Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Apie Sigito Parulskio prozos daugiaveidį naujausiąjį, nepabaigiamai

Sigitas Parulskis. Ritos Valiukonytės nuotrauka

Sigitas Parulskis, „Nutylėtų lelijų miestas“: romanas, Vilnius: „Alma littera“, 2016 m., 240 p., 4000 egz. Dizaineris Agnius Tarabilda.

Prae scriptum: kelios pastabos apie šį romaną ir jo skaitymą

2009 m. knygoje Pokalbiai su Sigitu Parulskiu, Laimanto Jonušio klausiamas „o koks yra geras skaitytojas?“, Sigitas Parulskis atsako parafrazuodamas Vladimirą Nabokovą1: „Neužtenka perskaityti knygą vieną kartą. Nes, kaip jis [Nabokovas, – J. Č.] sako, pirmą sykį mes tik susipažįstame su knyga, o reikia skaityt ant­rą, trečią, ketvirtą kartą. Tada atsiskleidžia visas grožis. Bet ar mes galime sau leisti visas, kad ir geras, knygas skaityti penkis kartus?“2 Pastarąjį klausimą, suformuluotą paties Parulskio, dera užduoti visiems esamiems ir būsimiems jo naujausio, šeštojo, romano Nutylėtų lelijų miestas skaitytojams: ar galite sau leisti šį Parulskio tekstą skaityti tikrai ne vieną, o mažiausiai du kartus? Nes geras šio romano skaitytojas veikiausiai būtų tas, kuris jį perskaito net ir visus tris.

Žaismingas ir retorinis (per)skaitymų kiekio klausimas naujausio Parulskio romano kontekste tampa trigubu raktu, rakinančiu Nutylėtų lelijų miestą. Visų pirma, jis pateikia pirminį Parulskio romano vertinimą, mat remdamasi asmenine šio romano skaitymo patirtimi, paklausta „Kaip tas naujas Parulskio romanas?“, išsyk atsakau, kad neužtenka jį perskaityti tik vieną kartą. (Po tokio atsakymo neretai seka skeptiška reakcija „Ar jis to vertas?“, kuri atveria nuo knygos pasirodymo vasarį viešumoje klaidžiojančią subendravardiklintą nuomonę daugeliui nepatiko.) Antra, minėti du-trys kartai nėra iš piršto laužtas skaičius, nes romanas Nutylėtų lelijų miestas sukonstruotas iš dviejų pasakojimų, kurie kiekvieną romano puslapį horizontalia linija skelia perpus, taip keldami skaitytojui nepatogumų, kurių didžiausias – skaityti pagrindinio veikėjo praeitį ir dabartį vienu metu3. Romano pradžioje pateikiamoje autorinėje skaitymo instrukcijoje Parulskis rašo: „Šią knygą sudaro du pasakojimo srautai, jie atskirti grafiškai, yra viršutinė ir apatinė dalys, bet istorija viena, todėl abu srautus reiktų skaityti kartu. Jie susipina, papildo vienas kitą, galiausiai susilieja į vieną“ (p. 5). Trečia, skaitymo proceso ir skaitymų kiekio aktualizavimas šio romano kontekste regisi svarbus, tam tikra prasme formuojantis percepciją ir recepciją4, kartu nurodantis į pamatinių literatūros ir jos suvokimo dėmenų – skaitymas, jo sampratos ir reikšmė – problematiką. Tad akivaizdu, kad Parulskis, pasakodamas apie krizės ištiktą rašytoją ir kūrybinio rašymo dėstytoją, parašė romaną ir apie literatūrą, labiausiai užklausdamas skaitytojo ir skaitymo instancijas.

Iš asmeninės skaitymo patirties galiu pateikti porą liudijimų – argumentų, kodėl vieno karto šiam romanui neužtenka. Pirmąjį kartą Nutylėtų lelijų miestą skaičiau pagal Parulskio instrukciją – abu srautus kartu, nes juk tai viena istorija. Kas iš to išėjo? Visąlaik nervinausi, erzinausi, pykau ir galiausiai baigusi skaityti kategoriškai konstatavau, kad: man romanas nepatiko (labiausiai dėl viršutinėje teksto dalyje esančio kūniškumo gausos, agresyviai lendančios į pirmą planą), tai tikrai nėra pats geriausias Parulskio kūrinys (vis tik galimo tokioje situacijoje emociškai kategoriško „romanas – blogas“, kiek pamenu, nesuformulavau), ir apskritai, Parulskis mano reitinguose ir asmeninėje lietuvių literatūros versijoje vis dar užtikrintai lieka vieno labai gero romano – Trys sekundės dangaus (2002) – autoriumi.

Jeigu nebūčiau įsipareigojusi dalyvauti šio romano pristatyme 2016 m. Vilniaus knygų mugėje, veikiausiai būčiau jį ramiai palikusi ir tikrai neatsivertusi antrą kartą. Tačiau duotus pažadus reikia tęsėti, todėl antrą kartą romaną skaičiau pagal savo schemą: pirmiausia nuosekliai viršutinę dalį, paskui – apatinę, galop abidvi dalis vienu kartu. Ir būtent toks, nepaklusęs autoriaus intencijai, skaitymas nublankino tą kategorišką pirminį vertinimą, vertė akylai svarstant perkedinti visus „nepatiko“, pamatyti, kad tekstas nėra toks plokščias, kaip gali pasirodyti, kad jame esama gerų dalykų ir kad giluminės teksto sąsajos galingesnės ir tvirtesnės nei atrodė iš pirmo skaitymo, nelauktai verčiančios sugrįžti prie Parulskio poezijos ir pirmųjų prozos knygų.

Abiejų dalių skaitymas autoriaus rekomenduojamu vienu ypu šio romano atveju ne tik iliustruoja Nabokovo įvardytą kruopščiai varginantį akių judėjimą iš kairės į dešinę, eilutė po eilutės, bet ir galiausiai tam tikra prasme atstumia skaitytoją nuo teksto. Skaitant srautus atskirai, skaitytojas yra nejučia priverčiamas romaną perskaityti dar kartą, iš naujo (Nabokovo reread), taip įgyvendindamas gerojo skaitytojo prievolę ir juo tapdamas. Žinoma, galvojant apie Parulskio pasakojimo dalijimą, verta klausti, kodėl jis it koks akmenėlis bate kelia nepatogumų, kai tuo tarpu tokį pasakojimo linijos nenuoseklumą demonstruojantys romanai – Julio Cortazaro Žaidžiame klases ar tiesiogiai Parulskį įkvėpęs Johno Maxwello Coetzee’s Blogų metų dienoraštis5 – net nesukelia tokių implikacijų? Drįstu manyti, kad tai tam tikra prasme literatūrinės kokybės ir struktūros tvirtybės klausimas, nes pasakojimą dalijančioji linija balansuoja ties tiesiog išorės atributo ir vidinio pasakojimų srautų junglumo riba, o junglumas neretai nurodo ne į srautų tarpusavio ryšius, bet į kitus Parulskio tekstus.

Tokia naujausio Parulskio romano (per)skaitymų patirtis nejučia verčia (per)svarstyti ir tam tikrus profesijos ir literatūros suvokimo dalykus: ar tikrai skaitymas iš naujo ir keliskart (iš)gelbsti kūrinio vertinimą, t. y. ar skaitymas iš naujo visada yra geresnis už ankstesnįjį? Ar nėra taip, kad tik pirmasis vertinimas, susiformuojąs pirmojo ir neretai vienintelio skaitymo metu, yra tas tikrasis ir vienintelis teisingas? O galbūt kaip tik keliakartis skaitymas yra naudingas, nes naikina kritiko, to privilegijuoto skaitytojo, visažinystę, atveria kelią abejonei ir suteikia galimybę per kūrinį „prasieiti“ ne su dalgiu (kas neretai būna viliojančiai patogiausia), o su kauptuku, lengvai pajudinant ir užsiimant grakščiu ravėjimu, t. y. priežiūra, bet ne naikinimu? Galiausiai, kiek vietos tokiuose skaitymuose reikia skirti autoriaus komentarams ir kiek jais apskritai galima pasitikėti? (Asmeninė Nutylėtų lelijų miesto skaitymo patirtis įrodė autoriaus komentarų gerąjį reikalingumą, kai autorinės intencijos padeda ir praplečia, o ne siaurina ar net uždaro romano suvokimo galimybes.) Ir paskutinis aspektas: Nutylėtų lelijų miestas visiškai nelauktai verčia dar kartą persvartyti tą kasžin kiek natūralią, o kiek sukonstruotą skirtį tarp literatūros kritikos ir literatūrologijos. Pirminė impulsyvi ir intuityvi mintis, skaitant šį romaną ir galvojant apie jo vertinimą, buvo tokia: Parulskis parašė romaną literatūros mokslui, bet ne literatūros kritikai (ir juo labiau ne skaitymo patrauklumui ir malonumui patenkinti). Kritika išsitektų vertinamųjų frazių „neblogas, nors ne pats geriausias“ ar „geras, gal galėjo būt geresnis“ išskleidime, bet visa rimtoji romano analizė gultų į literatūrologijos lauką – tekstas itin palankus ir parankus įvairiausių (į skaitytoją orientuotų) teorijų taikymo procedūroms ir kruopštiems literatūrologiniams narstymams6.

Romanas kaip besimainanti gyvenimo versija

Šeštasis Parulskio romanas Nutylėtų lelijų miestas, kaip ir kiekvienas naujas rašytojo romanas, buvo lauktas tekstas. Tik pastarojo laukimą kurstė intriga, esą po aistringas reakcijas ir nevienareikšmius vertinimus sukėlusio romano Tamsa ir partneriai (2012) Parulskis sėdo rašyti autobiografinio romano, apie kurį buvo šnabždamasi, kad jis bus labai geras, kažkas tokio ir išskirtinio, mat jo laukta pasirodant 2015 m., kai Parulskiui sukako 507. Net ir nežinant ir nevertinant šio proginio fakto, iš tiesų Nutylėtų lelijų miestas yra ir gali būti skaitomas kaip tam tikra prasme rašytoją – romanistą ir poetą – Sigitą Parulskį sumuojantis tekstas, ir tai mažiausiai dėl autobiografijos detalių, kurias atpažins ištikimas Parulskio skaitytojas.

Nutylėtų lelijų miestas – tai rašytojo Simono gyvenimo istorija, jos dabartis ir praeitis, susitinkančios ties ta puslapį skeliančia horizontale. Abi romano dalys yra gyvenimo atspindys, savotiškas veidrodis, kuriame matomas skirtingas Simonas ir jo gyvenimo veikėjai. Tai romanas be tikro, pasakojimą pirmyn varančio įvykio, nors tokiu ir pretenduoja tapti Alpinisto ir Kristinos susitikimas arba Simono ir Anos susitaikymas, vis dėlto jie, kaip ir kiti įvykiai, lieka tik vaidinantys svarbą ir tikrumą, bet ne jais esantys (jie dalyvauja Simono gyvenime kaip tam tikros vertybių iliustracijos).

Kalbėdamas apie romano struktūrą rašytojas ne kartą pabrėžė, kad praeities ir dabarties jungimasis skaitytojo sąmonėje turėtų kurti tą tikro gyvenimo trimatį vaizdinį. Tačiau net ir po trijų kartų skaitymo trimatis vaizdas tik priartėja, pradeda kurtis iki galo nesusikurdamas, todėl, kad abiejų dalių siužetinės sąsąjos ima ryškėti tik beveik pačioje romano pabaigoje. Galbūt tam kliudo praeities ir dabarties linijų skirtybės: praeities pasakojimas dėliojamas kaip atskirų fragmentų – sapnų, atsiminimų, vizijų ir vilčių – nuotrupos ir jų dėlionės, į kurias įsiterpia veik autonomišku tekstu laikytina itin stipri tėvo ir sūnaus istorija; dabarties pasakojimas pasakojamas nuosekliai, tačiau jį fragmentuoja keisti siužeto vingiai, kuriuose Alpinisto ir Kristinos istorija arba kriminalinis epizodas irgi atrodo kiek svetimkūniškai, kaip kad apatinėje dalyje tėvo ir sūnaus epizodas. Šių istorijų autonomiškumas nyksta ir bend­rumas randasi tik romanui persivertus į antrą pusę, kai ima aiškėti, kad iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturinčios istorijos čia tampa tam tikrų elgsenos modelių iliustracija ir Simono patirčių liudijimu (taip Alpinisto ir Kristinos istorija tampa pavyzdžiu Simono meilės paieškoms, o iš pirmo žvilgsnio visiškai iš romano konteksto iškrentanti lavono miške, Anos ir virtuvinio peilio istorija keistu kampu susieja moters pyktį, kerštą, tėvo ir sūnaus istoriją). Vertinant abu pasakojimo srautus reikia sakyti, kad jie yra tiek nuoseklūs ir linijiniai, kiek fragmentiški ir duobėti, tiek paviršutiniški ir dvimačiai, kiek giluminiai ir trimačiai.

Nepaisant to, teminiai romano (ir ligšiolinės Parulskio kūrybos) branduoliai akivaizdžiai atpažįstami: sūnus ir tėvas (be šios linijos veik nėra nė vienos Parulskio knygos ir apskritai jo kūryba neįsivaizduotina), vyras ir moteris, kūnas ir seksas, religiniai motyvai ir jų para­frazės, nuolatinis santykio su Dievu ieškojimas, kurio kontekste iškyla galva ir begalvystė (Salomėja ir Jonas Krikštytojas), rašymo virtuvė ir laboratorija, nuovargis ir tikros meilės bei idealios moters paieškos. Romano veikėjos psichoterapeutės Anos žodžiais tariant, struktūriniai pasikartojimai, psichologijos požiūriu, išduoda problemą. Tačiau rašytojo kūrybos visumos požiūriu liudija teminį ir probleminį lauką bei formuoja rašytojo lieratūrinę tapatybę. Pastaroji Parulskio atveju, kad ir kiek jis kryptingai ir atkakliai formuotų, romanais kaltų prozininko tapatybę, yra visiškas poezijos ir poeto DNR (pastarojo romano atveju poezija tūno net ir to itin proziško ir romaniškiausio dabarties srauto pagrinde).

Nutylėtų lelijų miestas yra vyriškas romanas, visų pirma todėl, kad jo centre – tėvo ir sūnaus istorija, praktiškai išstūmusi motiną, kuri šiame romane pavirtusi „šventosios statula, kurioje galima pasislėpti“ (p. 172). Romanas itin atvirai ir vietomis jautriai (nors didžioji dalis jautrybių dengiama po plokštokomis sekso scenomis) atveria skirtingus vyro gyvenimo etapus, ypač detaliai liudija brendimą, todėl tai tam tikras bildungsromano, kaip keliabriaunės tapatybės suvokimo tekstas: „aš Robinzonas Kruzas, ieškantis šiame pasaulyje žmogaus, nuo kurio galėčiau nebėgti, aš sumautas sudužusio laivo keleivis negyvenamoje saloje, triušis, pririštas prie būdos“ (p. 216). Kartu šis tekstas, kaip sufleruoja ir pavadinimas (nutylėtos lelijos), – tos tikrosios tyrosios meilės ir idealiosios moters paieškų variantas, netikėta Johno Fowleso Juodmedžio bokšto ir jo pabaigos išlikau interpretacija, virstanti pavargusio bėgti ir norinčio sustoti žmogaus noru, suvokiamas iš jeigu jis nebūtų visą gyvenimą bėgęs nuo savo gyvenimo pozicijos.

Pasakojimo srautų (su)tekėjimai

Ne kartą pabrėžtas romano pasakojimo dvisrautiškumas reikalauja atidaus įsižiūrėjimo į jį, pirmiausia konstatuojant, kad juos vadinti dabarties ir praeities srautais renkamasi sąlygiškai, mat antroje romano pusėje dabarties srauto epizodai netikėtai įsiterpia į praeities pasakojimą, galiausiai prieštaringai susitikdami paskutiniuosiuose skyriuose, viršutinės dalies „Socialinio impotento sindromas“ (p. 223–244) ir apatinės dalies „Kalbėk su manimi: Socialinio impotento sind­romas II“ (p. 231–244).

Vadinamojoje dabarties (viršutinėje) linijoje, kurios nuoseklus pasakojimas skaldomas trumpais skyriais, skaitytojas mato jau kelintą mėnesį nė eilutės negalintį parašytą rašytoją Simoną. Jam keturiasdešimt penkeri, jis išsiskyręs, gyvena vienas baisiame daugiabutyje, kurį jo draugė-meilužė ir psichoterapeutė Ana vadina „tarakonynu“. Jame jis nuolat lanko vyresnį kaimyną Alpinistą, o savo bute susitikinėja (tiksliau, turi seksą) su perpus jaunesne Salomėja, buvusia studente. Meilės trikampis tarp Simono, Salomėjos ir Anos čia transformuojasi į keistą darinį, kuriame, regis, vienintelis teisingas ir mylintis (save) tėra Simonas, o Ana ir Salomėja abi teužima meilužės pozicijas (subordinacinis viršenybės pokytis regimas tik paskutiniuose puslapiuose). Prie šio keisto, komiško ir neviltingo meilės trikampio jungiasi kiek autonomiška ir tikrai romantiška kaimyno Alpinisto ir jo mylimosios meilės istorija, o jas abi perskrodžia netikėtai pasakojimo arenoje pasirodžiusios pašalinės mirties istorija su detektyviniais intarpais (apskritai ta žmogžudystės linija romane yra tarsi psichoterapinių teorijų, tokių kaip tėvažudystė, vidinė savižuda iliustracija, banalaus moters keršto ir meilės vedamo noro perimti dalį kito kančios mišinys).

Tokia keista ir paini siužetinė „košė“ primena ankstesnįjį Parulskį iš Doriforės ir Vėjas mano akys8. Šias dvi knygas miniu neatsitikinai, nes jų temos – prokrastinuojantis, su desperacija ir gyvenimo nuovargiu besigalinėjantis rašytojas, keista mirtis ir jos tyrimas – ataidi, nors ir ne itin skambiai Nutylėtų lelijų mieste.

Galvodama apie dabarties pasakojimo liniją suprantu, kad ji daugeliui gali tapti piktinimosi priežastimi, nes veikėjas Simonas ir jo gyvenimo chaosas erzina, piktina tie nuolatiniai kūniškumo aprašymai ir sekso scenų gausa, kiek neįtikinamas įvykių vystymas, iliustratyviai vartojamos pagaulios istorijos. Tačiau čia pikčiurnoms siūlyčiau pasvarstyti: įsivaizduokite, kad visas romanas tėra tik ši viršutinė linija, nėra jokios praeities versijos ir jos generuojamo prasminio įžeminimo – tai ką tada sakytumėte?..

Jau buvo užsiminta apie dabarties linijoje aktyviai regimą kūniškumą. Akivaizdu, kad Parulskis ir toliau laikosi savo misijos rašyti apie seksą taip ir tiek, kad jis taptų priimtinas, tiksliau, vėl natūralus, koks yra iš prigimties. Tokia misija atrodo suprantama ir reikalinga, tačiau kalbant apie kūniškumą ir erzinimą (erzinasi ir skaitytojai, ir rašytojas), mintyje pirmiausia turiu žodinę raišką ir tekstinius vaizdinius. Nutylėtų lelijų miesto atveju, net ir puikiai suprasdama ir teigiamai priimdama visus Parulskio komentarus ir gynybos tezes, aš vis tiek priekaištauju kūnui ir kūniškumo raiškai. Pirma, kūniškumo tirštumas šio romano viršutinėje versijoje neretai yra pats sau ir savaime, nekuriantis jokių prasminių ryšių, kartais net atstumiantis, nes jo nuoseklioje istorijoje niekas neatsveria, net ir pasakotojo minimos antinomijos. (Laimei, kad esti apatinė linija su praeitimi ir jos atsiminimų mozaikomis, kuriose sublyksi poetinės kūniškumo metaforos, įprasminančios viršutinės dalies tuščiaviduriškumą ir kartais bejėgiškumą.)

Parafrazuojant patį Simoną, teigusį, kad Salomėjos vartojamos vulgarybės jai dar nėra tapusios savastimi, tą patį būtų galima pasakyti apie romano kūniškumo aprašus ir žodinę raišką – jie nėra tapę nei autoriaus, nei pasakojimo savastimi, todėl atrodo plakatiškai ir neretai yra tiesiog vulgaroka pornografija, kurios negelbsti ironiškos ir konceptualios sekso bei religijos sąsajos. Galbūt tokie aprašai tinka vyriškam romanui (taip, čia jau girdžiu tą moterys nori daugiau), nes per romano pristatymą pats autorius replikavo, esą, kas gi daugiau, jei ne seksas gali būti tarp keturiasdešimt penkerių metų vyro ir perpus jaunesnės merginos? Toks pasakymas yra politiškai nekorektiškas, menkinantis ir žeidžiantis, ypač jaunas moteris, tačiau jeigu į jį žiūrėsime kaip į Parulskio pasakymo, kad Nutylėtų lelijų miestas yra atsisveikinimas su paauglyste, papildinį, viskas gali atrodyti visai į temą9. Kita vertus, instinktiška šio romano kūno raiška kūrė asociatyvų Parulskio lyginimą su prancūzų rašytoju Micheliu Houellebecqu – ne tiek dėl skandalingumo ir populiarumo, kiek dėl to sąmoningo erzinimo, lygiai kaip ir atsainaus vaikščiojimo temomis it peilio ašmenimis. Akimirkai net pagalvojau, ar nebus taip, kad Parulskis darosi lietuviškuoju Houellebecqu?

Kūniškas išsipildymas ir seksas ne tik šiame romane, bet ir kituose Parulskio tekstuose, nuolat balansuojantis ties paleistuvystės ir šventumo riba, yra viena iš svarbiųjų temų jo kūryboje, nuolat iškylanti greta šventumo ir tyrumo, ir ne kaip kategoriška opozicija, o kaip neišvengiama realybė, kaip to dualistinio kūno ir sielos įkalinimo įrodymas. Šio „dueto“ pradžia galėtų būti atsektina nuo eilėraščio „Paslaptis“ pirmųjų eilučių: „tik aš vienas žinojau / kad kitoj pusėj vakaro / tėvas augina bažnyčią / mažą nykščio didumo“10. Šiame romane šis sultingo kūno ir dvasios idealo bend­rumas suskamba tik romano pabaigoje, Kyoko epizode, kai prisiminenama Fowleso aprašyta gundymo ir jo neperžengimo situacija:

Simonas vėl galvoja apie Faulzo „Juodmedžio bokštą“, apie moterį, kuri ateina tarsi iš meno, tarsi iš paveikslo. Ir ne dėl to, kad nebūtų kūniška, o dėl to, kad ji taip ir lieka idealiojoje erdvėje… […] Gali būti, kad štai toks modelis, įstrigęs kažkur giliai sąmonėje, paskui tapo jo viso gyvenimo tragedija, to gyvenimo, kuris buvo susijęs su moterimis, su bendravimais, su pasirinkimais: instinktų valdoma asmenybės dalis siekė visiškai kitokio tipo moters, apkūnios, vulgarios, pasileidusios, tačiau buvo ir kita asmenybės pusė, ta, kuri siekė tobulumo, kuri tikėjo literatūra, menu, dora kaip pagrindiniu visuomenės sutarimo ir taikaus gyvenimo principu. (p. 223–224)

Fowleso gundymo, jo neišsipildymo ir išlikimo schema Parulskio kūryboje galėtų būti suvoktina kaip tas nepaliaujamai nuolatinis ilgesys, iš kurio ir poezija, ir proza, iš ilgesio visa tai.

Iš to paties ilgesio ir vadinamoji praeities linija, apa­tinis pasakojimo srautas, neretai primenantis pavojingai skaudžius pasivaikščiojimus savo sielos ir patirčių briaunomis. Tai akivaizdžiai kitas pasakojimo tonas, esmiškai ir emociškai čiumpantis skaitytoją nuo pat pirmojo „Malūno“ epizodo, kuriame gyvenimas ir mirtis eina koja kojon, lygiai kaip ir poezija su proza. Šis epizodas, besitęsiantis per kelis puslapius vieno sakinio pavidalu, it kamertonas užduoda toną visai pasakojimo linijai, nuolat balansuojančiai ties prisiminimo, išpažinties sau ir sąmonės srauto riba. Šis tonas daugeliui gali suskambėti kaip tas prieš daugiau nei dešimtmetį beprotiškai mylėtas Parulskis iš pirmųjų poezijos ir prozos knygų, nes skaitant kai kurias praeities istorijas neretai atrodo, kad arba grįžai į Nuogų drabužių skaitymo laiką 2002 m., arba skaitai tų tekstų tęsinį. Tokį tęstinumą liudija Simono vaikystės epizodai, kuriuose su niekuo nesupainiojama parulskiška ironija („Kalbėk su manim: Mėšlas“) ir tarsi Tris sekundes dangaus tęsiantys kariuomenės epizodai („Kalbėk su manim: Miražas“, „Kalbėk su manim: Minosvaidžių spektaklis“).

Praeities linijos pasakojimą kuriančias istorijas struktūruoja pasikartojanti žiedinė kompozicija – kiek­vieną epizodą pradedantis, monologui ir išpažinčiai kviečiantis refrenas Kalbėk su manim ir epizodą baigiantis rituališkas „taip jis man pasakojo“11. Jie abu, palydintys kiekvieną praeities istorijos epizodą, tarsi įsirašytų į romano religinių motyvų ir Biblijos parafrazių lauką, greta Simono, Salomėjos, Jono Krikštytojo, kaip akivaizdus kalbėjimo – klausymo – pašaukimo diskursas ir jo kvestionavimas. (Tiesa, pastarojo daugiau viršutinėje dalyje, kurioje nuolat pasikartojantis galvos nukirtimo ir begalvystės motyvas tampa tiesiog šeimos be tėvo, pasaulio be Dievo simboliu.)

Praeities linijoje įdomi epizodų seka arba slinkties kryptis, poetiniai praeities vaizdai, kai kur nusprūdę į sapnų ir vizijų lauką, romanui įpusėjus keičiami Simono svarstymais apie atmintį ir vaizdų galią:

Simonas kalba studentams apie atmintį, kuri jį labiausiai įkvepia ir labiausiai kankina. Visas jo sąmoningas, o gal ir nesąmoningas gyvenimas susijęs su atmintimi: jis mato kaip atmintis jį prasimano ir kaip jis prasimano atmintį […]. […] tiesiog atmintis yra demiurgas, kuris kuria ir naikina pasaulius, ir jo, Simono, asmenybę ir mintis, ir viską, ką jis manosi sužinojęs ir supratęs, atmintis kaip Protėjas, nesugaunama, neatpažįstama, nes nėra jokio pradinio taško, jokios konstantos, jokios bazės, į kurią būtų galima grįžti, nuo kurios būtų galima pradėti. (p. 150–151)

Būtent pradinio taško klausimas gali tapti vienu iš romano Nutylėtų lelijų miestas klausimų, susijusių su nenuosekliu ir keliabriauniu istorijos pasakojimu ir Parulskio išeities pozicija – sunku rasti pradžios tašką, nes kur tiksliai ir kada prasideda istorija?

Pasakojimo nenuoseklumas, chronologinis nelinijiškumas yra šio romano ir stiprybė, ir silpnybė tuo pačiu metu – kartais vaizdai atrodo itin autonomiški, kartais kaip tik itin sukibę su kita pasakojimo versija. Toks pabirumas susijęs su romane liudijama atminties samprata:

Mūsų atmintyje visuomet yra vietų ir vaizdinių, ir tie vaizdiniai visuomet turi mums kokios nors prasmės, miestai, gatvės, namai, prieplaukos, oro uostai, duobės ir miškai, šalikelės ir stadionai, ir tose vietose visuomet gyvena mums svarbūs vaizdiniai – žmonės, gyviai, daiktai, kad ir kas tai būtų (p. 153) 

Pabiras vaizdų reikšmingumas atminčiai leidžia romano apatinę liniją suvokti kaip atminties išklotinę, žemėlapį, rašymo laboratoriją, į kurią greta įvairiausių epizodų, autobiografinių detalių persmelktų vaizdinių bei prisiminimų gula ir kultūriniai intertekstai: Federico Fellinio, Andrejaus Tarkovskio filmai ir jų vizualios metaforos bei vaizdiniai (stipriausi – laivas plaukia, poetas – stalkeris).

Post scriptum: bandymas apibendrinti

Knygų mugės metu kalbėdamas apie romano rašymo aplinkybes, klausytą muziką (Pink Floyd, tragikomiškieji The Tiger Lillies) ir žiūrėtus filmus, Parulskis paminėjo 2013 m. pasirodžiusią Williamo Faulknerio romano Kai aš gulėjau mirties patale ekranizaciją, kuri padėtų atsakyti į klausimą, kodėl Parulskio Nutylėtų lelijų miestas kupinas prieštarų ir galiausiai turi net dvi pabaigas? Faulknerio romanas yra pavyzdinė nepatikimo pasakotojo ir daugiabriauniškų istorijos versijų manifestacija, gebanti apibrėžti atminties veikimo fenomeną, teigiantį ir skirtingų žiūros taškų būtinumą. Parulskio romanas turi du stambius pasakojimo srautus, du skirtingus žiūros taškus, kurių persidengimai abiejose romano pabaigose liudija: „kad ir kiek išgyventum prasimanytą savo praeities versiją, galiausiai turi grįžti į dabartį, į realybę ir sutapti su savimi, su pralaimėtoju“ (p. 70).

Vargu ar romanas baigiasi Simono pralaimėjimu, nes tolydžio demonstravęs įvairiausius Simono gyvenimo etapus ir jį patį juose, gerėjęs ir šviesėjęs, pabaigoje jis kaip tik liudija, kad gyvenime vis dėlto galima patirti tikrą meilę, sutaikyti atsiminimus su sapnais, praeitį su realybe ir turėti kai ką daugiau.

Konceptualumo prasme romanas tikrai vertas vadinti kūrybišku, ne tik dėl dviejų jau aptartų srautų, bet ir dėl dviejų skirtingų kalbų, nes, kaip jau sakyta, Nutylėtų lelijų miestas sumuoja romanistą Parulskį – tą daugelio pasiilgtą poetą ir pirmųjų prozos knygų Parulskį, ir tą vėlyvesnį, nuo poetikos atsitraukusį į siužeto konstravimą ir romano kalimą.

Nutylėtų lelijų miestas tam tikra prasme yra skaitytojo sąmonės ir suvokimo ekrane nesibaigiantis tekstas, keliaveidis (kartais – tikriausias veidmainis), nuolat keičiantis savo pavidalus ir kartu galimus vertinimus, nuolat užklausiantis dalykų tinkamumą menui, taigi ir tekstui. Tačiau, kaip sakoma romane, mene svarbu, ar tai įtikinama, ar ne, o tai priklauso nuo daugybės dalykų, taip pat ir nuo kiekvieno individualaus skaitytojo ir skaitymo akto. 

1 Originalas skamba taip: „When we read a book for the first time the very process of laboriously moving our eyes from left to right, line after line, page after page, this complicated physical work upon the book, the very process of learning in terms of space and time what the book is about, this stands between us and artistic appreciation. When we look at a painting we do not have to move our eyes in a special way even if, as in a book, the picture contains elements of depth and development. The element of time does not really enter in a first contact with a painting. In reading a book, we must have time to acquaint ourselves with it. We have no physical organ (as we have the eye in regard to a painting) that takes in the whole picture and then can enjoy its details. But at a second, or third, or fourth reading we do, in a sense, behave towards a book as we do towards a painting. However, let us not confuse the physical eye, that monstrous masterpiece of evolution, with the mind, an even more monstrous achievement. A book, no matter what it is – a work of fiction or a work of science (the boundary line between the two is not as clear as is generally believed) – a book of fiction appeals first of all to the mind. The mind, the brain, the top of the tingling spine, is, or should be, the only instrument used upon a book“ (Vladimir Nabokov, Lectures on Literature, San Diego, New York, London: Harvest Books, 1982, p. 3–4).

2 Pokalbiai su Sigitu Parulskiu, parengė Laimantas Jonušys, Vilnius: Alma littera, 2009, p. 86.

3 Aiškindamas tokį skėlimą rašytojas teigia, kad tai autoriaus sumanymas, o paskui priduria, kad taip, vienu ypu, skaitant veikėjo praeitį ir dabartį, gaunamas trimatis gyvenimo paveikslas, to tikro gyvenimo, kuris ne visada patogus (šiuo skaitomo teksto atveju nepatogumas susijęs su akių, o ir skaitymo, komfortu).

4 Rašydama šią recenziją jaučiu savotišką deja vu, it kartočiau save pačią, rašančią recenziją Udinės Radzevičiūtės romanui 180 (žr. Knygų aidai, 2016, Nr. 1, p. 28–33). Tačiau išties keliakartis naujausio Parulskio romano skaitymas, kurį pirmiausia generuoja romano struktūra, nejučia privertė dar kartą prisiminti skaitymo teorijas (ypač skaitytojo atsako), atsigręžti į ne visai akademinį Nabokovo skaitymo ir gero skaitytojo konceptą. Kita vertus, jeigu Radzevičiūtės romano atveju kiekvienas naujas skaitymas dovanoja tiesiog malonumą ir mėgavimąsi taikliu taupios minties šūviu, tai kaskart iš naujo skaitant Parulskio Nutylėtų lelijų miestą, vis labiau ima matytis vidinės dviejų pasakojimo srautų sąsajos, paradoksaliai nurodančios į kitus Parulskio tekstus, ypač poeziją.

5 Tai privačiame pokalbyje yra pripažinęs pats Parulskis, sakydamas kad jam patiko Coetzee’s schema, kai pasakojimą sudaro trys skirtingi srautai. Parulskis savąjį romaną irgi norėjo daryti iš trijų, tačiau vėliau trečiosios – motinos – linijos atsisakė. Coetzee’s Blogų metų dienoraštį romane Nutylėtų lelijų miestas skaito Simonas (p. 145).

6 O šis ilgas ir klampokas Parulskio naujausio romano Nutylėtų lelijų miestas recenzijos įvadas liudija, tikiuosi, neteisina, kad romanas nėra toks paprastas ar joks, koks gali pasirodyti, kad jis negali skaitytojo palikti abejingo – kažką nervins, piktins, erzins, kažką juokins ar nuvils, kai kam patiks – bet lygia greta tekstas vers nuolat (per)galvoti, nes tai, kas ne itin priimtina, nepatinka ir nepatogu, neretai kaipsyk ir verčia galvoti, persvarstyti ir pamėginti suprasti.

7 Pristatinėdamas romaną ir reaguodamas į replikas dėl autobiografiškumo, Parulskis prasitarė, kad išties autobiografijos detalių romane esama, ir kad tikrai ketino jį parašyti savo 50-mečiui, tačiau nepavyko knygos iki to laiko baigti. Tuomet ironiškai pridūrė, kad jei būtų pasisekę – tai būtų buvęs vainikas, jei nepasisekę – antkapis.

8 2009 m., likus metams iki romano su detektyvo elementais Vėjas mano akys pasirodymo, kalbėdamas su Jonušiu Parulskis išsitarė, kad Doriforę mielai pašalintų iš savo „kūrybinio palikimo“. Kažin, ar nebus taip, kad dabar prie Doriforės pats autorius pridurtų ir Vėjas mano akys?

9 Vardydama jau klasika tampančius priekaištus Parulskiui dėl kūno vaizdinijos jaučiu, kaip pati pasimaunu ant rašytojo kabliuko, bet sutikdama su jo mintimi, kad svarbiausia, kaip parašysi apie tai, sakau, kad aprašai dar toli gražu iki gražumo ir patikimo skaitytojui/-ai, o ne autoriui. Galiausiai dera pasvarstyti, paliekant klausimą atvirą, kodėl vyro intymumo ir atvirumo scenos, pavyzdžiui, „Kalbėk su manimi: Prezervatyvo atpirkimas“, „Kalbėk su manimi: Onanas“, parašytos jautriu, jungiančiu viltis, nusivylimą, pastangas, vyrišką orumą ir autoironiją žodynu, atrodo neatgrasios ir įtikinamos, kai tuo tarpu panašūs moteriški epizodai regisi nepavykę ir neįtikinami?

10 Sigitas Parulskis, Be teisės sugrįžti, Vilnius: Alma littera, 2015, p. 7.

11 Pats autorius teigia, kad pasikartojantis „Kalbėk su manim“ atėjo iš Pink Floyd 1973 m. albume „The Dark Side of the Moon“ esančio paties pirmojo kūrinio „Speak to me“, kuriame nebuvo jokių vokalinių partijų, tik pačios grupės narių tarpusavo pokalbių nuotrupos ir netikėti muzikiniai garsai, tokie kaip širdies plakimas ar laikrodžio tiksėjimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien