Apie feminizmą ir klerikalizmą

Prieš keletą mėnesių popiežius Pranciškus Vatikane susitiko su Moterų vienuolijų vyresniųjų plenarine asamblėja – daugiau nei 800 Dievui pasišventusių moterų iš viso pasaulio. Pranciškaus kalba šiame susitikime buvo pasakyta dialogo forma. Skaitytojų dėmesiui – popiežiaus atsakymas į pirmąjį klausimą apie moters vietą Bažnyčioje bei dvi su tuo susijusias pagundas.

Popiežiau Pranciškau, esate sakęs, kad „moters genijus yra būtinas visose Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo sferose“, tačiau moterys Bažnyčioje yra išskirtos iš sprendimų priėmimo procesų, ypač aukščiausiu lygiu, taip pat ir iš pamokslavimo Eucharistijos metu. Svarbus trukdis Bažnyčiai iki galo priimti „moters genijų“ yra tai, kad tiek sprendimų priėmimo procesai, tiek pamokslavimas Eucharistijoje yra neatsiejami nuo kunigystės šventimų. Ar matote galimybę atskirti nuo šventimų tiek vadovavimo vaidmenį, tiek pamokslavimą Eucharistijoje, kad mūsų Bažnyčia taptų labiau pasirengusi priimti moterų genijų netolimoje ateityje?

Turime gerai atskirti dalykus. Klausimas yra susijęs su funkcionalumu, labai susijęs su funkcionalumu, o juk moters vaidmuo yra kur kas platesnis. Tačiau dabar atsakysiu į šį klausimą, o paskui pakalbėsime ir plačiau…

Tiesa, kad moterys yra išskirtos iš sprendimų priėmimo procesų Bažnyčioje: na, gal ne išskirtos, tačiau jų įtraukimas – labai menkas. Turime jį plėtoti. Pavyzdžiui, popiežiškojoje Taikos ir teisingumo taryboje sekretoriatui vadovauja moteris, vienuolė. Nematau dėl to jokios problemos. Buvo pasiūlyta kita moteris, ir aš ją paskyriau, tačiau ji nesutiko, nes turėjo vykti kitur ir atlikti kitokias pareigas savo kongregacijoje.

Turime eiti kur kas toliau, nes daugybei sprendimų proceso aspektų šventimai nėra būtini. Reformuojant apaštalinę konstituciją „Pastor Bonus“, derėtų atsižvelgti, kad ten, kur kalbama apie dikasterijas, kai nėra reikalinga iš šventimų kylanti jurisdikcija – tai yra ganytojiška jurisdikcija – nėra paminėta, kad gali būti moteris, nežinau, ar dikasterijos vadovė, bet…

Pavyzdžiui, migrantų dikasterijoje puikiausiai galėtų dirbti moteris. O prireikus jurisdikcijos – dabar, kai migrantai įtraukiami į dikasteriją – prefektas suteiks reikiamą leidimą. Tačiau įprasta tvarka moteris puikiausiai gali dalyvauti priimant sprendimus.

Man labai svarbu, kaip yra priimami sprendimai: ne vien atlikimas, tačiau ir jų priėmimas, tai yra, kad moterys, tiek pasišventusios tiek pasaulietės, dalyvautų apmąstymo procese ir diskusijoje. Juk moteris į gyvenimą žvelgia savitai, – mes vyrai taip žiūrėti negalime. Tai, kaip problemą mato moteris, kaip ji mato bet kokį dalyką, visiškai skiriasi nuo to, kaip jį mato vyras. Jiedu turi papildyti vienas kitą, konsultacijose labai svarbu išgirsti taip pat ir moters požiūrį.

Buenos Airėse, kai kildavo problema, spręsdavau ją su Kunigų taryba – vadinasi, vieni vyrai – ją gerai išgvildendavom; paskui, aptariant ją su grupe moterų vienuolių ir pasauliečių, sprendimas labai labai praturtėdavo, jos prisidėdavo prie to, kad turėdavome kur kas išsamesnį vaizdą. Tai yra būtina, tikrai būtina!

Manau, kad turime tęsti šia kryptimi, ir sprendimai bus priimti.

Paskui minimas pamokslavimo Eucharistijos šventimo kontekste. Nėra jokios kliūties moteriai – vienuolei ar pasaulietei – pamokslauti Dievo Žodžio liturgijoje. Nėra problemos. Tačiau švenčiant Eucharistiją iškyla liturginė-dogminė problema, nes čia Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija yra viena, jai vadovauja Jėzus Kristus. Kunigas arba vyskupas, kurie vadovauja šventimui, tai daro, atstovaudami Jėzaus Kristaus asmeniui. Tai teologinė – liturginė problema. Kadangi moterims nėra teikiami šventimai, jos negali vadovauti Mišių liturgijai. Žinoma, galima paaiškinti nuodugniau tai, ką dabar kiek paprastai aptariau.

Tuo tarpu lyderystėje nematau problemos: šioje sferoje turime eiti toliau, atsargiai, tačiau ieškodami išeičių…

Kartu turime saugotis dviejų pagundų. Pirmoji – tai feminizmas. Moters vaidmuo Bažnyčioje nėra feminizmas, tai yra teisė! Teisė pakrikštytosios, turinčios Dvasios jai suteiktas charizmas bei dovanas. Tarp vienuolių nematau didelio pavojaus šiuo metu. Gal kažkada, tačiau dabar tikrai to nėra.

Kitas pavojus – tai labai stipri pagunda, apie kurią jau ne sykį esu kalbėjęs: tai – klerikalizmas. Ji labai stipri.

Tik pagalvokime, kad šiandien daugiau nei 60 % parapijų – vyskupijų šiek tiek mažiau – neturi ekonominių reikalų ir sielovadinės tarybos.

Ką tai reiškia? Kad tai parapijai ir tai vyskupijai vadovaujama klerikaliniu stiliumi, – tai daro vien kunigas, kuris neįgyvendina parapijos sinodiškumo, kuris nėra dabartinio popiežiaus naujovė. Ne! Tai įrašyta Kanonų teisėje, klebono pareiga įsteigti parapijos tarybą, sudarytą iš pasauliečių ir skirtą pasauliečiams: su pasauliečiais, pasaulietėmis ir vienuolėmis – sielovadai ir ekonominiams reikalams. Ir to nedaro. Bažnyčioje šiandien tai yra klerikalizmo pavojus.

Turime eiti toliau ir šį pavojų pašalinti, nes kunigas yra bendruomenės tarnas, vyskupas taip pat yra bendruomenės tarnas, o ne įmonės vadovas. Ne! Tai – svarbu.

Lotynų Amerikoje, pavyzdžiui, klerikalizmas yra labai stiprus, labai ryškus. Pasauliečiai nežino, ką daryti, jeigu neatsiklausia kunigo… Pasauliečių sąmoningumas Lotynų Amerikoje yra labai atsilikęs. Šiek tiek jo išliko liaudies pamaldume: nes čia pagrindinis veikėjas yra liaudis, o liaudis daro dalykus taip, kaip jai išeina; kunigų šis aspektas per daug nedomino, ir kai kurie jų kritiškai vertino liaudies pamaldumo reiškinį. Tačiau klerikalizmas yra neigiama laikysena.

Ir jis yra suokalbiškas, nes vyksta tarp dviejų partnerių, panašiai kaip tango, šokamas dviese… Tai yra: kunigas, kuris nori klerikalizuoti pasaulietį, pasaulietę, vienuolį, vienuolę, ir pasaulietis, kuris prašosi klerikalizuojamas, nes taip patogiau.

Įdomus dalykas. Aš Buenos Airėse tris–keturis kartus susidūriau su tokia situacija: puikus klebonas atvyksta pas mane ir sako: „Žinote, turiu nuostabų pasaulietį parapijoje, jis daro ir šitą, ir kitą, sugeba organizuoti, imasi veiklos, tikrai vertingas žmogus… Padarykime jį diakonu?“ Kitaip sakant: „klerikalizuokime“ jį?

„Ne! Palik jį pasauliečiu. Nedaryk diakonu.“

Tai svarbu. Jūs susiduriate su situacija, kad klerikalizmas dažnai jus stabdo siekiant teisėtai pasielgti.

Parengta pagal Vatikano spaudos salės biuletenį, publikluotą press.vatican.va