2016 08 25

Josifas Brodskis

Tiesos.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Josifas Brodskis: „Stalinizmas pirmiausia yra mąstymo būdas ir tik po to valdymo technologija“

Poetas Josifas Brodskis tremtyje gyvenvietėje Archangelsko srityje 1965 m. Wikipedia.org nuotrauka

Prabėgus Molotovo–Ribbentropo pakto 77-ųjų metinių minėjimui siūlome 1973 metais rusų kalba parašytą rusų poeto ir eseisto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996) aktualumo nepraradusią esė „Pamąstymai apie vieną velnio išperą“ („Reflection on a Spawn of Hell“).

Pirmą kartą šios 1972 metais iš Sovietų Sąjungos į Vakarus priverstinai emigravusio poeto mintys apie „moralinę homo sapiens kastraciją“ buvo publikuotos anglų kalba žurnale „The New York Times Magazine“ 1973 m. Rusų kalba šis tekstas (originalus esė pavadinimas, kaip matyti iš poeto archyvo Niujorke, buvo „Happy Birthday to You“) paskelbtas tik 2000 m. žurnale „New Literary Review“.

Manau, pasaulio istorijoje nebuvo tokio žmogžudžo, dėl kurio mirties būtų raudoję tiek daug ir taip nuoširdžiai. Jei verkiančiųjų kiekį palyginti lengva paaiškinti populiacijos dydžiu ir žiniasklaida (ir tada Mao, žinoma, jeigu jis mirs, užims pirmąją vietą), šių ašarų kokybė paaiškinama kur kas sunkiau. Prieš 20 metų man buvo 13-ka, mokiausi mokykloje. Tądien mus visus suvarė į aktų salę, liepė klauptis, o partinės organizacijos sekretorė – vyriško tipo moteris su ordinų serija ant krūtinės – laužydama rankas sušuko mums nuo scenos: „Verkit, vaikai, verkit! Stalinas mirė!“ – ir pati pirmoji užkaukė balsu. Mes, niekur nedingsi, ėmėme šniurkščioti nosimis ir po truputį išties įsiraudojom. Salė verkė, prezidiumas verkė, tėvai verkė, kaimynai verkė, iš radijo sklido Šopeno „Marche funebre“ ir kažkas iš Bethoveno. Apskritai, dabar atrodo, kad tas penkias dienas per radiją nieko kito netransliavo, tik gedulo muziką. Aš pats (tuo metu – savo gėdai, o dabar – pasididžiavimui) neverkiau, nors kaip visi ir klūpojau, ir nosim šniurkščiojau. Greičiausiai dėl to, kad prieš kurį laiką iš draugo pasiskolintame vokiečių kalbos vadovėlyje buvau radęs, kad „vadas“ vokiečių kalba – tai fiureris. Tekstas taip ir vadinosi: „Unser Fuhrer Stalin“. Aš negalėjau gedėti fiurerio.

Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad šeima rengėsi išvykti. Mat tapo žinoma, kad dėl „gydytojų bylos“ (kad bus būtent toks rezultatas, abejonių nekilo) visi žydai bus perkelti į Tolimuosius Rytus, kad sunkiu darbu savo socialistinės tėvynės labui galėtų išpirkti savo tautiečių – gydytojų kenkėjų – kaltę. Mes pardavėme pianiną, kuriuo aš vis vien nemokėjau groti ir kurį tempti per visą šalį būtų kvaila, net jei ir būtų leidę; tėvą išvijo iš armijos, kur jis tarnavo per visą karą, ir niekur nepriėmė dirbti. Dirbo viena motina, bet ir ji laikėsi tik ant plauko. Mes gyvenome iš jos atlyginimo ir ruošėmės deportacijai, o per rankas ėjo Ehrenburgo, Botviniko ir kitų žinomų sovietinių žydų pasirašytas laiškas, kuriame buvo postringaujama apie didžiąją žydų kaltę prieš sovietų valdžią ir kuris bet kurią dieną turėjo būti paskelbtas „Pravdoje“.

Tačiau „Pravdoje“ pasirodė pranešimas apie Stalino mirtį ir kad ši mirtis – visaliaudinis sielvartas. Ir žmonės pravirko. Bet jie verkė, manau, ne dėl to, kad norėjo įtikti „Pravdai“, bet todėl, kad su Stalinu buvo susijusi (arba, tiksliau, jis susiejo save su ja) ištisa epocha. Penkmečio planai, konstitucija, pergalė kare, pokario statybos, tvarkos, kad ir kokia ji buvo košmariška, idėja. Rusija gyveno prie Stalino beveik 30 metų: beveik kiekviename kambaryje kabojo jo portretas, jis tapo sąmonės kategorija, kasdienio gyvenimo dalimi, mes pripratome prie jo ūsų, prie jo profilio, kurį vadino „erelišku“, prie pusiau kariško jo surduto (nei taika, nei karas), prie patriarchalinės pypkės – taip priprantama prie kokio nors protėvio portreto ar prie elektros lemputės. Bizantijos idėja, kad visa valdžia nuo Dievo, mūsų antireliginėje valstybėje virto idėja apie valdžios ir gamtos abipusę priklausomybę, jausmu, kad ji tokia pat neišvengiama kaip ir keturi metų laikai. Žmonės užaugdavo, kurdavo šeimas, išsiskirdavo, gimdydavo, sendavo, mirdavo – ir visą tą laiką jiems virš galvų kabojo Stalino portretas. Buvo dėl ko pravirkti.

Kilo klausimas: kaip gyventi be Stalino. Atsakymo į jį niekas nežinojo. Tikėtis jo iš žmogaus Kremliuje buvo beprasmiška. Manau, kad Kremliaus žmogus apskritai negalėjo jo duoti. Mat Kremliuje – tokia tai vieta – visada kalbama apie valdžios visumą, ir tol, kol kalbama būtent apie tai, Stalinas žmogui Kremliuje buvo, jei ir ne kūnas ir kraujas, tai bet kuriuo atveju daugiau negu vaiduoklis. Mes visi labai atidžiai stebėjome, kas buvo daroma su jo lavonu. Pirmiausia, kūnas buvo perkeltas į mauzoliejų. Po XX suvažiavimo jis iš ten buvo išneštas, perduotas kremuoti, o urna įmūryta į Kremliaus sieną, kur ji ir iki šiol yra. Po to – palyginti visai neseniai – šalia urnos buvo pastatytas gana kuklus (mūsų laikų supratimu) biustas. Jei visuose šiuose transformacijose bandytume įžvelgti simbolinę reikšmę – o bandyti reikia, antraip kokia jų prasmė? – tai galima sakyti, kad iš pradžių Kremliuje dominavo ketinimai išsaugoti status quo, po to viršų paėmė noras atiduoti minėtą status quo – nors iš dalies – anatemai; vėliau buvo nuspręsta tą anatemą – taip pat bent iš dalies – panaikinti. T.y., susidarė įspūdis, kad niekas nežino, ką daryti su tuo mirusiuoju. Bet ar tikrai su mirusiu?

Fiziškai, žinoma, kad taip, o psichiškai? Čia, žinoma, lengva samprotauti, kad priežastis – ne Stalinas, bet sistema, jo paties sukurta ar jį sukūrusi; kad Rusijai reikėjo savojo Niurnbergo proceso; kad net geriau, jog jo nebuvo, mat atleidimo idėja (ypač jei ji neįsisąmoninta) didesnė negu idėja „akis už akį“; kad techninė pažanga anksčiau ar vėliau viską sustatys į savo vietas, nes net totalitarinė sistema, jei ji nori būti gyvybinga, turi išsivystyti į technokratiją; kad visų mūsų laukia konvergencija. OK. Tačiau šiuo atveju mane domina ne archajinės ar progresyvios sistemos ir jų likimas. Manęs taip pat nedomina „Madrido dvaro paslaptys“ ir „šio pasaulio galingųjų“ psichologija. Mane domina moralinis stalinizmo poveikis, tiksliau – tas pogromas, kurį jis įvykdė mano tėvynainių ir apskritai šio šimtmečio žmonių protuose. Nes, mano požiūriu, stalinizmas – tai visų pirma mąstymo sistema ir tik tada valdymo technologija, valdymo metodai. Nes bijau, kad archajinių mąstymo sistemų nebūna.

Kone 30 metų beveik 200 milijonų gyventojų šalį valdė žmogus, kuris kai kurių buvo laikomas nusikaltėliu, kitų – paranojiku, trečių – rytų laukiniu, kurį, girdi, vis dar galima perauklėti, su kuriuo ir pirmi, ir antri, ir treti sėdosi prie vieno stalo, derėjosi ir spaudė ranką. Šis žmogus nemokėjo nė vienos užsienio kalbos, įskaitant ir rusų – ja rašydamas jis darė siaubingų gramatinių klaidų; tačiau beveik viso pasaulio knygynuose buvo galima rasti jo veikalų rinkinių – už jį juos parašę žmonės arba buvo nužudyti dėl to, jog padarė šį darbą, arba dėl tos pačios priežasties liko gyvi. Šis žmogus turėjo tik miglotą supratimą apie istoriją (išskyrus „Princą“ Makiavelį – ši buvo jo parankinė knyga), geografiją, fiziką, chemiją; tačiau jo mokslininkai, nors ir buvo užrakinti, vis dėlto sugebėjo sukurti ir atominę, ir vandenilinę bombas, savo kokybe nenusileidusias seserims, gimusioms laisvu vadinamame pasaulyje. Šis žmogus, nors ir neturėjo jokios korporacijų valdymo patirties, sukūrė savo dydžiu unikalų slaptosios policijos aparatą, vienodai kėlusį siaubą ir moksleiviui, pastebėjusiam, kaip virš jo lovos kabančiu vado portretu šliaužia blakė, ir apsipylusiam šaltu prakaitu vien nuo minties, kad tai galėjo pamatyti ir jo mokytojas, ir buvusiam Kominterno lyderiui, rašiusiam memuarus kur nors Pietų Amerikos užkampyje.

Jis valdė šalį beveik trisdešimt metų ir visą šį laiką žudė. Jis žudė savo bendražygius (tai buvo ne taip jau neteisinga, nes ir jie patys buvo žudikai) ir tuos, kurie nužudė šiuos bendražygius. Jis žudė ir aukas, ir jų budelius. Vėliau jis ėmė žudyti ištisas žmonių kategorijas – kalbant jo paties kalba: klases. Dar vėliau jis ėmėsi genocido. Kiek jo lageriuose žuvo žmonių, suskaičiuoti neįmanoma, kaip nesuskaičiuojami ir lageriai – šių stovyklų būta daugiau nei Trečiajame Reiche tokia pat proporcija, kokia Sovietų Sąjungos teritorija didesnė už Vokietijos. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje aš pats dirbau Tolimuosiuose Rytuose ir šaudydavau bastūnus pamišėlius lokius, įpratusius maitintis palaikais iš lagerių kapų ir dvesiančius dėl to, kad nesugebėjo grįžti prie jiems tinkamo ėdalo. Ir visą tą laiką, kol žudė, jis statė. Lagerius, ligonines, elektrines, metalurgijos gigantus, kanalus, miestus ir taip toliau, įskaitant ir paminklus sau. Ir palaipsniui viskas šioje didžiulėje šalyje susijaukė. Ir tapo nebeaišku, kas stato, o kas žudo. Pasidarė neaišku, ką mylėti, o ko bijoti, kas daro Blogį, o kas kuria Gėrį. Beliko padaryti išvadą, kad visa tai – viena. Gyventi buvo įmanoma, bet gyventi tapo beprasmiška. Štai tada iš mūsų moralinės dirvos, gausiai patręštos idėjomis apie visko ir visų dvilypumą, ir kilo tasai susidvejinimas.

Sakydamas „susidvejinimas“ turiu omeny ne žinomą reiškinį „sakau viena, o kita manau, ir atvirkščiai“. Aš taip pat neturiu galvoje ir orveliškojo apibūdinimo. Aš noriu pasakyti, kad buvo atsisakyta moralinės hierarchijos, tačiau tai padaryta ne pasirenkant kitą hierarchiją, bet dėl Nieko. Aš turiu omeny tą proto būseną, kurią apibūdina formulė: „Tai yra blogai, bet apskritai paėmus tai yra gerai“ (ir – tik rečiau – atvirkščiai). T. y. aš turiu omeny ne dviejų pagrindinių žmogiškųjų kategorijų – Gėrio ir Blogio – susinaikinimą kaip jų tarpusavio kovos pasekmę, bet jų abipusį suirimą kaip jų sambūvio pasekmę. Jei kalbėtume dar tiksliau, aš turiu omeny jų konvergenciją. Pasakyti, kad šis procesas vyko visiškai sąmoningai, reikštų perdėti. Kai kalbame apie žmones, tai paprastai geriau vengti, kiek tik įmanoma, bet kokių apibendrinimų, o jei aš sau tai leidžiu, tai tik todėl, kad tuo metu likimai buvo išties bendri. Daugumai toks psichikos skilimas vyksta, žinoma, ne abstrakčiu ar apmąstymų lygmeniu, bet instinktų, momentinių pojūčių, nuojautų, kylančių sapnuose, lygmeniu. Mažumai, žinoma, viskas buvo aišku, nes poetas, vykdantis socialinį užsakymą pašlovinti vadą, apgalvodavo savo užduotį ir parinkdavo žodžius, vadinosi, rinkosi. Valdininkas, nuo kurio požiūrio priklausė jo paties kailis, taip pat rinkosi. Ir taip toliau. Kad būtų priimtas teisingas sprendimas ir būtų kuriamas konvergentinis Blogis (arba Gėris), žinoma, buvo reikalingas valios impulsas, ir čia į pagalbą žmogui atskubėdavo oficiali propaganda su savo pozityviu žodynu ir filosofija apie daugumos teisingumą, o jei žmogus ir tuo netikėjo, tada tiesiog bijojo. Kas įvykdavo minties lygmeniu, įsitvirtindavo instinkto lygmenyje, ir atvirkščiai.

Manau, aš suprantu, kaip visa tai nutiko. Kai už Gėrio stovi Dievas, o už Blogio – velnias, tarp šių sąvokų yra bent terminologinis skirtumas. Šiuolaikiniame pasaulyje už Gėrio ir Blogio tėra vienas ir tas pats dalykas: materija. Materija, kaip žinome, jokių moralinių savybių neturi. Kitaip tariant, Gėris toks pat materialus kaip ir Blogis, ir mus pripratino vertinti juos kaip materialius dydžius. Statybos – tai Gėris, griovimai – tai Blogis. Kitaip sakant, akmens būsenos esmė – ir Gėris, ir Blogis. Idealo įkūnijimo, jo materializavimo tendencija nuėjo pernelyg toli, t.y. imta idealizuoti medžiagą. Juk tai Pigmaliono ir Galatėjos istorija, tačiau atgaivintame akmenyje, mano manymu, esama kažko iš piktojo.

Galbūt galima ir dar tiksliau pasakyti. Dėl sąmonės sekuliarizacijos, įvykusios visuotiniu mastu, žmogus iš atmestos krikščionybės paveldėjo jos žodyną, tačiau juo naudotis jis nemoka ir todėl kaskart improvizuoja. Absoliučiosios sąvokos išsigimė – tapo tiesiog žodžiais, kurie pasidarė privačių interpretacijų objektu, jei ne tiesiog tarties klausimu, geriausiu atveju – pasidarė santykinėmis kategorijomis. Absoliučių kategorijų virtimas santykinėmis mūsų sąmonėje įdiegė mintį apie mūsų egzistavimo atsitiktinumą. Žmogaus prigimčiai ši idėja net labai artima, mat ji išvaduoja visus kartu ir kiekvieną nuo bet kokios atsakomybės. Būtent tai ir yra totalitarinių sistemų sėkmės priežastis: jos atliepia esminį žmonių rūšies poreikį – atsikratyti bet kokios atsakomybės. O tas faktas, kad šiame neįtikėtinų katastrofų amžiuje mes nesugebėjome rasti adekvataus atsako – nes ir jis turėjo būti neįtikėtinas, kaip reaguoti į šias katastrofas, – liudija, kad mes jau priartėjome prie šios utopijos įgyvendinimo.

Manau, mes gyvename postkrikščioniškoje epochoje. Nežinau, kada ji prasidėjo. Sovietinis rašytojas Leonidas Leonovas pasiūlė – kaip dovaną vieno iš Stalino gimtadienių proga – pradėti naują metų skaičiavimo atskaitos tašką – Džiugašvili gimimo dieną. Nežinau, kodėl šis pasiūlymas nebuvo priimtas. Gal todėl, kad Hitleris buvo jaunesnis. Bet laiko dvasią jis pagavo tiksliai. Dėl abiejų šių velnio išperų mes žengėme pirmą žingsnį įgyvendindami naują tikslą – moralinės nebūties – link. Žudyti, kad būtų statoma, ir statyti, kad būtų žudoma, pradėjo, žinoma, ne jie, tačiau būtent jie suteikė šiam užsiėmimui tokį milžinišką užmojį, kad nustelbė savo pirmtakus ir atkirto savo pasekėjams – ir apskritai visoms žmogiškosioms būtybėms – visus kelius atsitraukti. Tam tikra prasme jie sudegino moralinius tiltus. Numarinti dešimtį kitą milijonų žmonių žmogaus protui yra ne tikrovė, o sąlyginumas, kaip sąlyginis yra ir šio žudymo tikslas. Maksimaliai stipri, kraštutinė reakcija tokioje situacijoje ir galima, ir (dėl savisaugos instinkto) pageidautina – šokas, blank mind. Stalinas ir Hitleris atliko pirmuosius šios terapijos seansus, tačiau kaip ir vagis plėšia ne dėl vakarykščios dienos, taip ir šių nusikaltimų pėdsakai veda į ateitį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aš nenoriu piešti apokaliptinių vaizdų; bet jei ateityje bus žudoma ir vyks statybos, tai moralinių kriterijų konvergencija kartu su astronominiu aukų sąrašu pavers mus ir, svarbiausia, mūsų palikuonis moraliniais miruoliais krikščionybės požiūriu ir laimingiausiais iš mirtingųjų – jų pačių požiūriu. Jie, kaip kalbėjo filosofas, atsidurs anapus gėrio ir blogio. Bet – kam apie tai kalbėti taip sudėtingai? – jie atsidurs tiesiog anapus Gėrio.

Šia prasme aš netikiu destalinizacija. Kaip valdymo metodų kaita, aš ja tikiu – nepriklausomai nuo to, kad neabejotinai bus recidyvų, ir galima tikėtis ne tik keturiasdešimties metrų aukščio paminklų restauravimo, bet ir ko nors blogesnio. Dabartinės Kremliaus administracijos garbei, galiu pasakyti, kad ji ne per daug susidomėjusi lavono galvanizacija. Stalinas pasirodo kvaziistoriniuose filmuose arba namuose gruzinų, kurie nuo jo nukentėjo ne mažiau, jei ne daugiau nei kuri kita tautinė mažuma Sovietų Sąjungoje, tačiau jie tokiu būdu – nes neturi nieko geriau – kursto savo nacionalizmą. Atsargos KGB agentas ar buvęs kariškis, taksi vairuotojas ar funkcionierius pensininkas, žinoma, jums pasakys, kad prie Stalino „tvarkos buvo daugiau“. Bet jie visi ilgisi ne tiek „geležinės rankos“, kiek savo praėjusios jaunystės ar brandos. Iš esmės nei didžioji tautos dalis, nei partija vado vardo be reikalo nebemini. Pernelyg daug kasdienių problemų, kad užsiimtum retrospekcija. Juo gali netgi pasinaudoti kaip baubu kokia nors dešinioji grupuotė partijos viduje, besiveržianti prie lovio, bet, manau, jei net ir pasisektų, šis baubas neilgai trukus ir vėl nugrimztų į užmarštį. Stalinizmas, kaip valdymo metodas, mano nuomone, ateities neturi.

Tuo keisčiau šiuos ereliškus bruožus matyti knygyno netoli Londono ekonomikos mokyklos vitrinoje, Lotynų kvartale Paryžiuje arba ant kurio nors JAV studentų miestelio prekystalio, kur jis puikuojasi kartu su Leninu, Trockiu, Che Guevara, Mao ir pan. – su visais tais stambiais ir smulkiais žudikais, kurie, nepriklausomai nuo to, kaip skyrėsi jų idealai, turi vieną bendrą bruožą – jie visi žudė. Kad ir kas yra jų skaitiklyje, vardiklis yra tas pats – bendras; o sudėję šias trupmenas gautume tokią sumą, kuri gali sugluminti net kompiuterį. Aš nežinau, ko šiose knygose ieško visi tie jauni žmonės, bet jei jie tikrai gali ką nors jose rasti dėl savęs, tai reiškia tik viena: moralinė homo sapiens kastracija, pradėta prievarta, tęsiama savanoriškai ir stalinizmas laimi.

1973 m.

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė