Bažnyčia ir sportas: kas bendra?

Popiežius su NBA „Harlem Globetrotters“ krepšininkais EPA nuotrauka

Penktadienį Rio de Žaneire prasidėjo didžiausias pasaulinis sporto renginys – vasaros Olimpinės žaidynės. Ta proga ir popiežius Pranciškus rugpjūčio mėnesį paprašė tikinčiuosius melstis, „kad sportas prisidėtų prie taikos pasaulyje kūrimo“. Kas bendra tarp sporto ir tikėjimo? Kaip sportas gali pasitarnauti statant gyvąją Bažnyčią? Šiuos klausimus nagrinėja ne vien katalikai, bet ir anglikonai. Žemiau esantį tekstą publikavo Londono Anglikonų vyskupija. Jo autorius – Didžiosios Britanijos Futbolo ambasadorių nacionalinis direktorius Martinas Batemanas.

Kartais stipriai susierzinu. Futbolininkas taip smogia oponentui, lyg žaistų ne futbolą, o boksuotųsi ringe. Grupė gerbėjų, grįždama iš atkrintamųjų futbolo varžybų, sugalvoja kibti į atlapus oponentų sirgaliams. Yra daugybė pavyzdžių, koks žalingas ir ydingas gali būti sportas ir domėjimasis juo. Tai keletas iš daugelio argumentų, kurie pasitelkiami bandant įrodyti, jog Bažnyčia turėtų laikytis nuošalyje nuo sporto bei sportavimo.

Tačiau didžiausias Bažnyčios iššūkis yra tas, jog mes sekame Jėzaus mokymu ir pavyzdžiu. Jis buvo visiškai įsitraukęs į savo laikmečio religines praktikas ir tvarką. Jis skaitydavo Šventojo Rašto ritinius sinagogose ir dalyvaudavo religinėse šventėse. Tačiau jis taip pat drąsino savo apaštalus teisingai susidėlioti savo prioritetus: „Ne žmogus sukurtas šabui, o šabas – žmogui.“ Jis taip pat sakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas.“

Ką šie žodžiai reiškia mums, XXI amžiaus gyventojams? Jei žaidžiame kažkurį sportą, jis leidžia mums išpildyti didžiausią Dievo įsakymą mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis. Ir svarbiausia, sportas leidžia Bažnyčiai iš tiesų patraukti ir suartėti su savo bendruomene, kuri jai yra patikėta.

Kiekvieną sekmadienį daugiau žmonių leidžia laiką sporto aikštynuose negu bažnyčios suoluose. Žinoma, bendruomeninis šlovinimas ir malda yra gyvybiškai svarbūs ir reikalingi, tačiau, apribodami savo šlovinimo koncepciją ir susitikimo vietą bei laiką (sekmadienio rytais bažnyčioje), mes atribojame nuo savęs ir netenkame didžiosios visuomenės dalies. Kur galime geriausiai būti druska ir šviesa, jei ne vietiniuose sporto klubuose, aikštynuose ir sirgalių ložėse?

Sportas yra vienas iš geriausių būdų suburti į krūvą skirtingas visuomenės grupes. Pavyzdžiui, metiniame Šv. Kalėdų futbolo turnyre, kuris organizuojamas Londone, investicinių bankų darbuotojai žaidžia prieš jaunus benamius vyrus, o pastarieji varžosi su iš įvairių tautybių vyrų sudaryta „Hamlet Tower“ pradinės mokyklos tėčių komanda. Būdami futbolo aikštėje, jie visi yra lygūs.

Sportas suteikia galimybę labai praktiškai išgyventi savo įsitikinimus. Kada labiau tikėtina pamatyti tikrąjį žmogaus charakterį? Kai gražiai apsirengęs ir kvepiantis jis sėdi bažnyčioje sekmadienio rytą? Ar tada, kai yra pargriaunamas iš nugaros prieš pat įmušant įvartį svarbiame turnyre? Platonas sakė, kad gali geriau pažinti asmenį per valandą žaidimo nei per metus pokalbių. Kaip tu elgiesi? O kaip reaguoji į kito elgesį? Šiose situacijose puikiai patikrinamas tikrasis mūsų krikščionio charakteris. Per šias patirtis galime augti tikėjime.

Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad nebūtina pačiam žaisti sporto, kad įsitrauktum į bendruomenę. Jeigu padedate organizuoti varžybas ar rengti treniruotes jauniems žmonėms, patarnaujate savo bendruomenei kitu būdu. Galite parapijoje organizuoti bėgimus, net jeigu pats fiziškai ir nebėgate.

Vienas Bažnyčios narys nusipirko autobusėlį, kad galėtų vežioti jaunus žmones į futbolo aikštę, kur kas savaitę vyksta treniruotės. Trys iš šių jaunuolių pirmieji savo šeimose įstojo į universitetą – tai iš dalies yra Bažnyčios įtaka. Jaunimas įsitraukė į bažnytinę veiklą būtent per futbolą.

Turime išsilaisvinti nuo tradicinių krikščioniškos misijos paradigmų. Žmonės yra ten – išorėje. Negalime visą laiką laukti jų ateinant į bažnyčią. Kaip ir palyginime apie vestuvių pokylį, tikiu, kad Dievas šaukia mus eiti į gatves ir rasti žmonių bei pakviesti į šventę. Tačiau pirmiausia turime patys išeiti ir jų atrasti. Statyti gyvąją Bažnyčią įmanoma ir anapus keturių pastato sienų, o sportas yra viena iš tam labai palankių aplinkų.

Ką galime padaryti? Artėjant Olimpinėms žaidynėms turime galimybę pakviesti savo kaimynus kartu žiūrėti žaidynių atidarymo ceremoniją ar pagrindines varžybas, surengti bendruomeninį rungtynių žiūrėjimą per didelį ekraną atvirame ore. Norint suvienyti bendruomenę ir įtraukti daugiau narių, galima sugalvoti daugelį idėjų.

Pagal www.london.anglican.org parengė Monika Midverytė OFS