2016 08 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Dovydas Kacas: „ Tėvas mane išmokė didžiuotis tuo, kad priklausome litvakams“

Dovydas Kacas. Adomo Liutkevičiaus nuotr.

Niujorke gimęs, tačiau prieš septyniolika metų į tėvo gimtinę Lietuvą gyventi persikėlęs Dovydas Kacas (Dovid Katz) yra jidiš profesorius, dialektologas, jidiš kalbos ir kultūros tyrėjas ir propaguotojas, pirmasis jidiš profesorius, atvykęs dėstyti į Vilnių po Antrojo pasaulinio karo.  Jis daug metų važinėja po pasaulį ieškodamas paskutiniųjų jidiš kalbos mohikanų – šia kalba ir skirtingais jos dialektais kalbančių žmonių. Jo tyrinėjimų akiratyje – Lietuvos regionų jidiš, nes skirtinguose regionuose gyvenę žydai kalbėjo skirtingomis jidiš tarmėmis.   

Esate gimęs puikiame mieste Niujorke, bakalauro lingvistikos studijas baigėte Kolumbijos universitete. Vėliau Londono universitete baigėte jidiš kalbos istorijos doktorantūrą. Buvote jidiš kalbos programos steigėjas Oksfordo universitete, kuriai 18 metų  vadovavote. Kaip sugalvojote apsigyventi Lietuvos sostinėje?  

Mano tėvas yra litvakas Menke Katzas, jidiš kalba kūręs poetas, gimęs Lietuvoje, Švenčionyse. Jis į Jungtines Amerikos Valstijas emigravo 1920 metais. Aš gimiau ir augau Brukline, bet Bruklinas man niekada neatrodė įdomus. Prisiklausęs romantiškų tėvo pasakojimų, visą laiką svajojau atvykti į Lietuvą, norėjau aplankyti Švenčionis, taip pat du mažus miestelius Vilniaus rajone, kur mūsų šeimos gyveno šimtus metų – Mikališkes ir Svirius.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1990 metais, aplankiau Lietuvą ir gimtuosius tėvo Švenčionis vietoj jo. Nesitikėjau sutikti žmonių, kalbančių jidiš. Man sakė, kad tai, ko nesunaikino naciai, sunaikino sovietai. Ir koks netikėtumas buvo, kai Lietuvoje radau per 100 senų žydų, kalbančių ypatingais jidiš dialektais – Žemaitijoje, Kaune, Kėdainiuose! Iki tol nebuvau girdėjęs. Supratau, kad tai yra puiki ir galbūt paskutinė istorinė proga sudaryti litvakų jidiš kalbos dialektų atlasą. Nuo 1990-ųjų į Lietuvą pradėjau važinėti po du tris kartus per metus, rengiau ekspedicijas į mažus miestelius ir rinkau medžiagą apie skirtingus jidiš dialektus. 

Supratau, kad noriu persikelti gyventi į Lietuvą. Kai susiruošiau važiuoti į Vilnių, mano mama pagalvojo, kad man ne visi namie. Bet aš jau turėjau savo viziją ir niekas negalėjo manęs nuo to atkalbėti. Gyvenu Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, nuomojamame bute, pusmetį per metus, kitą pusmetį – gražioje vietoje, Šiaurės Velse, tarp kalno ir upės. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tapo žydų šviesuomenės centru. Įdomu tai, kad Vilniuje gyvenu viename mano vaikystės herojų – Zalmano Reizeno, akademiko, šviesuolio, jidiš enciklopedijos sudarytojo, laikraščio jidiš kalba redaktoriaus, bute. Šiame bute veikė jidiš PEN klubas.

Ką tėtis jums pasakodavo apie Lietuvą?  Ir ar realybė bent kiek buvo panaši į tėvo prisiminimuose užsifiksavusį vaizdą?    

Aš gimiau, kai tėvui buvo penkiasdešimt. Jis norėdavo, kad apie jo gimtinę žinočiau kuo daugiau, tad man pasakodavo apie gražias Švenčionių apylinkes, ypač Mikališkes, kur jis gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą, mažus, jaukius aplinkinius miestelius, gražią gamtą.

Pasakodavo istorijas apie ypatingą žmonių bendrystę, gyvenant štetle, žavėjosi, kaip šimtus metų žmonės gyveno laimingai kartu. Iš jo daug ką sužinojau apie tuos laikus. Tėvas mane išmokė didžiuotis tuo, kad priklausome litvakams, laimingai gyvenusiems Lietuvoje 600 metų, kalbantiems išskirtine jidiš kalba. Mano tėvas tikrai jautėsi esąs laimingas žmogus, jo poezija buvo apie gyvenimo pilnatvę ir grožį.

Ar tėtis mokėjo kalbėti lietuviškai, ar kalbėjo tik jidiš?

Tėvas visada sakė, kad moka lietuviškai, bet aš netikėjau. Vieną kartą ėjome paplūdimiu, jis susitiko lietuvius ir pradėjo su jais kalbėti. Aš, priėjęs prie lietuvių, paklausiau, ar mano tėvas su jais kalbėjo lietuviškai, o gal kokia kita kalba. Jie patvirtino, kad tėvas lietuviškai kalbėjo ir kalbėjo gerai, nors ir darė kai kurių gramatinių klaidų.

Lietuvių kalbos mano tėvas išmoko Švenčionių turguje, nors tas kraštas tuomet buvo lenkiškas, priklausė Vilniaus gubernijai ir dauguma kaimynų kalbėjo baltarusišku, lenkišku, rusišku – unikaliu slavišku dialektu, bet į turgų atvažiuodavo lietuvių. Tėvas mokėjo kalbėti lenkiškai, baltarusiškai, rusiškai, juk tai buvo pasienis.

Kokia jūsų mamos istorija? Ar ji taip pat litvakė?

Ne, mano mama gimusi Amerikoje, dabar jai 94 metai. Ji – dailininkė ir kai kurie jos darbai puošia mano Vilniuje nuomojamo buto sienas. Viename iš jų galite matyti Niujorko Bruklino tiltą. Ji – tikra niujorkietė.

Papasakokite apie savo vaikystę Brukline. Daugeliui ši vieta gerai žinoma tik iš knygų ar kino filmų.

Vieta Brukline, kurioje augau, vadinosi Boro Park. Brukline aplink mašinos, betonas, tvyrojo daug agresijos, didelis nusikalstamumas, dabar ten geriau, o tuomet, deja, kriminogeninė padėtis nebuvo gera. Lankiau hebrajų religinę mokyklą, nors nebuvau religingas, bet tėvas norėjo, kad gaučiau gerą išsilavinimą, kurį garantavo ješiva (judaizmo dvasinė seminarija).

Brukline gyveno italai, žydai, airiai, juodaodžiai. Kai buvau maždaug dvylikos, rajonas ėmė virsti chasidų (pamaldžiųjų judėjų) centru, nes privažiavo labai religingų chasidų iš Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos. Aplink skambėjo nauji dialektai. Man atrodė juokingi jų dialektai, jiems – manasis. Būtent tada labai susidomėjau dialektais ir vėliau tai tapo mano studijų objektu, tapau dialektologu.  

Kaip apibūdintumėtė, kokia yra jidiš kalba? Kokia sakinio konstrukcija?

Pasaulyje kalbama daugybe jidiš dialektų. Lenkų – labiau daininga, lietuvių – logiška, tiksli, rimta, remta diskusijomis. Jidiš yra unikali kalba, nes sujungia Europą su senaisiais Artimaisiais Rytais. Prieš tūkstančius metų žydai, atėję į Vokietiją, atsinešė hebrajų ir aramėjų kalbas, išsivystė nauja germanų kalba. Vakarų Europoje prasidėjus netolerancijai, nauja germanų jidiš kalba kalbėję žydai, išsikraustė į Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą – palankesnio politinio klimato šalis, kuriose jidiš įgavo slavišką prieskonį.

Labai dažnai turėjo tris – keturis panašius, bet ne identiškus žodžius. Jidiš kalba yra atvira naujovėms ir nebijanti keistis. Jidiš kalboje galima rasti daug skolinių iš kitų kalbų. Jidiš kalbos unikalumas slypi ne gramatikoje, o kalbėjimo stiliuje – manevruojama klausimais, ji yra provokuojanti. Toroje įrašyta ir tai žino kiekvienas žydų vaikas – ginčykis ir klausk. Jidiš neturi tokio prestižo kaip kalbos, kuriomis parašyta Biblija.

Kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu kalba jidiš?

Lietuvoje jidiš dabar kalba per 1000 senyvo amžiaus žydų, bet tik maža dalis jų kalba šia kalba kasdien. Jaunuomenė jidiš gal ir domisi, bet jie nesuinteresuoti jos mokytis, nes naudingiau mokytis hebrajų, ja galima susikalbėti Izraelyje. Vaikai jau visai nieko nebežino apie prosenelių kalbą – jidiš.

Vilniuje pažįstu vienintelę Šolom Berio Krinskio šeimą, kurioje auga 11 vaikų, ir jie visi moka jidiš. Jidiš kalbos krizė jaučiama visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Laimei, yra malonių išimčių – apie milijonas chasidų iš Vengrijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rumunijos kalba jidiš. Lietuvių litvakų jidiš, deja, liko labiau praeities sentimentas. Kita vertus, turiu draugų, kurie ir 2016-ųjų Vilniuje kalba jidiš.

2001- aisiais, padedant vienam žydų mecenatui, Vilniaus universitete įsteigėte Jidiš institutą. Koks buvo Jidiš instituto tikslas? Tikėjotės išmokyti senelių kalbos vietinius žydus? 

Siekėme supažindinti su jidiš kalbos istorija, jidiš literatūra, kultūra. Oksfordo pavyzdžiu įsteigiau vasaros kursus. Įdomu tai, kad didžioji dalis studentų, besidomėjusių jidiš kalba ir kultūra, buvo etniniai lietuviai – lietuvių filologijos ir anglų kalbos studentai, o į vasaros kursus suvažiuodavo studentai iš viso pasaulio, taip pat ir profesoriai.  

Norėjau, kad atvykusieji  geriau pažintų Lietuvą, ne tik pasimokytų jidiš. Nebedirbu institute, bet niekada nenustojau mokyti jidiš. Nuo pat atvykimo pradėjau jidiš literatūros skaitymo ciklą, kurį su kitais entuziastais, nepertraukiamai tesiu iki šiol, pastaruosius dvejus metus – Žydų kultūros ir informacijos centre.      

Jidiš institute nebedirbate, bet  Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje rengiate kassavaitinius jidiš kalbos skaitymo ciklus.  Kas gali jų klausytis?

Žydų kultūros ir informacijos centrui vadovaujantis Algis Gurevičius čia sukūrė ypatingai gerą ir palankią atmosferą, tarsi tolerancijos salelę, kurioje laukiami visi – ir žydai, ir lietuviai, ir kitų tautybių atstovai. Centre rengiamos lekcijos, seminarai, kurių epicentre – litvakų kultūros, istorijos, jidiš kalbos ir kultūros reikalai. Centre rengiamos paskaitos ir anglų kalba, taip norima prikviesti  tarptautinę auditoriją.

Tikrai ne visi vilniečiai žino, kad Žydų kultūros ir informacijos centras svarbus ne tik litvakų ir jidiš istorijos puoselėjimu. Pastatas, kuriame jis įsikūręs, yra istorinė geto vieta.

Centro pastatas svarbus bei įdomus istoriškai – jo rūsyje yra buvusi  žydų slėptuvė. Galima pamatyti tikrą vietą, kur žmonės slėpėsi Vilniaus gete. Užrašai, kurie ten yra, –tikri liudijimai apie Holokaustą.

Esate parašęs įspūdingo formato knygą „Lietuvos jidiš kultūra“, „Jidiš ir galia“. Ties kokiais darbais esate susitelkęs šiuo metu be paskaitų Žydų kultūros ir informacijos centre? 

Pavasarį baigiau dviejų mėnesių paskaitų turą apie jidiš universitetuose ir kultūros centruose Feirfylde, Stamforde Konektikuto valstijoje, Los Andžele, Niujorke, Toronte ir kitur. Dabar verčiu hebrajišką Bibliją – Senąjį Testamentą į lietuvių jidiš, į lietuvių kalbą verčiu enciklopediją apie žydų miestelius Lietuvoje. Baigiu ketvirtąjį trumpųjų jidiš istorijų, kurių veiksmas vyksta prieškario carinėje Lietuvoje, rinkinį.   

Lietuvius visą laiką kankina klausimas, vieniems keliantis susižavėjimą, o kitiems pavydą – kodėl žydai geriausi profesionalai savo srityje?

Yra du dalykai – didelė dalis pasakymo, kad žydai geriausi, tėra mitas, nes tarp žydų tautybės žmonių, kaip ir kitose tautose, yra ir fizinio darbo atstovų, ir kriminalinių nusikaltėlių. Po Antrojo pasulinio karo susikūrus žydų valstybei, Izraelio ministras pirmininkas pasakė: „Kai turėsime pirmą prostitutę ir nusikaltėlį, galėsiu sakyti, kad turime tikrą valstybę“. Net ir turėdami galimybių, ne visi žydai tapo froidais ir einšteinais. 

Tačiau tiesa ir ta, kad amžiais žydų šeimos savo vaikams skiepijo meilę knygoms, mokslui ir supratimą – koks svarbus yra išsilavinimas, protas. Talmudas – svarbiausia žydų knyga, ją studijuoti yra prestižas, nes tai išminties, pagrindinių teisės žinių knyga, joje labai mažai religijos, sakoma, kad pats žmogus turi siekti žinių, o ne Dievas jam tai liepia, Talmudas žmogui suteikia vispusiškų žinių ir išmoko svarbiausio dalyko – mokytis. Žydai tikrai genetiškai nesiskiria nuo kitų kokiais protingumo genais, tai yra nesąmonės.

Jeigu prieš šimtą metų mažame miestelyje gyveno turtingas žydas ir turėjo dukrą. Ko gi jis labiau troško? Jo tikslas buvo ją apvesdinti ne su turtingu jaunuoliu, o kuo labiau išsimokslinusiu. Ištekinti dukrą už mokslo genijaus – štai kam tėvas skirdavo savo pinigus. Išsilavinimas yra prestižas, ne pinigai. Tėvas man visada akcentavo mokslo ir pažinimo svarbą. Darė viską, kad pamėgčiau skaityti.

Bet štai mokslai turi ir neigiamą pusę – skirdamas daug laiko mokslams, knygoms, likau viengungis (juokiasi). Fizinė veikla atrodė nepatraukli. Kai augau Brukline, maniau, kad gainioti kamuolį parke yra tuščias laiko švaistymas, mąsčiau – kodėl turėčiau mokėti lyg beždžionė sliuogti medžiais? Aš norėjau skaityti, vėliau – rašyti knygas, bet dabar, tiesą sakant, gailiuosi, kad nesu fiziškai gerai pasirengęs (juokiasi).

Kaip manote, ar Lietuvos žydų bendruomenė yra pakankamai stipri, kad neišnyktų, sugebėtų išsaugoti savitumą, neleistų jidiš kalbai atsidurti kalbų kapinyne?

Šiuo metu Lietuvos žydų bendruomenė yra labai silpna demografiškai, ją sudaro mažiau negu trys tūkstančiai žydų ir jų vis mažėja. Bet aš tikiuosi, kad demografinis skaičius niekada nepasieks nulio. Esu įsitikinęs, kad šis skaičius stabilizuosis ir turėsime labai mažą, bet gražią žydų bendruomenę ateinančius šimtus metų. 700 metų įspūdingos istorijos, mažos žydų bendruomenės pasišventimas ir litvakų palikimo patrauklumas, įdomumas likusiam pasauliui yra tarsi garantas, kad ši bendruomenė išliks stipri, visapusė ir sėkminga, nors galbūt ir visai maža.

Tikiuosi, kad žydais, su kuriais tiek šimtmečių draugiškai gyventa kartu, labiau susidomės ir lietuviai. Įvairovė, daugiau nuomonių ir tendencijų yra kūrybiškos gyvosios kultūros mozaikos garantas. Mano akimis, stipriausi dviejų istoriškai gyvenusių tautų klijai šiuo metu yra Žydų kultūros ir informacijos centras, kurio veikla paremta tolerancija ir geranorišku bendradarbiavimu.  

Kalbėjosi Inga Liutkevičienė