2016 08 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Šv. Klara Asyžietė. Purpurinį vestuvių drabužį iškeitusi į varganą abitą

Šv. Klara Asyžietė su seserimis. San Damiano bažnytėlės Asyžiuje freska. Wikipedia.

1253-iaisiais iš Asyžiaus į Prahą keliavo paskutinis Klaros laiškas su palaiminimu Agnietei, o rugpjūčio 11 d. baigėsi Klaros žemiškoji kelionė ir netrukus atskiru aplinkraščiu buvo pranešta apie jos iškeliavimą „iš tamsios miglos į spindinčią šviesą“. Preciziški tyrinėtojai tvirtina, kad jos sveikata pablogėjusi 1250 m. lapkritį – jau tuo metu Klara atrodžiusi esanti arti mirties, tačiau toliau nešė pareigų ir ligos naštą.

Kreipimasis į „visas Šventojo Damijono ordino seseris“ buvo skirtas maždaug 150-čiai vienuolynų, iš kurių 50 buvo įkurti Italijoje. Manoma, kad laiškas galėjo būti parašytas rugpjūčio viduryje–spalio pradžioje, užsimenant apie šventosios mirtį lydinčius stebuklus. Iki šių dienų neišliko rašto originalas, žinomas tik XVI a. pradžios nuorašas lotynų kalba, pasibaigiantis daugtaškiu ir slepiantis ne vieną su jo parašymo aplinkybėmis susijusią mįslę. Pirmiausia – kas jo autorius? Nors laiškas rašytas Asyžiaus seserų vardu ir neabejotinai gerai ją pažinojusio asmens, kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, kad šis meniškas kūrinys labiau atitinka ne vienuolyno, bet popiežiaus kurijos raštų stilių. Galbūt jis buvo parašytas kardinolo Rainaldo di Jenne sekretoriaus, o gal padiktuotas paties ordino globėjo, kuris Asyžiuje pasakė ir laidotuvių pamokslą. Remiantis lyginamąja tekstų analize, Rainaldo di Jenne, vėliau tapusio popiežiumi Aleksandru IV, plunksnai priskiriama 1255 m. paskelbta Klaros Kanonizacijos bulė bei pirmieji šiai šventajai skirti liturginiai tekstai. Gana neįprastą Klaros kaip „vadovės“ apibūdinimą randame būtent šiuose tekstuose: pristatomame laiške ir Kanonizacijos bulėje (minima kaip „nuolankiųjų vadovė“), o pačių seserų ji paprastai buvo vadinama motina ir mokytoja. Kitas būdingas bruožas – šviesos motyvo plėtojimas, susijęs ir su Klaros vardo (itališkai – „šviesi“) reikšme.

Šiandien skaitydami šį laišką turime įveikti nemažą laiko ir viduramžių epochai būdingos mąstysenos nuotolį. Dominuoja intensyvi emocijų raiška, nors italų tyrėjas Marco Guida yra atkreipęs dėmesį, kad atsisveikinimas su motina Klara daug santūresnis nei Tomo Celaniečio aprašytas seserų išsiskyrimas su ordino įkūrėju Pranciškumi. Abiem atvejais pasinaudota tam tikrais literatūriniais šablonais ar viduramžių literatūrai būdingais vaizdiniais (Celanietis seka Sulpicijaus Severo aprašytu mokinių atsisveikinimu su Martynu Tūriečiu), tačiau laiške yra ir konkrečių šv. Klarą charakterizuojančių detalių bei jos gyvenimo faktų (griežto neturto pasirinkimas, rūpestingumas dėl seserų, susitikimas prieš mirtį su popiežiumi).

Viduramžių epochos bruožu taip pat galime laikyti ryškią priešpriešą tarp „tamsaus“ žemiško gyvenimo ir viltingai siekiamo dangaus, nors ir šiuo atveju Klara savo nuolankia laikysena atrodo tarsi sujungianti šias dvi mirtingajam įtampą keliančias dimensijas („šlovinga dangaus menėse“ – „maloni tarp seserų žemiškame būste“). Kita svarbi žemiškosios ir dangiškosios plotmių sąsaja yra jungtuvių tema. Visiškai atsidavusi savo dangiškajam Sužadėtiniui, Klara skuba į Avinėlio vestuvių pokylį, palikdama gausų būrį dvasinių dukterų, kurios lygiai po dešimties metų popiežiaus Urbono IV parengtoje Reguloje bus įvardytos kaip Šventosios Klaros ordinas.

Visas Šventojo Damijono ordino seseris, esančias pasaulyje, išganymo Vadove sveikina Asyžiuje gyvenančios seserys,

Šv. Klara Asyžietė. Simone Martini freska žemutinėje Šv. Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje. Wikipedia

Jausdamos gedulo skausmo dyglį, su ašaromis pranešame jums liūdną žinią; sielvartingai raudodamos skubame papasakoti jums graudžią naujieną, kad Aušrinės žvaigždės veidrodis, kurio atspindyje regėjome tikrosios šviesos atvaizdą, išnyko iš mūsų akių. Krito vienuolinio gyvenimo atrama, palaikiusi mūsų įžadus, – koks skausmas! – paliko žmogiškos piligrimystės stadioną, kai mūsų ponia Klara, vadovė, gerbiama motina ir mokytoja, neseniai nuskubėjo į dangiškojo Sužadėtinio vestuvių kambarį, pašaukta Sužadėtinio bičiulio, kuris išlaisvina iš kūniškų ryšių, tai yra naikinanti mirtis.

Jos iškilmingas ir šventiškas iškeliavimas iš žemės į dangų, iš tamsios miglos į spindinčią šviesą, nors ir teikia dvasinį džiaugsmą, tačiau tuo pat metu užlieja mūsų akis ašarų upeliais. Kai ji nukreipė savo žingsnius nuo apgaulingų pasaulio vilionių ir pasuko į išganymo kelią, ak! – ji buvo paimta mums iš akių. Taip patiko Viešpačiui, – galbūt dėl mūsų netobulumo, – kad Klara mieliau šviestų šlovinga dangaus menėse nei pasiliktų ilgesniam laikui maloni tarp seserų žemiškame būste.

Ji išties to nusipelnė, jei peržvelgtume jos tobulumo nuopelnus, kurie ėmė skleistis jau ankstyvame amžiuje kontempliuojant Viešpatį. Jau buvo verta atlygio ta, kuri su tokiu atsidavimu garbino Dievą; atstūmusi jos geidžiančius pretendentus, paaukojo mergeliško skaistumo leliją kartu su jungtuvių pažadais Kristui ir taip sujungė save santuokiniu ryšiu priimdama meilės žiedą. Nuostabi išoriniu grožiu, turtinga gėrybių, gimusi kilmingoje šeimoje, sulaukusi vedyboms tinkamo meto vietoj purpurinio vestuvių drabužio panoro apsivilkti varganą abitą – gedulo rūbą vietoj nuotakos suknelės, ir susijuosė virve vietoj nuotakos juostos.

O, kokios nuostabios jungtuvės! Kokia vaisinga mergystė! Ji, nesutepta jokio juslingumo, paskleidė tokį gausų ir platų būrį palikuonių! O, koks nuostabus daigelio vaisingumas, – jis, nepaliestas jokio sugedimo, dvelkiant dieviškajai Dvasiai, išaugino nesuskaičiuojamą daugybę atžalų.

Žvelkite su nuostaba! Žvelkite, o seserys, kaip spindėjo moteriškas švelnumas, nušviestas tokios daugybės dorybių! Kokia spindinti tapo ji dėl savo narsaus tvirtumo! Žengdama nekaltu žingsniu, ji įveikė žmogiško silpnumo purvus. Sužeista ilgalaikės ligos geluonies, jau paliesta senyvo amžiaus silpnumo, nepratrūko graudžiai raudoti, kaip įprasta ligoniams, neatvėrė burnos dejonėms, priešingai – kuo stipriau jautė ligos geluonį, su tuo didesniu atsidavimu giedojo Viešpačiui šlovės giesmę.

Kokio santūrumo diržu ji buvo susijuosusi! Kokios meilės liepsnos ji buvo uždegta! Savo silpnomis rankomis ji taip gerai suvaldė audringų vėjų bures, kad joks kandžios audros gūsis negalėjo sudrumsti sielos ramybės! Ji, glaudžiai sujungdama mūsų širdis dieviškame apkabinime, jas su meile gaivino nuolatinės paguodos vaistais. Kai kartais pastebėdavo, kad kuriai nors trūksta drabužių, pati jausdama alkį ir troškulį, skubėdavo joms padėti ir ragindavo geranoriškai perspėdama: „Pakelkite džiugiai! Pakelkite neturto sunkumus kantriai, vargo nepatogumus – nuolankiai! Ištvermė, įgyta žvelgiant į Dievą, suteiks kenčiančiajai rojaus džiaugsmus ir apdovanos amžinojo atlygio turtais.“

Kodėl turime tęsti toliau? Šio palaiminimo didumas negali būti išreikštas žmogiškais žodžiais. Bet paklausykite, kokį atlygį gavo iš Dievo paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis: Kristaus vikaras kartu su garbinga kardinolų kolegija aplankė mirštančiąją, ir dar didesnė malonė, kad paskui dalyvaudami mirusiosios laidojimo apeigose pagerbė kūną egzekvijomis.

Net jeigu jai mirus didis skausmas, suprantamas dėl mūsų žmogiškumo, drasko mūsų vidų, vis tiek norime kelti sielos dešinę dieviškojo pagyrimo garbei, laimės palmei. Kiek mirtingas protas gali suprasti laimę, Klara eina priešais šventąsias sielas džiaugsmingoje eisenoje su dangiškos kariuomenės gausiu būriu, ir jos šventas kūnas Kūrėjo akivaizdoje visa aplinkui pripildo spindėjimo dėl galingo Kūrėjo veikimo su gausybe stebuklų…

Iš italų kalbos vertė ses. Pranciška Mačiulytė OSC

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.