2016 08 17

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Orwellas, Huxley ir Jokubaitis

Rašytojas George'as Orwellas. Wikipedia.org nuotrauka

„It was an act of self-hypnosis, a deliberate drowning of consciousness by means of rhythmic noise.“ George Orwell („1984ieji“)

„But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin.“ Aldous Huxley („Puikus naujas pasaulis“)

„Though this be madness, yet there is method in‘t.“ William Shakespeare (Hamletas 2, 2). Panaudota A. Jokubaičio knygos „Filosofas kaltina mokslininkus, Arba kas blogai su politikos mokslu?“ įvade.

Kad ir kiek skaitytume klasika tapusias apokaliptiškas (ne griežtąją šio žodžio prasme – tiek pasaulio, tiek žmogaus atžvilgiu) knygas, mūsų nuotaika – kažkokia keistai optimistiška. Kartais taip yra, nes atsakomybę užkrauname fantastinių knygų visuomenei, o kartais paprasčiausiai atsiribojame nuo nematerialios grėsmės.

Vis dėlto kažkas mus traukia skaityti tas knygas keletą kartų. Šis vidinis kuždesys apie knygų reikšmingumą, skatina dar kartą aptarti distopijos klasika tapusius politinius romanus – George Orwello „1984“ („Nineteen Eighty-Four“) bei Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“). Tačiau žvelgiant, kiek tai įmanoma, pro dabarties prizmę, t. y. siejant su mūsų dabartine visuomene, jos požiūriu į politiką bei žmogų. Požiūriu, kurį formuoja nepalenkiamu autoritetu tampantis mokslas, taikomas net ir už savo kompetencijos ribų. Būtent apie tai kalba ir profesorius Alvydas Jokubaitis visai neseniai išleistame aktualiame ir provokuojančiame veikale „Filosofas kaltina mokslininkus, Arba kas blogai su politikos mokslu?“

„Puikiame naujame pasaulyje“ („PNP“) ir „1984-tuosiuose“ („1984“) kalbama apie visiškai skirtingus pasaulius, tačiau labai svarbu suprasti, kad savo esme jie nesiskiria, nes tik tai supratus nekyla pavojus bėgant nuo vieno atsidurti kitame. Kalbant apie Huxley ir Orwello pasaulių skirtumus reikėtų pradėti nuo to, kad Orwellas kuria „Ingsoc“ – angliškojo socializmo pasaulį. Šis angliškojo socializmo projektas niekada nebuvo įgyvendintas ir, duok Dieve, nebus. O štai Huxley stengiasi sutirštinęs spalvas praverti akis Vakarų pasauliui tarsi sakydamas: „Nedaug trūksta ir jūs gyvensite „Puikiame naujame pasaulyje“. Tačiau šiek tiek atsiribokime nuo to. Galbūt šio teksto autorius jau pats paveiktas Huxley aprašytų socialinės inžinerijos metodų, tačiau mes vis dar esame laisvi, na, bent jau palyginus su „Puikiu nauju pasauliu“ ir jo gyventojais.

Abi šios knygos mums yra tarsi įspėjimai. Taip pat gali atrodyti, kad Orwello „1984“ nėra reikšminga dėl priešingos priežasties – kad jo aprašomas pasaulio blogis jau įveiktas. Tarsi socialistinio pasaulio nereikėtų bijoti. Tačiau pakanka apsidairyti aplink: visoje Europoje seniai ne paslaptis, kad Rusijos propagandos mašina yra arčiau „1984“, negu kartais gali pasirodyti, o Kinija su XXI a. egzistuojančiomis darbo stovyklomis taip pat žengia netoli nuo G. Orwello fantazijos, nė neverta užsiminti apie pasaulio futbolo čempionatą „laimėjusią“ Š. Korėją. Pastaruosiuose sakiniuose būtų galima įžvelgti prieštaravimą („1984“ pasakoja apie „Ingsoc“, o aš miniu Rusiją ir Kiniją), tačiau jo nėra, nes net pačiame Orwello romane gražiai aprašoma, kaip įvairūs socializmo (bei komunizmo) režimai įgauna skirtingus pavadinimus skirtinguose pasaulio kraštuose, tačiau yra vienodi. Panašiai ir mūsų pasaulyje – metodai ir tikslai atsikartoja. Taigi, matome, kad yra svarbu priimti „Puikų naują pasaulį“ ir „1984-tuosius“ kaip lygiaverčius įspėjimus mums visiems.

Kitas, turbūt esminis, skirtumas tarp „PNP“ ir „1984“ pasaulių yra jų valdžios arba aukštesniosios klasės tikslai. Huxley sukurti valdytojai suvokia, kad jie atima asmeninę laisvę, tačiau mano, kad tai verta daryti dėl visuomenės stabilumo ir dėl pačių žmonių, o štai Orwello aprašoma Partija, jų pačių žodžiais, daro tai „tik dėl jos pačios.“ Viskas, kas jiems rūpi, yra „gryna galia“. Vis dėlto yra viena slidi vieta, kuria gali pasinaudoti bet kuri propagandos mašina – ir „1984“ galima įžvelgti veikimą „dėl visuomenės“.

Šis veikimas aprašomas pačioje knygoje: tobulėjant technologijoms artėjama prie socialinio-ekonominio vienodumo, o tai yra „blogai“, nes visuomenė negali funkcionuoti, kur jos sluoksniai skiriasi tik atliekamomis pareigomis ir galios lygiu, nes be socialinės-ekonominės atskirties žemesnioji klasė ilgainiui sukiltų, tad „1984“ sukuria amžiną karą ir „doublethink“[1] manipuliacijos sistemą tam, kad trys visuomenės sluoksniai išliktų atskirti. Kita vertus, galime ir neignoruoti „1984“ Partijos intencijų. Tebūnie tokia sistema kuriama tiksliai taip, kaip aprašė Orwellas.

Taip, Vakarų pasaulyje panašios sistemos įgyvendinimo grėsmė sumažėtų, tačiau verta pažvelgti kiek toliau savo tvoros. Matome, kad nors valdžių intencijų skirtumas iš pirmo žvilgsnio yra esminis ir reikšmingas, kai siejame šias dvi knygas su realybe, atsiskleidžia Orwello ir Huxley politinių romanų visuomenių ryšių panašumas ir rašytojų skleidžiamų idėjų lygiavertiškas reikšmingumas.

Vis dėlto daug svarbiau yra tai, kas iš esmės jungia aptariamus moderniosios klasikos kūrinius. Visų pirma tai yra utilitarizmo filosofija besiremianti politika (minėjau, kad „1984“ valdžios žodžiais jie tuo nesiremia, tačiau dabar – apie filosofiją, kurios Orwellas į „Ingsoc“ kūrėjų lūpas neįdėjo, bet kuri įmanoma mūsų pasaulyje). Utilitarizmas yra, ko gero, viena nevienareikšmiškiausių filosofijų, kurią galima pritaikyti politikoje. Mat iš dalies utilitarizmu vadovaujamės mes visi. Visi norime, kad mūsų visuomenė būtų laiminga.

Problema iškyla tada, kai dėl laimės aukojami kilnesni dalykai. Dalykai, kurie yra (turėtų būti) neliečiami. Na, tarkime, tikras utilitaristas leistų išprievartauti vieną moterį visiems miestelio vyrams, jei bendras laimės indeksas pakiltų (visų vyrų laimė nusvertų vienos moters nelaimę). Šiuo atveju dėl bendros laimės (ne Bendrojo Gėrio!) aukojamas asmens orumas ir laisvė. Panašiai yra ir „Puikiame naujame pasaulyje“ bei „1984-uosiuose“.

Pirmajame romane (bei antrajame, jei ignoruojame, kaip jau minėta, knygoje atskleistas tikrąsias valdžios intencijas) dėl bendros „laimės“ (nebegaliu rašyti šito žodžio ne kabutėse), kuri išreiškiama visuomenės stabilumu (čia verta papildomai stabtelti ar susimąstyti, juk geriau įsigilinus mūsų visuomenėje visa politika tik ir sukasi apie stabilumo kūrimą), aukojama asmeninė laisvė: laisvė kurti ir kūryba gėrėtis, laisvė mylėti ir būti mylimam, laisvė svajoti ir tas svajones pildyti, laisvė neplaukti gyvenimo paviršiumi, laisvė įsigilinti į gyvenimo transcendentalumą, galų gale – laisvė klysti ir už tas klaidas prisiimti atsakomybę.

Orwellas ir Huxley aprašo skirtingus laisvės apribojimo būdus. „1984“ stabilumą kuria ribodamas laisvę mano tėvų ir senelių kartoms pažįstamu tiesioginiu būdu. Meilė apribojama, nes tuoktis galima tik tada, kai santuoka palanki Partijai, arba, kitaip tariant, kai ji bus nelaiminga. Visą „meną“ kuria Partija. Ištisi departamentai rūpinasi, kad gyventojus pasiektų „tinkama“ literatūra, muzika ir pan. Prie to prisideda ir nepakartojamas išradimas – „telescreen‘ai“, kurie be perstojo transliuoja reikiamą informaciją bei stebi gyventojus ir jų veiksmus.

Kartais atrodo, kad visų, keliančių pavojų Partijai, net mintys yra skaitomos. Jau nekalbu apie religijos nebuvimą ir apie tai, kaip pavojinga kalbėti apie bet kokią anapusybę ar kažką nežemiško. „PNP“ renkasi kitą kelią. Pavyzdžiui seksą „PNP“ valdžia paverčia kasdienybe, o svarbiausia – panaikina žmonių įsipareigojimą. „Visi priklauso visiems“, –  kalba gyventojai. Šiai ir kitoms klišėms „įkalti“ naudojama socialinė inžinerija. Dar kūdikystėje šios frazės kartojamos tol, kol neištrinamai nusėda pasąmonėje. „1984“ savo lozungus skelbia didžiuliuose plakatuose, o „PNP“ viskas „sutvarkoma“ daug anksčiau, nei žmogus subręsta, ar net embriono stadijoje. Socialinės inžinerijos būdu žmonės užprogramuojami, kad, pavyzdžiui, šachtų darbininkai laimingi jaustųsi tik būdami po žeme. Jiems nieko daugiau nereikia. Jie laimingi visą gyvenimą dirbdami, neturėdami šeimos, nemąstydami ir nesvajodami.

Paradoksalu, tačiau asmens laisvė panaikinama viską leidžiant. Tik yra vienas „bet“ – valdžia pasistengia, kad tu pats norėtum tik to, kas jiems paranku. Tačiau ne tiek svarbu, kaip naikinama laisvė: nužudant begales žmonių dar embriono stadijoje ir atsirenkant tik geriausius („PNP“) ar išsišokėlius žudant arba kankinant tol, kol jie įsikala „doublethink“ sau į galvą bei pasąmonę ir pradeda nuoširdžiai mylėti „Didįjį Brolį“ („1984“). Nesvarbu, ar draudžiant seksualumą („1984“), ar skatinant saiko neturėjimą („PNP“). Nesvarbu, ar vietoj Dievo „pastatant“ „Mūsų Fordą“, ar „Didįjį Brolį“. Tikslas pasiekiamas. Vartotojiškumas, sielų vergija, abejingumas ir paviršutiniškumas pasiekia savo tikslą. Visuomenė pagaliau tampa stabili. Visi laimingi, o tie, kurie nėra, arba priverčiami būti, arba ištremiami laivu („PNP“), arba paprasčiausiai „išgaruoja“ („1984“). Utilitaristas galėtų džiūgauti, nes bendras „laimės“ lygis „Puikiame naujame pasaulyje“ bei „1984-tuosiuose“ yra kur kas aukštesnis nei mūsų visuomenės.

Matome, kaip ir kodėl atsiranda visuomenės, aprašytos Orwello ar Huxley, bei kokia filosofija remiantis galima skirtingai veikiančios propagandos būdu padaryti, kad tokios visuomenės taptų įmanomos (jei kas nori įsiterptų su sakiniu „bet tai juk futuristiniai romanai, turintys mokslinės fantastikos elementų“, prašau, nereikia, nes tai tas pats, kas sakyti, jog „Sostų žaidimas“ („Game of  Thrones“) yra atitrūkęs nuo realybės, nes ten skraido drakonai). Tačiau svarbiausia – paklausti savęs, kaip ir kodėl reiktų išvengti tokios „laimės“.

Pradėkim nuo klausimo „kodėl?“ Rodos, net ir liberaliausioje Vakarų demokratijoje nekiltų visuotinis noras pamiršti savo buitines bėdas apsigyvenant „Puikiame naujame pasaulyje“. Netgi tikiu, kad Šiaurės Korėjoje dar ne visi nuoširdžiai tiki Didžiojo Brolio atitikmeniu Kim Džongunui. Kalbant apie religinguosius ar agnostikus, atsakyti į klausimą „kodėl?“ kaip ir paprasta. Juk abiejų knygų idėjos iš gyvenimo išbraukia Dievą, laisvą apsisprendimą. Abiejose visuomenėse gyvybė beveik nevertinama, nes kiekvieną sraigtelį gali pakeisti kitas. Tačiau kodėl to vis dar nenori tie, kuriems Dievas tereiškia dievą?

Mano atsakymas – tai vis dar kvėpuojantis transcendentalumas juose. Tikėjimas amžinomis idėjomis. Nors Vakarų liberaliojoje demokratijoje jau tapo įprasta tikėjimą „pasilikti sau“, džiugu, kad žmonės vis dar mato gilesnę gyvenimo prasmę. Įžvelgia ją bendravime, meilėje, įsipareigojime, mene, literatūroje. Kitas dalykas, kuris mus vis dar saugo nuo gyvenimo „PNP“ ar „1984“ bei kartu padeda atsakyti į klausimą, kodėl reiktų tokio gyvenimo vengti, yra pokytis. Paradoksalu, bet, nuolat dirbdamas dėl stabilumo, žmogus vertina pokytį. Ar bent jau nenori dėl idealaus stabilumo aukoti asmens laisvės. Tik gyvenimo iššūkiai ir nestabilumas daro stabilumą vertingą. Žmogui reikalinga kančia (žinoma, jokiu būdu nekalbu apie dirbtinės kančios kūrimą). Tai puikiai iliustruoja „Puikaus naujo pasaulio“ veikėjas, autoriaus pavadintas tiesiog „laukiniu“. Jis be jokios priežasties ima botagą į rankas ir save plaka. Pasitaisysiu – su priežastimi. Jis ieško tiesios, o ieškantieji tiesos negali pakęsti patogaus gyvenimo, dėl kurio buvo paaukota asmens laisvė, dėl kurio buvo nutildyta sąžinė ir dėl kurio Asmuo buvo paverstas individu.

Kaip mums netapti „Puikaus naujo pasaulio“ ar „1984-tųjų“ visuomene? Iš pirmo žvilgsnio paprasta – reikia saugoti asmens laisvę. Tačiau Orwellas ir Huxley jau daugiau nei prieš pusamžį suprato, kad tą padaryti nėra taip paprasta, dėl to parašė dvi nuostabias įspėjamąsias žinias. Svarbiausias dalykas, norint išvengti „PNP“ ir „1984“ visuomenės likimo, yra supratimas, kaip pasiekiama jos būklė. Čia ir norėčiau pažvelgti į prof. Alvydo Jokubaičio knygą „Filosofas kaltina mokslininkus, Arba kas blogai su politikos mokslu?“ Šio veikalo skaitymas tampa visai kitoks, kai supranti, kad „PNP“ bei „1984“ nėra kažkoks abstraktus gąsdinimas, o paprasčiausia aptariamo politikos mokslo įsigalėjimo pasekmių iliustracija.

Esama esminių sąsajų tarp politikos mokslo ir apskritai gamtamoksliško politikos ir Žmogaus matymo bei politikos, kuri vykdoma Huxley ir Orwello romanuose. Minima politika remiasi abiem kūriniams būdinga utilitarizmo filosofija. Savo ruožtu Jokubaitis teigia, kad ta pačia filosofija šiais laikais grindžiamas ir politikos mokslas. Filosofas pažymi, kad politikos mokslas, turėjęs būti humanitariniu mokslu, išstumia žmogų į paraštes. Tai daroma iš gamtamokslio perimant jo metodą ir norą viską pamatuoti. Žmogus tampa tik tyrimo objektu – be savo prigimties ir transcendentalumo.

Visa tai yra logiška, juk, išsikėlus bendrąją „laimę“ (ne Bendrąjį Gėrį) kaip tikslą, natūraliai tai laimei pasiekti pasitelkiamas veiksmingiausias ginklas – politikos mokslas. Jis puikiai atitinka utilitarizmo kriterijus, nes sugeba iš Asmens padaryti tik paprastą individą ar net vienetą, o tai yra būtina siekiant maksimaliai efektyviai pakelti „bendrosios laimės“ indeksą. Milžiniškas (nors kartais tuo verta suabejoti) skirtumas tarp mūsų ir „PNP“ bei „1984“ visuomenių negali būti panaikintas pernakt, tačiau Jokubaitis drąsiai įžvelgia, kas tai galėtų padaryti mažais žingsneliais. Nuosekliai utilitarizmo filosofijos paremtas politikos mokslas ar bet kas, kas iš Žmogaus daro žmogų, gali pasiekti „PNP“ ar „1984“ būklę.

Čia ypač svarbu atkreipti dėmesį į filosofinę utilitarizmo paramą. Juk filosofinė parama svarbi kiekvienai vykdomai politikai ir svarbi visiems visuomenės sluoksniams. Valdančiajam, kad padėtų užtildyti sąžinę moralę keičiant kitu „aukštesniu“ tikslu – „bendrąja laime“, kai vykdomas techninis valstybės valdymas, kuris panaikina Asmens Laisvę bei sumechanina Meilę ir Grožį. Ir, be abejo, masėms, kurios šiaip jau gali būti visiškai nutildytos ir be rimtos idėjinės paramos, vien tik su idealiai veikiančia propaganda (kaip tai padaroma su „proles“ (proletariato atitikmeniu) „1984-tuosiuose“), tačiau kartais, ypač vidurinioji klasė, pareikalauja ir gilesnio visa ko paaiškinimo (taip, Orwello sukurta valdžia paaiškinimų neteikia, arba jei teikia, tai naudodami „doublethink“ gali sau leisti rėžti, jog jie viską daro grynai dėl valdžios, tačiau šio skirtumo nepaisymas jau argumentuotas teksto pradžioje).

Turėdamas, kad ir brokuotą, bet „gilesnę prasmę“, politikos mokslas gali žingsniuoti C. Schmito aprašytais[2] „laiptais“ žemyn: teologija -> metafizika -> moralė -> ekonomika -> techninis valstybės ir politikos suvokimas. Norėtųsi tikėti, kad šiuo metu mūsų visuomenė yra ne kur kitur, o moralės stadijoje, tačiau nepastebėti susikoncentravimo į ekonomiką ar techninio valstybės supratimą – neįmanoma. Kanto nuomone, moralė yra grindžiama proto principais, nurodančiais į už išorinio patyrimo esančias idėjas, o štai, pasak Jokubaičio, „politikos mokslas <…> vengia bet kokio sąlyčio su į absoliutumą pretenduojančiomis idėjomis“ taigi kartu vengia sąlyčio su morale. Kartu su filosofija ir religija moralė nustumiama į šoną siekiant „neutralizuoti piliečių moralinius, religinius ir filosofinius įsitikinimus“.

Tačiau net ir techninis valstybės ir politikos suvokimas nėra blogiausias dalykas, ką gali padaryti „nepolitišką požiūrį į politiką“ skatinantis moralinis ir dorovinis „neutralumas“. Blogiausia yra tai, kad politika netampa neutrali vertybių atžvilgiu, nes mūsų vidinis vertybinis pasaulis negali būti neutralus, dėl šios priežasties atsiranda visiška vertybinė sumaištis. Žmogaus prigimčiai reikia vertybinio pagrindo. Kitaip tariant, reikia kažko, kas rodytų objektyvią kiekvieno veiksmo ar poelgio, šiuo atveju – vykdomos politikos, vertę.

Alvydas Jokubaitis pažymi, kad anksčiau tuo pagrindu buvusios klasikinės dorybės keičiamos bet kuo tik su pridurtu žodžiu „vertybė“, o visuomenė patiria „vertybių tironiją“. Iš pradžių teologiją keičia metafizika, vėliau ją keičia moralė, kuri, kaip paaiškėja, dėl transcendentalumo ir absoliučių idėjų vengimo ilgainiui taip pat išstumiama į „asmeninį piliečio gyvenimą“, o įsigalėjus techniniam valstybės ir politikos suvokimui galiausiai (veikiau visa tai vyksta vienu metu) suprantama, kad žmogaus prigimčiai reikia gilesnio ir tvirtesnio pagrindo, tad amžinųjų dorybių vietoje stoja šiuolaikinės „vertybės“, grįstos utilitarizmo filosofija.

Politikos sumechaninimas sukelia ir kitą didelę problemą – žmonių apolitiškumą ir demoralizaciją. Abi problemos neatsiranda sąmoningai to siekiant, tačiau gera intencija nebūtinai padeda pasiekti gerą tikslą. Logiška, kad politika, grindžiama gamtamokslio metodais, neutraliais dorybių atžvilgiu, skatina tiek apolitiškumą, tiek demoralizaciją. Apolitiškumą, nes politiką suvokiant kaip kažką, pilnai paaiškinamo gamtamokslio metodais, žmonės tiesiog palieka politiką „profesionalams“, tačiau  nepagalvoja, kad politikoje daug svarbiau patyrimas, o ne vienas iš kito plaukiantys mokslu ištiriami determinantai. Demoralizaciją, nes politikos mokslininkai, pasitelkiantys dorovinį neutralumą, būtiną gamtamokslio metodologijai, tampa neginčijamais autoritetais ir tokiu būdu pasąmoningai įtvirtiną visuomeninį dorovinį neutralumą (kaip jau minėta, į dorybių vietą vėliau stoja dirbtinai sukurtos „vertybės“).

„Šiuolaikinio politikos mokslo kūrėjams nerūpi piliečių moralinio charakterio ugdymas. Jie visas savo jėgas nukreipia į metodišką faktų pažinimą ir mano, jog tai pagrindinis tyrinėjimo tikslas. Tačiau tai nėra vertybiškai neutralus politikos mokslininkų siekis. Viešai skelbdami vertybių neutralumą, jie tuo pat metu formuoja piliečių savivoką ir šalina politinės veiklos pagrindą – įsipareigojimą bendrajam gėriui“. Būtent šis pasąmoningas apolitiškumas ir demoralizacija atveria duris „Puikaus naujo pasaulio“ bei „1984-tųjų“ „valstybininkams“. Savaime suprantama, be sarkazmo ištarti „valstybininkas“ čia neįmanoma. Juk tikrasis valstybininkas, kaip galime suprasti iš Platono dialogo, „valstybininkas“ yra audėjas, o ne skirtingų siūlų gamintojas. Vilius Bartninkas, kalbėdamas apie valstybininkystę[3], taikliai pasakė: „Naudojantis antikiniais pavyzdžiais, stratego funkcija yra laimėti mūšį, tačiau ne jam žinoti, kada apskritai valstybei reikia karo; oratorius turi įtikinti piliečius, tačiau ne jam spręsti, kada įtikinėjimo reikia. Toks sprendimas priklauso aukštesniojo lygmens žinojimui, kuris prižiūri žemesniojo lygmens veiklas, bet kartu neatlikdamas jų funkcijos ir nenudirbdamas jų darbo.“

Būtent tą „aukštesniojo lygmens žinojimą“, kuris „akivaizdu, kad <…> yra ne mokslinis“ nori panaikinti politikos mokslininkai, o tiksliau pakeisti jį į mokslinį, šitaip išstumdami kitus piliečius iš valstybės gyvenimo bei įtvirtindami moksliniam pažinimui būtiną moralinį neutralumą. Jokubaitis pažymi: „Gamtos mokslininkams dažnai priekaištaujama dėl ekologinių problemų, masinio naikinimo ginklų ir kitų technikos pažangos nulemtų negerovių. Kaip didžiausia politikos mokslininkų nesėkmė nurodomi ryšiai su totalitariniais režimais.“

O apie demoralizaciją sako: „Net jeigu politikos mokslininkai teisūs, sakydami, kad atskiro tyrinėtojo atsiribojimas nuo moralės ir yra būtina mokslinio pažinimo sąlyga bei negali padaryti jokios didesnės žalos, bet, pažvelgus į mokslinio mąstymo autoritetą Vakaruose, atsiveria kita demoralizacijos poveikio visuomenei perspektyva <…>“. Tiesa, kaip yra logiška gamtamokslininkams neužversti visos kaltės dėl masinio naikinimų ginklų, nes apie jų naudojimą sprendžia ne jie, tai būtų logiška dalį kaltės dėl totalitarinių režimų ar visuomenės demoralizacijos nuimti ir nuo politikos mokslininkų pečių, tačiau ta dalis turėtų keliauti politikams, kurie, valstybėje su įsigalėjusiu „nepolitiniu požiūriu į politiką“ taip pat yra vertybinį neutralumą skelbiantys politikos mokslininkai, praradę esminį politikos įgūdį – austi ir už tą audimą prisiimti atsakomybę.

Dar vienas, garsiai neišsakytas, bet mažiau apčiuopiamas ir, mano galva, apibendrinti tinkantis „Puikų naują pasaulį“ ir „1984-uosius“ jungiantis bruožas yra Žmogaus prigimties atmetimas. Laimingas tas, kuris realizuoja savo prigimtį. Gyvūnui tai – ėdimas ir dauginimasis (ginkdie, nenuvertinu gyvūnų), o štai Žmogui – kur kas daugiau. Ir visų pirma tai yra savo aistrų ir troškimų palenkimas protui (ačiū Aristoteliui už šias idėjas). Čia svarbų vaidmenį sužaidžia ir amžinosios dorybės. Taip pat Žmogaus prigimtis siejasi ir su jo transcendentalumu. Būtent dėl to „žmogus nėra vien tik save kurianti laisvė“, sako Ratzingeris.

Kita vertus, Žmogus ir skiriasi nuo Gyvūno savo nepakartojama laisva valia ir laisve. Laisve palenkti savąsias aistras protui ir laisve paminti amžinąsias dorybes. Laisve priimti patį save ir laisve bandyti pačiam save sukurti. „Pavojingos tos ideologijos, kurios kuria naują Žmogų“ (Ratzingerio mintį komentavo Mantas Adomėnas)[4]. Būtent tai ir kritikuoja Alvydas Jokubaitis. Ne mokslą, o gamtamokslinio metodo pritaikymą ten, kur kalbame apie kur kas daugiau negu tik apie vienas kitą veikiančius determinantus. Tas metodas, gerais norais perkeltas į politikos mokslą, paneigia žmogaus prigimtį, nuvertina amžinąsias idėjas ir pats to nenorėdamas skatina apolitišką ir demoralizuotą visuomenės požiūrį į politiką. O svarbiausia – pasąmoningai atmeta tikrąjį Žmogų. Viso to pasekmes nupiešia Aldous Huxley ir George Orwellas. Skaitykime šias knygas daug kartų. Nenustokime jų aptarinėti, apie jas rašyti ir galvoti. Nes vienu ar kitu būdu – naikinant laisvę ar skelbiant laisvę be atsakomybių – jos yra arti mūsų.


[1] „Doublethink“ yra vienas svarbiausių „1984-uosiuose“ aprašyto angliškojo socializmo – „Ingsoc“ – ramsčių. Vien apmąstyti „doublethink“ reikalinga „doublethink“ technika. Įvaldyti „doublethink“ reiškia sugebėti vienu metu teigti du vienas kitam prieštaraujančius dalykus, nepastebint prieštaravimo. „Doublethink“ padeda suprasti, kad jeigu Partijai reikia, tai 2+2=5, tačiau 2+2 taip pat, Partijai pareikalavus, gali būti 4. Šis savęs apgavimas leidžia atitinkamai suvokti ir pasaulio istoriją. Jeigu šalis kariauja su Eurazija, reiškia, kad taip visada ir buvo, tačiau jei situacija staiga pasikeičia, tai reiškia, kad šalys visada buvo sąjungininkės. Bet svarbiausia, kad su „doublethink“ pagalba žmonės užmiršta, kad naudoja „doublethink“. Ir užmiršta apie tą užmiršimą.

[2] Plačiau šie etapai aptariami Alvydo Jokubaičio, knygoje “Filosofas kaltina mokslininkus, Arba kas blogai su politikos mokslu?”

[3] Paskaita skaityta 2015 m. rugsėjį, VU TSPMI.

[4] Paskaita skaityta 2016 m. liepą, JKL mokymuose, Alantoje

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.