2016 08 05

Rūta Burbaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Naujoji pasaulio realybė – Rio de Žaneire varžysis Pabėgėlių olimpinė rinktinė

Pirmą kartą Olimpinių žaidynių istorijoje rugpjūčio 5–21 dienomis vyksiančioje Olimpiadoje Rio de Žaneire dešimt sportininkų pabėgėlių iš skirtingų šalių kartu varžysis Pabėgėlių olimpinėje rinktinėje. Atidarymo ceremonijos eisenoje šie sportininkai žygiuos iškėlę Olimpinę vėliavą, skambant Olimpiniam himnui, pasirodydami priešpaskutiniai, prieš tradiciškai paskutinės išeinančios žaidynių šeimininkės, šįmet – Brazilijos, rinktinę. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) siekia įteigti, jog dalyvaudama šiose žaidynėse Pabėgėlių olimpinė rinktinė turės galimybę atkreipti pasaulio dėmesį į šiandienės pabėgėlių krizės mastą. Iškovoję medalius ar ne, jie galės užlipti ant olimpinio podiumo kaip vilties ir taikos simbolis pabėgėliams visame pasaulyje, mat Olimpinės žaidynės laikomos tolerancijos, solidarumo ir taikos renginiu. Žinoma, nors pati žaidynių esmė yra sportininkų tarpusavio varžytuvės siekiant pirmosios vietos ir pasaulinės šlovės, o žvelgiant plačiau, jos neabejotinai kaip įprasta taps ir politiškai nuspalvintomis supervalstybių varžytuvėmis dėl daugiausia iškovotų medalių skaičiaus.

Dar kovo mėnesį Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas paskelbė, kad komitetas atrinks grupę atletų, paveiktų pabėgėlių krizės, kurie galėtų varžytis šių metų vasaros Olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Komiteto rezoliuciją palaikė 180 iš 193 Jungtinių Tautų organizacijos (JT) narių. Nacionalinių olimpinių komitetų (NOK) visame pasaulyje buvo paprašyta atrinkti pabėgėlius, savo šalyse siekusius sportinių aukštumų ir galinčius atitikti olimpinius standartus. Tokie kandidatai gautų finansavimą iš Olimpinio solidarumo komiteto pasiruošti žaidynėms. Iš pradžių atrinkti 43 potencialūs kandidatai. Dešimties būsimos pabėgėlių rinktinės atletų atranka vyko konsultuojantis su jų gyvenamosios bei gimtosios šalies nacionaliniais olimpiniais komitetais, tarptautinėmis sporto federacijomis ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR). Atrankos kriterijai, be sportinių pasiekimų, apėmė pabėgėlio statuso patikrą bei asmeninės biografijos ir esamos situacijos įvertinimą. Sportininkai buvo suburti į rinktinę Tarptautinio olimpinio komiteto valdybos nutarimu. Olimpinis čempionas, buvęs pasaulio rekordininkas maratonininkas Tegla Loroupe iš Kenijos, paskirtas šios pabėgėlių rinktinės delegacijos vadovu. Brazilė Isabela Mazão, rekomenduota Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros, išrinkta vadovo pavaduotoja. Jie vadovaus penkių trenerių ir penkių kitų rinktinės pareigūnų komandai.

„Mes nesirinkome trauktis iš savo gimtinės, nesirinkome pabėgėlio vardo. Esame žmonės tokie pat, kaip ir visi kiti“, – antradienį per Tarptautino olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos posėdį sakė plaukikė iš Sirijos Yusra Mardini. Norima pabrėžti, jog ši rinktinė, šie sportininkai bus traktuojami lygiai taip pat, kaip ir visi kiti atletai bei nacionalinės komandos. Kandidatai į pabėgėlių rinktinę turėjo išlaikyti privalomus normatyvus, jiems buvo taikomi visi sportiniai atrankos kriterijai, įprastai taikomi kitiems sportininkams. Jiems suteiktos tokios pat sąlygos treniruotis ir ruoštis žaidynėms. Kaip ir visos olimpinės rinktinės, šie sportininkai bus tikrinami dėl dopingo ar kitų neleistinų preparatų vartojimo pagal Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) procedūras. Rinktinė įsikurs kartu su visais kitais atletais olimpiniame miestelyje bei sulauks įprastos ceremonijos savo atvykimo proga šiame miestelyje. Sportininkus uniformomis aprūpins Tarptautinis olimpinis komitetas, komandos reprezentacijai skirta Olimpinė vėliava ir himnas. Rinktinė taip pat turės savo palydą ir visą reikiamą personalą. Tad žinutė, kurią pasauliui siunčia Tarptautinis olimpinis komitetas, yra ta, jog šiems sportininkams pabėgėliams, nebeturintiems savo namų, tėvynės, vėliavos ar himno, kartu su visais pasaulio sportininkais, nors ir neilgam, bus suteikti namai šiose Olimpinėse žaidynėse.

Pabėgėlių olimpinėje rinktinėje varžysis penki bėgikai iš Pietų Sudano, valstybės esančios Vidurio Rytų Afrikoje. Tai jauniausia valstybė pasaulyje, paskelbusi savo nepriklausomybę nuo Sudano tik 2011 metais, po kelis dešimtmečius trukusio kruvino pilietinio karo. Šalis tebealinama karinių konfliktų ir vidinių kovų. Neramumai bei didelis skurdas lėmė tai, jog tūkstančiai gyventojų paliko šalį arba persikėlė ir toliau plūsta į pabėgėlių stovyklas kaimyninėse šalyse. Iš vienos iš Pietų Sudano kaimynės, Kongo Demokratinės Respublikos, atvyks du dziudo kovotojai. Po 1960 metų iškovotos nepriklausomybės nuo Belgijos susiformavusios daugiatautės Kongo Demokratinės Respublikos (tais pačiais metais kaimyninė Kongo Respublika paskelbė nepriklausomybę nuo Prancūzijos) šalyje įsitvirtino diktatūra. Kultūrinė, etninė ir religinė įvairovė inspiravo nuolatinius etninius konfliktus, kurie 1996 metais išaugo į karinį konfliktą. Antrasis Kongo karas, besitęsęs penkerius metus, dėl didelių žmonių netekčių dar vadinamas Afrikos pasauliniu karu. Rytiniuose šalies rajonuose vis dar tęsiasi konfliktai, ir šalyje tebėra karo padėtis.

Iš dar vienos Vidurio Rytų Afrikos valstybės, Etiopijos, rinktinė sulauks vieno maratonininko. Etiopija yra seniausia nepriklausoma valstybė Afrikoje, kuri, be penkerius metus trukusios Musolinio Italijos okupacijos, išvengė kolonizacijos. Tačiau šalis kentėjo nuo periodiškai pasikartojančių sausrų ir bado, šalį nualino komunistinis režimas ir kilęs pilietinis karas. Vėliau kilo pasienio karas su nuo jos atsiskyrusia Eritrėja. Šaliai vis dar kelia grėsmę kaimyninis Somalis, kuris reiškia teritorines pretenzijas rytuose, tačiau daug pabėgėlių iš Somalio keliasi į pačią Etiopiją. Ši valstybė yra itin skurdi ir antra Afrikoje pagal gyventojų skaičių – šių metų duomenimis, jos populiaciją sudaro 86.5 milijonai. Sportininkų pabėgėlių gretas taip pat papildys du plaukikai iš Sirijos, šalies, kur jau penkerius metus trunka pilietinis karas, tapęs daugelio valstybių politinių interesų ir įtakos sferų kovos arena. Pabėgėlių antplūdis į Europą (bei kitas Artimųjų Rytų valstybes) ir paaštrino šiandienę masinę migrantų krizę.

Bėgikai iš Pietų Sudano žaidynėms ruošėsi kaimyninėje Kenijoje. Paulo Amotunas Lokoro varžysis 1500 metrų bėgimo distancijoje, Yiechas Puras Bielas – 800 metrų, Jamesas Nyangas Chiengjiekas – 400 metrų. Jų tautietės – Rose Nathike Lokonyen bėgs 800 metrų distanciją, Anjelina Nadai Lohalith – 1500 metrų. Nors šiuo metu bėgikės įtemptai treniruojasi, abi nerimauja, jog praeityje patirtos traumos gali turėti įtakos galutiniam rezultatui. Dziudo kovotojai iš Kongo Demokratinės Respublikos žaidynėms ruošėsi Brazilijoje. Abu sportininkai atviravo apie savo profesiją. Yolande Bukasa Mabika, kuri varžysis 70 kg kategorijoje, pabrėžė, jog dziudo jai „davė stiprią širdį“. Popole Misengas, rungtyniausiantis 90 kg kategorijoe, teigė, jog dziudo jam suteikia vidinės ramybės, drausmės bei verčia laikytis įsipareigojimų. Maratonininkas iš Etiopijos – Yonas Kinde – treniruojasi ir gyvena Liuksemburge jau penkerius metus, kur pinigų užsidirba vairuodamas taksi. Sužinojęs, jog dalyvaus žaidynėse, vyras tvirtino, kad yra labai laimingas, tai jam suteikia jėgų.

Didžiausios pabėgėlių rinktinės pažibos – plaukikai iš Sirijos. „Plaukimas – mano gyvenimas, o baseinas – namai“, – yra sakęs Ramis Anis, Belgijoje besitreniruojantis siras. Aštuoniolikmetė Yusra Mardini teniruojasi Vokietijoje, jos istorija primena daugelį girdėtų liūdnų istorijų iš migrantų kapinėmis bevirstančios Viduržemio jūros. Mergina, kaip ir tūkstančiai kitų pabėgėlių iš Sirijos, paliko šalį atiduodama savo likimą į rankas nelegaliai pabėgėlius plukdantiems kontrabandininkams, įsitikinusi, jog net jeigu ir mirs jūroje, savo šalyje ji vis tiek jau yra mirusi. Naktį iš Turkijos į Graikiją pabėgėlius plukdanti valtis, kurioje buvo ir Yusra, pradėjo skęsti. Iš daugiau nei dvidešimt keliavusių žmonių išsigelbėjo vos trys – Yusra, jos sesuo Sarah ir dar viena mergina. Jos, iššokusios iš skęstančios valties, nuplaukė iki pat Graikijos. Šį penktadienį ji pasirodys Olimpinėse žaidynėse.

Tarptautinis olimpinis komitetas skelbia, jog, bendradarbiaudamas su Olimpinio solidarumo organizacija ir jos teikiamomis olimpinėmis stipendijomis įvairioms atletų programoms, siekia padėti mažesniems Nacionaliniams olimpiniams komitetams paruošti savo sportininkus Olimpinėms žaidynėms. Prioritetas yra skirti dėmesį tiems sportininkams, kuriems labiausiai reikia paramos, kad jie galėtų visavertiškai rungtyniauti su varžovais iš labiau išsivysčiusių pasaulio šalių. Tarptautinis olimpinis komitetas įkūrė specialų fondą paramos per sportą projektų plėtrai bendradarbiaujant su Nacionaliniais olimpiniais komitetais visame pasaulyje. Visoms sportininkų reikmėms komitetas skyrė 2 mln. dolerių (1,8 mln. Eur). Olimpinio solidarumo organizacija pabėgėlių rinktinės sportininkams padengs pasiruošimo, kelionės ir kitas dalyvavimo žaidynėse išlaidas. Akivaizdu, jog Tarptautinis olimpinis komitetas šiomis žaidynėmis ėmėsi kurti pabėgėlius visame pasaulyje remiančios organizacijos įvaizdį. Pavyzdžiui, dalimi solidarumo akcijos jau tapo ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros sprendimas patikėti pabėgėliui sirui Ibrahimui Al-Husseinui, šiuo metu gyvenančiam Atėnuose, Graikijoje, nešti olimpinės ugnies deglą per Eleono pabėgėlių ir migrantų stovyklą. Oficialiame Olimpinių žaidynių tinklalapyje rašoma, jog per pastaruosius dvidešimt metų komitetas kartu su Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra pasitelkė sportą kaip gydomąją ir skatinamąją priemonę jauniems pabėgėliams, gyvenantiems stovyklose ir laikinuose būstuose visame pasaulyje, plėtodami sporto programas ir dalindami sportinę įrangą. Komitetas žada toliau remti pabėgėlių rinktinės sportininkus net ir žaidynėms pasibaigus.

Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas teigė, jog sprendimu sudaryti Pabėgėlių olimpinę rinktinę buvo siekiama „pasiųsti palaikymo ir vilties žinutę pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į 60 milijonų pabėgėlių problemą“. Tačiau kokia vilties žinia gali pasiekti tuos, kurie šiuo metu yra atsidūrę pabėgėlio situacijoje? Kad dešimčiai pabėgėlių pasisekė šįkart būti atrinktiems dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, galbūt šie laimingieji galiausiai ras savo vietą po saule. Kaip ir kokias kanalais ši žinia pasieks tuos pabėgėlius, šiuo metu laukiančius eilėje gauti maisto ir geriamojo vandens vienoje iš daugelio pasaulyje esančių pabėgėlių stovyklų? Ar tikrai pasaulis nieko nežino apie pabėgėlių krizę, kai skirtingos Europos šalys uždaro savo sienas žmonėms, bėgantiems nuo karo ir persekiojimo, nors dauguma jų yra Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų narės, pasirašiusios konstitucijas ir konvencijas įpareigojančias suteikti prieglobstį tokio statuso žmonėms? Nejau daugumai neteko pamatyti šokiruojančių nuskendusio trejų metų berniuko iš Sirijos, Aylan Kurdi, negyvo kūno, gulinčio paplūdimyje, vaizdai? Kaip pasaulis iš pabėgėlių komandos galės, pasak T. Bacho, „daugiau sužinoti apie krizę“? Ką olimpinė pabėgėlių uniforma ir jų nešama Olimpinė vėliava su Olimpiniu himnu mus išmokys apie šią krizę, kai būtent dėl jos daugelyje Europos miestų vyksta masinės protesto akcijos prieš migrantų įsileidimą į savo šalis, miestus ir bendruomenes, o politinėje arenoje regime didėjantį nacionalizmo ir antiimigracijos pozicijos atstovų palaikymą, kaip antai, Marie Le Pen, Prancūzijos Nacionalinio fronto pirmininkės, ar Nigelas Farage ir jo indėlis į Didžiosios Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos. Maža to, T. Bacho žodžiais tariant, šie sportininkai pabėgėliai neva „parodys visam pasauliui, kad nepaisant neįtikėtinų tragedijų ir kančių, kurių jie patyrė, savo talentu ir žmogaus dvasios jėga jie bus naudingi visuomenei“. Ar toks pasakymas nėra įprastas ciniško požiūrio į pabėgėlius vyraujančio Vakaruose pavyzdys, jog pabėgėliai esą negali būti naudingi priimančios šalies ekonominei, politinei ir kultūrinei sandarai?

Tikimasi, jog šių sportininkų pabėgėlių dalyvavimas žaidynėse atkreips globalios bendruomenės dėmesį į nebesuvaldomos migrantų krizės mastą ir būtinybę imtis konkrečių humanitarinių veiksmų jai spręsti. „Manau, kad jiems labai svarbu leisti dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Pabėgėlių gimtosios šalys pamatys, kokius talentus prarado“, – teigė Kipchoge Keino, Kenijos Nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas ir Tarptautinio olimpinio komiteto valdybos narys. Patys rinktinės sportininkai sutaria, jog Rio de Žaneire rungsis norėdami parodyti visiems pabėgėliams, jog viltis visuomet yra. Jie žada rodyti pavyzdį panašaus likimo žmonėms visame pasaulyje, kad galima ir reikia toliau gyventi, tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų. Per Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją į stadioną įžengiančią Pabėgėlių olimpinę rinktinę, be abejo, pasitiks skambios ovacijos. Galima numanyti, jog jiems Rio de Žaneiras per žaidynes prilygs pažadėtajai žemei. Tačiau kas laukia toliau? Negalima nuvertinti pagirtino sprendimo suburti pabėgėlių, perėjusių ugnį ir vandenį, olimpinę rinktinę šioms žaidynėms ar abejoti kilniais tiek dalyvių, tiek organizatorių ketinimais. Tačiau tai taip pat primena tik dar vieną gražų Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų žingsnį tikintis pasaulinės taikos ir solidarumo, kuris abejotina, ar turės realaus poveikio ilguoju ar trumpuoju laikotarpiu. Ar T. Bacho ir kitų pareigūnų bei pačių sportininkų žodžiai neliks tik balsu tyruose? Tad kas laukia toliau? Pabėgėlių šalies įkūrimas? Juk tokiomis jau galime vadinti Keniją, Ugandą, Jordaniją ir daugelį kitų, kuriose šiuo metu yra didžiausios pasaulyje pabėgėlių stovyklos, beje, nuolat augančios. Pasaulinės pabėgėlių krizės kontekste šios Pabėgėlių olimpinės rinktinės dalyvavimas žaidynėse kai kam galbūt primins Baltazaro puotą – atsidavimą linksmybėms, kai aplinkui suirutė.