į pranciškonų, tačiau ir bet kurią kitą parapijinę bažnyčią. Žinoma, atlaidams pelnyti reikia išpildyti ir kitas įprastines sąlygas (atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, pasimelsti Šventojo Tėvo intencija). Nuvykus į pačią Porciunkulės bažnytėlę ir išpildžius tradicines sąlygas atlaidus galima pelnyti ištisus metus.

Pagal įvairius šaltinius parengė Monika Midverytė OFS