Homoseksualumas ir skaistumas: „Courage“ patirtis

L. Strioga „Žmogus ir šešėlis”

„Homoseksualumas yra itin sudėtingas reiškinys“, – sako Alberto Corteggiani, „Courage“ referentas Italijai. Žurnale „Citta nuova“ publikuotas interviu pristato vieną iš daugelio katalikiškų iniciatyvų, skirtų žmonėms, jaučiantiems potraukį tos pačios lyties asmenims. A. Corteggiani kalbina žurnalistas Giulio Meazzini.

Kaip jūs patekote į „Courage“?

Pirmasis mano kontaktas įvyko prieš keletą metų. Esu žmogus, jaučiantis potraukį tos pačios lyties asmenims (PPL), ir tuo metu išgyvenau gilų susitelkimą į save, frustraciją dėl nesugebėjimo mylėti ir būti mylimas taip, kaip būčiau norėjęs. Troškau sukurti tos pačios lyties porą. Galvojau, kad laimė neįmanoma kitaip tik puoselėjant su kitu asmeniu išskirtinį santykį, pasižymintį priklausomybe vienas kitam ir susiliejimu, kuris apimtų ne vien emocinę, bet ir genitalijų plotmę. Santykį, panašų į vyro ir moters. Maniau, kad mano emocijos yra svarbiausias dalykas, painiojau troškimus su poreikiais.

Labiausiai supratau tai, kad man reikia pagalbos. Tikėjau į Dievą, tačiau nemačiau jo veikimo mano gyvenime. Tuo metu vaikščiojau pirmyn ir atgal prie klausyklos, tarsi ji būtų skalbyklė, veikianti su žetonais. Kol vienas kunigas man nepateikė ultimatumo: arba keiti gyvenimo stilių, arba negaliu tau suteikti išrišimo. Tai buvo lemiamas momentas: ieškojau pagalbos, bet Italijoje jos neradau. Tada parašiau į „Courage“, esantį JAV, nes perskaičiau knygą apie juos. Jų siūloma išeitis man pasirodė atitinkanti Bažnyčios mokymą.

Su manimi susisiekė kunigas iš Romos. Su juo pradėjau vidinę kelionę, kuri man leido naujai suprasti ir priimti save. Visai naujai atradau draugystės plotmę bei savęs dovanojimą per tarnystę. Savanorystė su žmonėmis, turinčiais fizinę ir psichologinę negalią, man padėjo geriau suprasti žmogaus asmens orumą.

Dabar, Dievo malonės padedamas, stengiuosi gyventi skaisčiai.

Gyvenate vienas?

Taip, ir neieškau romantinių bei seksualinių santykių. Gyvenu vienas, bet nesu vienas. Žmogus realizuoja save mylėdamas, tad santykiuose. Tačiau gyvi, autentiški ir maitinantys santykiai yra paremti laisve, kuri gimsta iš pagarbos kitoniškumui.

Lytinis potraukis yra svarbus elementas, tačiau jis neapibrėžia viso žmogaus. Pirmoji vienatvės forma, kurią jaučia žmonės, ypač turintys PPL, yra susijusi su defektu, pasireiškiančių jų santykyje su Dievu, su savimi ir su kitais. To defekto esmė – savosios tikrovės nepriėmimas, su visu trapumu bei ribotumais, kuriuos turi.

Žmonės su PPL turi taip kaip visi kiti priimti savo ribotumą?

Visi esame pašaukti priimti savo tikrovę, kad ir kokia ji būtų. Priimti savo ribas ir savo trapumą reiškia atsiliepti į Dievo dovaną, kurią jis įteikė mums taip pat ir per lytiškumą. Be abejo, tai kritiškas priėmimas. Jeigu man pasireiškia lytinė tendencija, kuri nesutampa su mano biologine sandara, nemanysiu, kad tai yra kažkas labai teigiamo, tačiau ir neapsimetinėsiu, jog ji neegzistuoja. Tai išbandymas, kurį man siunčia Viešpats; prašo iš manęs atsakymo, kuris atitiktų Jo man skirtąjį planą.

Tikros meilės santykis tarp dviejų PPL asmenų yra draugystė.

Vadinasi, jums PPL nėra nei liga, nei nuodėmė, nei priklausomybė, o tendencija, polinkis, kuris gali būti kontroliuojamas, nes laimės receptas – harmonija tarp biologinio lytiškumo ir gyvenimo stiliaus?

Taip. Homoseksualus elgesys yra priešingas asmens gėriui. Genitalinis aktyvumas, vykstantis ne tame kontekste, kuriam buvo sukurtas, išties gali tapti savigriovos jėga: šiuolaikinėje mąstysenoje glūdi gili apgaulė, pažadas, kuris nėra išpildomas. Visiems mums reikia mylėti ir būti mylimiems, turime tam teisę, norime laimės, tačiau ji negali būti pasiekta priešingu mūsų tapatybei būdu.

Tai mažumos pasiūlymas šiandien, skirtas tik homoseksualiems katalikams…

Nemanau, kad tai mažumos pasiūlymas. Jis remiasi prigimties dėsniu, įrašytu visų žmonių širdyse, net ir tų, kurie to dėsnio nepripažįsta. Šios pozicijos nepriima ypač kai kurios organizacijos, kurios reiškia pretenziją atstovauti visiems šioje situacijoje gyvenantiems žmonėms, tačiau kurios, pažiūrėjus atidžiau, yra visiška mažuma. Bet kuriuo atveju mes bendraujame su žmonėmis, o ne su ideologijomis. Mūsų grupėse dalyvauja žydai, musulmonai ir netikintys asmenys. Jie neturi jokių problemų, nes šios grupės prigimtis yra iškart aiški, – pagarba prigimties dėsniui.

Kiek žmonių dalyvauja programoje?

Romos mieste, kur esame dar visai neseniai, užmezgėme porą šimtų kontaktų. Reikia įveikti žiniasklaidos įtvirtintą stereotipą, kad PPL asmenys būna laimingi tik sudarę gėjų porą. Tai neatitinka tikrovės, kokia ji atsiskleidžia, bendraujant su žmonėmis. Tai mėginimas skirtingų poreikių įvairovę susiaurinti iki politinei propagandai naudingų modelių, – tačiau jie yra neveiksmingi, norint suvokti žmones bei padėti jiems realizuotis.

Taip pat ir santuokų tarp potraukį tai pačiai lyčiai jaučiančių žmonių procentas yra ganėtinai menkas, palyginti su visais homoseksualiais žmonėmis, tad santuoka tikriausiai nėra prioritetinis dalykas, nors ir lieka ženklu meilės poreikio bei begalybės troškimo, į kurį reikia atsiliepti.

Ar gėjumi gimstama?

Ne. Tam nėra jokių mokslinių įrodymų. Priežastis nėra žinoma, daugiausia apie ką galima kalbėti, tai – predispozicija. Mokslas teigia, jog ji priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie susipina tarpusavyje, todėl susiformuoja įvairių formų homoseksualumas. Dėl to ir yra taip sunku kalbėti apie šį itin sudėtingą reiškinį.

Italijos spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose jūs kaltinami homoseksualių asmenų „gydymu“…

Visiškai ne. Mūsų grupės siūlo tik dvasinę paramą žmonėms, kurie padeda vienas kitam. Psichologo nėra, ir grupės veikla nėra terapeutinė. Tai iškart aiškiai pasakoma.

Katalikų Bažnyčiai homoseksualumo kondicija nėra patologija. Tačiau negalima neigti, kad egzistuoja ryšys tarp homoseksualumo kondicijos ir psichologinės kančios. Gėjų asociacijos tvirtina, kad ją sukelia visuomenės homofobija (interiorizuota). Moksliniai duomenys perša mintį, jog psichologinė kančia yra puiki dirva homoseksualiai tendencijai vystytis, kad homoseksualus elgesys savo ruožtu gali paskatinti psichologinę kančią. Apie tai kalba ir toks karingai nusiteikęs homoseksualus psichiatras kaip Mattia Morretta savo knygoje „Kuo mes kalti“ (Che colpa abbiamo noi).

Terapeutinė parama, kuri atsižvelgia į Bažnyčios pateikiamą žmogaus sampratą, kartais gali būti labai naudinga. Tačiau „Courage“ tokių paslaugų neteikia.

Kaip žmonės jus suranda? Per parapijas arba internetu?

Taip. „Courage“ yra apčiuopiama sielovadinio Bažnyčios rūpinimosi PPL asmenimis išraiška. Kiekvienas vyskupas gali įsteigti tokią tarnystę savo vyskupijoje, paskirdamas kunigų, kurie lydėtų grupes. Neretai patys PPL asmenys prašo savo vyskupo aktyvuoti šią tarnystę.

Dalyvavimas yra nemokamas ir anonimiškas, visas išlaidas padengia vyskupija. Dažniausiai mūsų ieško jaunuoliai nuo 18 iki 35 metų amžiaus.

Kiekvieną grupę sudaro vienas kunigas ir nemažai pasauliečių, turinčių PPL. Jos veikia panašiai kaip anoniminių alkoholikų savipagalbos grupės. Kai tai įmanoma, sudaromos atskiros grupės vyrams ir moterims, tačiau turime ir mišrių. Vyksta skirtingos programos, tiek pasauliečiams, tiek pašvęstojo gyvenimo asmenims, turintiems PPL.

Taip pat ir jų artimiesiems. Visiems yra vilties. Mačiau, kaip keičiasi gyvenimas nuo tos akimirkos, kai žmogus pasiveda veikti malonei.

Tėvams perteikiame žinią, kad neturi jaustis kalti, – juk niekas tiksliai nežino, kas paskatina homoseksualumo išsivystymą.

Jie turi priimti savo vaiko situaciją ir įrodyti konkrečiai, kad jį myli, nors ir nepritaria jo elgesiui.

Kas yra „Coming home“?

Tai pasiūlymas, einantis prieš srovę. Gėjų asociacijos skatina „coming out“, tai yra kviečia tapatintis su netikra gėjaus tapatybe, suvedančia asmenį į emocijas. Tačiau juk asmuo „patiria“ emociją, ją „turi“, tačiau jis „nėra“ emocija.

Mes siūlome tiems, kurie gyvena šioje situacijoje ir kelia sau klausimų, atsakymų ieškoti tikruosiuose jų namuose, Bažnyčioje. Tad grįžkite namo. Grįžkite į Bažnyčią. Coming home.

Pagal „Citta nuova“ Nr. 7, 2016 m. liepa parengė Saulena Žiugždaitė