2016 08 24

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Būti ten, kur labiausiai reikia

Alina Sinicė

„Plaukiu kaip upė…“, – sako trečioji ciklo „Gyvi žmonės“ herojė Alina Sinicė. 32-ejų metų Alina kartu su vyru augina keturis sūnelius: aštuonmetį Artį, beveik šešiametį Vilių, keturmetį Augustiną ir 11-os mėnesių Vytį. Šeimoje auga ir ketverių metukų įdukra Liepa. Alina yra įkūrusi vaikų darželius „Baltų šalelė“ ir „Užupynė“, kuriems pati ir vadovauja. Teisės magistro išsilavinimą turinti jauna moteris šiuo metu taip pat studijuoja socialinių industrijų ir komunikacijos programą Lietuvos edukologijos universitete.

Šis pokalbis apie tai, kaip viską ir visur suspėti, būnant ten, kur labiausiai reikia.

Turi labai gražią šeimą – keturis berniukus ir mergytę. Vyras – lakūnas. Vadovauji net dviem vaikų darželiams. Kaip sekasi viską suderinti?

Tas žodis „suderinti“ lyg ir sako, kad reikia kažką iš kažko atimti, aukoti. Aš paprasčiausiai gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką tuo metu darau – nieko neaukodama ir nieko neatsisakydama. Viskas susipynę taip, kad negaliu net atskirti, kur mano šeimyniniai, o kur darbo reikalai. Galbūt dėl to, kad mano šeima yra labai atvira, o gal ir dėl to, kad dirbti, siekti, tobulėti mane skatina ne tiek mano asmeninės ambicijos, kiek mano šeimos poreikiai. Man labai patinka dirbti dėl vaikų ir jų šeimų, bet taip išeina, kad kartu stengiuosi ir dėl savo vaikų ir savos šeimos. Padėdama vaikui, kitai šeimai kaip teisininkė ar kaip ugdymo įstaigos vadovė pati tobulėju, kaupiu patirtį ir ją savaime nešu savo šeimai. Tikrai nėra labai sunku auginti daug vaikų. Mes juos auginame kartu su vyru. Labiausiai padedantis dalykas – tai mokėjimas organizuoti. Ir tai nėra įgimta, tą reikia išmokti. Štai aš to mokytis pradėjau dar paauglystėje ir mokausi iki šiol. Džiaugiuosi galimybe savo dieną suplanuoti taip, kad būčiau ten, kur manęs labiau reikia – plaukiu kaip upė (juokiasi).

Jūsų gražioje šeimoje prieš metus atsirado mergytė. Kodėl nusprendėte ją įdukrinti?

Turėdami pirmąjį vaikelį negalėjome susilaukti antrojo. Tuomet pradėjome galvoti, kad, jei nesusilauksime daugiau vaikų, tikrai galime įvaikinti. Pradėję taip galvoti atsipalaidavome, susilaukėme ir antrojo, ir trečiojo sūnaus. Ir nors mintis apie įvaikinimą kuriam laikui padėjome į šalį, jos vis tiek išliko. Ties trečiojo sūnaus gimimu įvyko lūžis, kai pasidarė nebesvarbu, kiek vaikučių galime auginti. Planuodami ketvirtąjį vaiką pradėjome vėl galvoti, kad vaikas į šeimą gali ateiti ir kitu keliu – per širdį. Mūsų sprendimas įsivaikinti buvo paremtas altruistiškomis paskatomis, tiesiog norime būti socialiai atsakingi – vaikai turi augti šeimose. Jei vaikas šeimos netenka, jis būtinai turi užaugti kitoje šeimoje.

Aš įsivaikinti apsisprendžiau gana greitai, tačiau tokį sprendimą turi priimti abu tėvai. Bendras sprendimas yra labai svarbus, nes vaikus turi auginti abu tėvai kartu (o ne vienas kitam padėti). Laukiau gerą pusmetį, kol vyras apsispręs. Vieną vakarą jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Aš noriu!“ Kreipėmės į Vilniaus m. savivaldybę su prašymu, po to išklausėme būsimų įtėvių kursus. Jų metu tiek pats supranti, tiek ir specialistai įvertina, ar esi pasirengęs įvaikinti. Juk įvaikinimas nėra tas pat, kas susilaukti biologinio vaiko. Tie vaikai yra „sužeisti“ ir turi ateiti į šeimą „gyti“. Po šių sprendimų laukia „poravimo“ procedūra.

Papasakok apie ją.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi būsimų įtėvių ir įvaikinamo statusą turinčių vaikų sąrašus. Analizuojama, koks vaikelis tiktų konkrečiai šeimai. Tuomet šeimai pateikiama informacija apie vaiką ir duodamas mėnuo apsispręsti.

Kokio amžiaus vaikučiai paprastai būna įvaikinami?

Labai įvairaus. Vaiko amžių, kaip ir lytį bei sveikatos būklę, būsimieji tėvai gali pasirinkti. Kiek žinau, lietuvių šeimos dažniausiai renkasi įvaikinti labai mažus vaikus.

O kaip būna su vaiko broliukais ir sesutėmis? Ar jie irgi įvaikinami?

Biologinių brolių ir sesių stengiamasi neskirti, ieškomos šeimos, kurios galėtų įvaikinti visus kartu. Mes su vyru taip pat buvome nutarę, kad, jei bus mergaitė, netekusi šeimos, kurią galėtume priimti į mūsų šeimą, turinti broliuką ar sesutę, įvaikintume abu kartu. Tačiau taip nenutiko. Mums viskas susiklostė kiek kitaip – laukdami pasiūlymo įvaikinti sužinojome, kad laukiamės ir dar vieno biologinio vaikelio. Spėliojome, kurio susilauksime greičiau. Pasiūlymas įvaikinti atėjo likus vos keliems mėnesiams iki vaikelio gimimo. Apsisprendėme per savaitę ir paprašėme leisti jai svečiuotis pas mus, kol vyks visos įvaikinimo procedūros.

Kaip Liepai sekėsi įsilieti tarp keturių vaikinų?

Kai ji pas mus atvyko, dar to ketvirtojo nebuvo. Skubėjome Liepą greičiau atsivežti, kad galėtume skirti jai daugiau dėmesio iki Vyčio gimimo.

Pirmosios savaitės buvo labai ramios: išsvajota sesė namuose, išsvajota dukrytė su mumis. GIMK kursus vedantis mokytojas įvardijo tą laikotarpį kaip „medaus mėnesį“. O iš tiesų vieni kitus stebėjome – tai labai natūralus adaptacijos laikotarpis. Po to prasidėjo „trintis“. Aiškinimasis, kas esame. Tiek ji, tiek mes pradėjome atsiskleisti. Berniukams Liepa buvo ne tik naujas, dar nepažintas vaikas, bet ji buvo dar ir mergaitė. O mergaitės visai kitaip elgiasi. Mums su vyru taip pat reikėjo pažinti ir suprasti mergaitišką elgesį – juk auginome tik berniukus. Iš berniukų pusės netgi prasidėjo atmetimo reakcija: „Ne tokios sesės norėjome…“ Ji ir verkė, ir rėkė, o ir socialiniai įgūdžiai jos buvo itin menki. Greičiau kaip pusantrų, o ne trejų metų vaiko…Tą sunku priimti, nes tikiesi iš tokio amžiaus vaiko ir adekvataus elgesio. Ką jau kalbėti, kad vaikams tai suprasti dar sunkiau… Ir šiaip, kai laukiesi vaiko, tu palengva pradedi jį pažinti, o čia į šeimą ateina vaikas su „bagažu“, kurio tu nežinai. Tas pažinimo kelias tik prasideda, o vaikas dar ir auga. Visko labai daug. Liepa buvo mums ne svetima, o nepažinta. Iš pradžių ji buvo apsistačiusi sienomis ir šarvais, kuriuos reikėjo pramušti. Jos norai, poreikiai, lūkesčiai… Mes bandome tą suprasti, nuspėti. Ji mus myli, apsikabina, supykusi sako: „Aš tavęs nemyliu!“ Žinau, kad taip elgiasi visi vaikai, ir tai įrodo, jog svarbiausias vaiko poreikis yra mylėti ir būti mylimam, kurti ryšius. Atvykusi pas mus jau po dviejų dienų ji mane vadino mama. Bet tas žodis buvo tuščias, tiesiog manęs pavadinimas. Tik po kiek laiko šis žodis įgavo prasmę – tapau jai mama su visomis galimomis emocijomis. Taip pat nutiko ir vyrui, kuris jai tapo tėčiu.

Kas yra globėjai?

Tai šeima, į kurią vaikas patenka paimtas iš socialinės rizikos šeimos. Pas mus paplitusi institucinė globa, o Amerikoje yra šeimyninė globa. Viena kita tokia šeima yra ir Lietuvoje. Globėjų šeima yra specialiai tam pasirengę žmonės, pas kuriuos vaikas gyvena iki tol, kol grįžta į savo šeimą arba yra įvaikinamas. Mūsų Liepa pateko pas globėją būdama 7 mėnesių amžiaus. Globėjos namuose ji praleido net dvejus metus.

Sakei, kad iš globėjos ji atvyko būdama labai menkų socialinių įgūdžių. Kodėl? Ar globėja ja nesirūpino?

Manau, tiek globėjas, tiek pats vaikas labai jaučia tą laikinumą – jaučia, kad čia dar nėra tikroji vaiko vieta. Mes su vyru priimame ją kaip dukrą, o globėjas laiko emocinį atstumą. Vaikas tą jaučia ir nesivysto taip, kaip vystytųsi augdamas šeimoje. Globėjai taip pat būna išklausę GIMK kursus, kai kurie net baigę socialinio darbuotojo ar pedagogo programas ir turintys diplomus. Manau, jie atsidavę rūpinasi vaikais, kurie neteko šeimų. Ir tai žymiai geresnė alternatyva, nei vaikui augti vaikų namuose ar šeimynose. Bet, kaip minėjau, vaikas vystosi augdamas šeimoje, kurioje yra mama ir tėtis. Tik šeimoje vystosi normalus prieraišumas, kuris vaikui suaugus bus reikalingas kuriant savą šeimą.

Ar pasakysite Liepai, kad ji įdukrinta?

Taip, sakysime. Šiais laikais skatinama po truputį atskleisti vaikui tiesą apie jį nuo mažens. Prisimenu man didelį įspūdį padariusią kursų vadovo frazę: „Jei vaikas paprašo duonos – duok jam duonos, netepk sviesto. Kitą kartą, kai paklaus, vėl atsakyk, bet tiek, kiek jis paklaus.“ Tai yra vaiko gyvenimas, vaiko istorija, ir aš neturiu teisės nuo vaiko nuslėpti to, į ką jis turi teisę. Neturiu teisės savintis jos gyvenimo, kad ir kokia jo pradžia buvo. Tiesiog duodu jai grūdą po grūdo. Ji jau paklausė, iš kur atsirado. Atsakiau: „Iš pilvo…“ Ji nepaklausė, iš kieno pilvo. Kai paklaus, atsakysiu.

Ar žinai, kaip sekasi jos šeimai?

Ne, nežinau, man ir nereikia. Bet jei Liepa norės surasti savo biologinius tėvus, galbūt brolius ar seses, aš jai padėsiu.

O ar nenutiks taip, kad kada nors jūsų sūnūs pasakys Liepai, kad ji nėra jų tikra sesuo?

Na, pirmiausia mes patys su vyru neskirstome vaikų į „tikrus“ ar „netikrus“. Jie yra visi mūsų vaikai, kuriems padedame užaugti. Kaip jie atėjo į mūsų šeimą – jau kitas klausimas. Mes savo berniukus irgi ruošėme įvaikinimo procesui. Jie žino, kad Liepa yra įvaikinta, kartais paklausia apie jos praeitį. Vaikai yra didesnis ar mažesnis tėvų atspindys. Tad jei mums, tėvams, jie yra vienodai svarbūs ir mylimi, tai ir vaikai taip šeimoje jaučiasi. Kartais mudu su vyru šiek tiek dirbtinai formuojame vaikų komandinį darbą, siekdami, kad jie prieš mus sukiltų kaip gauja. Ir jie tada visi susivienija! Žinoma, atsitinka taip, kad berniukai Liepos nepriima į žaidimus. Bet tai vyksta dėl to, kad ji yra mergaitė. Jie sako: „Ai, ji čia kvaksi, ji zyzia…“ Aš nelinkusi kištis į vaikų tarpusavio santykius, nes jie tuomet greičiau išmoksta bendradarbiauti, susitarti, pamato, koks elgesys nėra tinkamas ir t. t. Liepa geriausiai sutaria su Augustinu – jie kaip dvynukai.

Ar sulaukiate dėmesio iš Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos, ar jus kas nors kontroliuoja?

Ne, bet jei kyla klausimų – visada galime kreiptis. Praėjus metams nuo Liepos atvykimo, neseniai pati nuvykau pas pažįstamą psichologę pasitarti apie tai, kaip mums sekasi. Ji pasakė, kad viskas yra gerai, einame gera linkme. Labai gera sulaukti palaikymo iš šalies. Nesenai dalyvavome ir įvaikinusių šeimų stovykloje, kurią organizavo Vaiko teisių tarnyba. Buvo išties gera ir naudinga pabendrauti su šeimomis, su kuriomis pasidalinome sava patirtimi. Aišku, mes irgi keičiamės, gimsta jausmai. Juk kai susitinka du nepažįstami žmonės, viskas gimsta po truputį: simpatija, aistra, o vėliau meilė. Taip ir su įvaikintu vaiku: iš pradžių ji mums buvo tiesiog labai graži mergaitė, kuria norisi rūpintis, padėti, vėliau atsiranda vis kitokių jausmų, kuriasi ryšys, augantis į tėvišką meilę. Tai yra ir darbas su pačiu savimi, nes vaikas nėra baltas popieriaus lapas, ant kurio pradedi rašyti jo istoriją. Vaikas jau gimęs atsineša savo protėvių istoriją, o jei dar jam tenka patirti netektį pačioje kūdikystėje, kuri yra svarbiausias pamatas žmogaus gyvenime… Tas pamatas mūsų Liepos gyvenime turi sueižėti, o aš ją tarsi turiu pagimdyti iš naujo. Savo širdyje turiu vaiką išgimdyti, išauginti iki tų trejų metų amžiaus – to momento, kada ji pas mus atsirado. Ryšį kuria visa mūsų šeima. Nė vienas mūsų nematėme jos kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje, neturime net nuotraukų, tad turime tai susikurti savo širdyse…

Alina, jau paskutinis klausimas: ar jūsų šeima dar didės?

Sunku atsakyti, ir nieko nenoriu nuspręsti iš anksto. Palieku tai savieigai, nes kol kas jaučiamės taip, kad nieko netrūksta. Pažiūrėsime, kaip ten bus, kai viskas nusistovės. Kiekvieną kartą prieš ateinant vaikui į mūsų šeimą turėdavau tokį keistą jausmą – esame visi namuose, o toks jausmas, kad kažkas tarsi yra išėjęs pasivaikščiot ir turi tuoj sugrįžti. Nežinau, ar šis jausmas mane dar aplankys…

Ačiū už pokalbį. Buvo labai smagu tave kalbinti! Ir sėkmės!

Kalbino Rasa Baškienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.