Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Krikščioniška mokykla – misija įmanoma?

Šį tekstą išprovokavo kvietimas pasidalinti įžvalgomis apie šiuolaikinės visuomenės bruožus su katalikiškos Vilniaus „Versmės“ mokyklos mokytojų kolektyvu. Gerokai nukrypau nuo pasiūlytos temos, tačiau permąstyti, su kokiais iššūkiais susiduria šių dienų mokyklos, regis, pavyko. 

Klausimų pynė

Ką reiškia kurios nors mokymo įstaigos įsivardijimas, kad ji yra krikščioniška? Perspėjimas į krikščionybę atsainiai žvelgiantiems tėvams, kad čia jų vaikams padidėjusios rizikos erdvė? Kokybės ženklas ir kartu pažadas, jog šios mokyklos mokiniai dori ir mandagūs? Įsipareigojimas, kad čia nebus pašiepiamos religinės vertybės, daug dėmesio bus skiriama tikybai? Nuoroda į kryptingą popamokinę veiklą ar mokytojų įsitikinimus?

Kas yra svarbiausia, kalbant apie krikščionišką mokyklos tapatybę? Tai, kad steigėjai yra kuri nors krikščioniška bendruomenė? Specifinis ugdymo planas, kuriame daugiau nei kitur dėmesio skiriama dvasingumui? O gal pagarbos ir artimo meilei dvasia? Ar krikščioniška mokykla turi būti elitiška, aukščiu nei kitos kelianti reikalavimų kartelę? O gal elitizmas ir krikščioniškumas šiuo atveju nėra suderinami dalykai, nes krikščioniškos mokyklos išskirtiniu bruožu turi būti atvirumas ir meilė kiekvienam vaikui? Ką mes apskritai vadiname elitiškumu? Ar krikščioniška mokykla neišduoda savo misijos, kai pradeda orientuotis į turtingų, įtakingas pareigas einančių tėvų vaikus? Kita vertus, ar šie vaikai neturi teisės gauti patį geriausią išsilavinimą?

Ar krikščioniškoji mokykla turi nuo kitų ugdymo įstaigų skirtis dėstymo turiniu, ar santykiais bendruomenės viduje? Ar krikščioniškos mokyklos turi specifinį receptą, kaip spręsti mokinių patyčių, smurto problemą? Ar tokių mokyklų mokytojams reikalingas specialus pasirengimas?

Lietuvoje įprasta kalbėti apie formalias, bendrus valstybinius švietimo standartus atitinkančias, krikščioniškas mokyklas, tačiau ar pakankamai dėmesio skiriama neformaliam krikščioniškam ugdymui? Vilniuje jau ne pirmus metus veikia Mažoji akademija, kuri prisideda prie sąmoningų tikinčiųjų ugdymo, tačiau ar panašūs projektai nėra būtini Lietuvos regionuose?

Na, ir paskutinis, bet labai svarbus klausimas – koks turi būti mokyklos santykis su šeima ir parapija? Ar nebūna taip, jog iš mokyklos pradedame reikalauti to, ko derėtų ieškoti šeimos ar parapijos gyvenime? Kita vertus, kaip ugdyti integralią asmenybę, nesuskaldytą į „krikščioniškos“ ir „pasaulietinės“ tapatybės fragmentus?

Krikščionis pasaulyje

Popiežius Benediktas XVI vienoje iš enciklikų teigė: net jei ir sukurtume pačias teisingiausias politines institucijas, vis tiek liktų daug erdvės meilės darbams. Kiekviena karta turi savą misiją ir kovą už teisingesnę, Dievo planą labiau atitinkančią visuomenę. Taip pat galėtume sakyti, kad ir mokyklos misija kiekvienoje epochoje yra savita.

Pradėsiu nuo kelių pastabų apie krikščionio ir pasaulio santykį apskritai, o paskui kviesiu įsižiūrėti į svarbiausius šiuolaikinio pasaulio bruožus.

Esame pasaulyje, bet nesame iš šio pasaulio. Mes esame keleiviai ir mūsų Pažadėtoji žemė yra Naujoji Jeruzalė. Tik joje mes tikrai tapsime savimi, patenkinsime savąjį prasmės ilgesį. Kaip skelbia Evangelija: kas iš to, kad laimėsime pasaulį, bet prarasime savo sielą, save? Prie šios, neretai kartojamos, bet nelabai priimamos rimtai praktikoje, ištarmės dar grįšiu. Dabar noriu atkreipti dėmesį ir į kitą pavojų – įtikėjimą iliuzija, kad galime pastatyti naują Nojaus laivą ir jame apsisaugoti nuo sugedusio pasaulio.

Kodėl išganymas turi kryžiaus kelio pavidalą? Todėl, kad tikrasis priešas sau esame mes patys, tiksliau – mūsų puikybė, kuri turi būti nukryžiuota, idant būtume išganyti. Dievas neatstumia nė vieno, kuris Jo šaukiasi, kuris pripažįsta, kad negali susitvarkyti pats. Bėda ta, kad ypač mūsų laikais labai daug žmonių vargsta, net nesusimąstydami, kad klaidžiojimas tuštybių mugėje nėra tikroji gyvenimo pilnatvė. Pasaulis nėra prakeiksmas, bet dovana, tai ligoninė, kurioje gelbėjamės nuo puikybės viruso, kuris dar vadinamas pirmaprade nuodėme.

Kai kalbame apie visuomenę, kurioje mums tenka gyventi, dažnai pasiduodame pagundai mąstyti apie ją, kaip nevertą mūsų, kurią galime patobulinti, kad būtų patogiau gyventi. Mes esame įpratę skųstis, jog visuomenė mūsų nesupranta, nepriima. Iš dalies tai teisinga. Krikščioniui nuolat tenka kovoti su puikybės ir galios logika, kuri visais laikais turėjo daug pasekėjų. Tačiau yra ir kita pusė – mūsų tikslas nėra tobulo pasaulio sukūrimas, bet išganymas. Pasaulis, kaip jau pabrėžiau, nėra tikrieji mūsų namai, bet veikiau ligoninė, kurioje turime atgauti nuodėmės pagraužtą žmogiškumą. Mums nereikia sukurti išblizgintą ligoninę su moderniausia technika, mums reikia tokios ligoninės, kur žmogus sveiktų. Svarbiausia – norėtų sveikti.

Kai popiežius Leonas XIII XIX amžiaus pabaigoje turėjo nuspręsti, kaip Bažnyčia turi elgtis nuo jos nusigręžusiame pasaulyje, būta daug patarėjų, kurie sakė, kad nėra prasmės bandyti susikalbėti su tuo, kuris turi daug prietarų, menamų nuoskaudų ir nenori klausytis. Tačiau Šventasis Tėvas anuomet pasirinko dialogo kelią, primindamas tiesą, kad Viešpats nė vienam nesiunčia užduoties, kuri pranoktų mūsų jėgas. Kiekviena situacija yra kartu ir išbandymas, ir dovana. Dažniausiai būtent kritinės situacijos labiausiai padeda mums sveikti, o sunkiausia neatkristi sočios ramybės periodais. 

Krikščioniškos mokyklos misija

 

Išskirsiu 7 uždavinius, kurie tenka krikščioniškai mokyklai šiandien. Puikiai suprantu, kad šis sąrašas – tai kvietimas diskusijai, o ne visus taškus į vietas sudėliojanti išvada.

1. Padėti vaikui pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename. Tarsi aiškiausias ir mažiausiai ginčų keliantis siekis. Nors mokykla tikrai neturėtų tapti vien informacijos instaliavimo į mokinius vieta, tačiau natūralu, jog būtent iš mokyklos labiausiai tikimės, kad mūsų vaikai įgaus objektyvų pasaulėvaizdį, taip pat įgys žinių, kurios bus naudingos tiek renkantis profesiją, tiek sprendžiant  kasdienes problemas. Krikščionybė, skirtingai nei skelbia ateistiniai šūkiai, niekada nebuvo mokslo priešininkė. Priešingai, krikščionys mąstytojai jau daugiau nei du tūkstančius metų drąsiai ir nuosekliai bando pažinti mums Viešpaties padovanotą pasaulį. Kiekvienoje mokykloje derėtų ugdyti mokinio loginį mąstymą, gebėjimą analizuoti informaciją, formuluoti argumentus, supažindinti su mokslo pasiekimais. Protas niekada nekelia pavojaus krikščionybei. Bent tol, kol jis išlieka „protingas“, nebando žadėti daugiau nei gali ištesėti.

Gyvename pasaulyje, kuriame bet kuri riba suvokiama kaip blogis ir skelbiama žinia apie beribę pažinimo pažangą. Šioje situacijoje svarbu, kad krikščioniška mokykla išliktų savo ribas suvokiančio proto, o ne maginiu virstančio „beribio“ mąstymo pusėje. Mes turime pripažinti, kad pasaulyje yra slėpinių, kurių nėra reikalo „demaskuoti“, nes tai dalykai, kurie paprasčiausiai nesiremia racionalaus samprotavimo logika. Svarbu, kad vaikas mokykloje mokytųsi ne tik mokslinio monologo, bet ir būtų skatinimas įsiklausyti į pasaulį ir į patį save.

Deja, bet savęs pažinimui šiuolaikinėje mokykloje skiriamas akivaizdžiai per menkas dėmesys. Kodėl mokiniams reikia lytiškumo ugdymo ir nepakanka lytinio švietimo? Nes pirmiausia mokinys turi išmokti būti dėmesingas savo poreikiams, talentams, įsisąmoninti, ką reiškia būti būtybe, kurios lytiškumas yra itin svarbi tapatybės dalis. Būtų idealu, jei vaikas mokykloje gautų ne tik informacinio, bet ir emocinio raštingumo pagrindus, nes negebėjimas megzti brandžius santykius, atrasti savo misiją gyvenime, daugiausia susijęs su emocine asmens branda.

XX a. prancūzų filosofas Gabrielis Marcelis rašė: „Per pastaruosius šimtmečius atsirado daugybė mokslų apie žmogų. Paradoksalu, bet svarbiausia to pasekmė – pats žmogus tapo mums neįmenama mįsle. Pats žmogus tapo problema.“

Tiesa, būtina atkreipti dėmesį ir į dar vieną problemą – mokykloje mokomų dalykų turinį. Kiekvienas mokytojas turi galimybę kūrybiškai interpretuoti vadovėlių medžiagą. Krikščionims mokytojams gebėjimas improvizuoti, pasitelkti papildomų šaltinių šiandien yra būtinas, nes dauguma vadovėlių parašyti iš  antikrikščioniškų Apšvietos epochoje „iškastų“ apkasų.

Šiandien labai trūksta krikščioniškų istorijos, pasaulio pažinimo ir net atskirų gamtos mokslų vadovėlių. Kaip įsivaizduoju krikščionišką istorijos vadovėlį? Jame nebūtų mito apie „tamsiuosius viduramžius“, būtų išdėstyti faktai apie tai, kaip kūrėsi pirmosios Vakarų pasaulyje ligoninės, slaugos įstaigos, mokyklos, kokią reikšmę mūsų civilizacijai turėjo vienuolynų kultūra. Čia būtų daugiau kalbama apie tai, kaip Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę keitė krikštas ir atsivėrimas pasaulio kultūrai, būtų išsamiau aprašyta, kiek mūsų kultūrai davė tiek Reformacija, tiek Kontreformacija. Dar svarbiau, kai kalbama apie 1918–1940 m. Lietuvą, deramas dėmesys būtų skirtas tiek didžiajam socialiniam reformuotojui Mykolui Krupavičiui, tiek palaimintajam vyskupui Jurgiui Matulaičiui, kurio veikla leidžia į lietuvių ir lenkų santykius žvelgti ne tik kaip į žūtbūtinį tarpusavio mūšį.

2. Sėkmės kulto atmetimas

Nuo pat žmonijos istorijos pradžios galios siekis buvo pavojinga pagunda, skatinanti supainioti tiesą su įvaizdžiu. Tačiau mūsų laikais medžiaginės sėkmės garbinimas įgijo ypatingą reikšmę.

Motina Teresė kartojo: „Viešpats nereikalauja, kad būčiau sėkmingas. Jis prašo, kad būčiau ištikimas.“ Jėzaus ir visų šventųjų gyvenimas nebuvo sėkmingi, jei sėkmę, kaip šiandien įprasta, susiesime su galia ir turėjimu.

Dauguma mokinių įsitikinę, kad didžiausia sėkmė – gerai išlaikyti egzaminai, gerai apmokamas darbas. Apie tai jiems kartoja tėvai, mokytojai. Jei mokinys lanko religinę bendruomenę, jis taip pat girdi, kad renginys buvo sėkmingas, nes jame dalyvavo daugiau žmonių nei pernai, per jį surinkta daugiau pinigų nei pernai. O ar mes turime kitų veiklos vertinimo kriterijų nei kiekybiniai? Mes matuojame tai, ką galime išmatuoti.

Tačiau ar krikščioniška mokyklos tapatybė nereikalauja perteikti kiekvienam vaikui, kad svarbiausias tikslas – atrasti savo unikalų kelią, pažinti talentus ir juos plėtoti, o ne nukonkuruoti kitus, vaikytis socialinių madų?

Svarbu, kad vaikas išmoktų kiekvieną užduotį atlikti sąžiningai ir kūrybingai. Absurdiška, kai net ir krikščioniškomis save vadinančios mokyklos labiausiai didžiuojasi ne brandžiu bendruomeniškumu, santykių kokybe, bet tik tuo, kad jų absolventai geriausiai išlaiko egzaminus.

Talentingu galima vadinti tą krikščioniškos mokyklos mokytoją, kuris sugeba ne tik patraukliai perteikti informaciją, „uždegti“ mokinius noru mokytis, bet ir pažadina vaiko širdyje klausimą – kokia mano misija pasaulyje? Kokiems žygdarbiams mane sukūrė Dievas, kurioje srityje galėčiau geriau pasitarnauti bendrajam gėriui? Šiandien populiaru kalbėti apie „savirealizaciją“, bet ji dažnai suvokiama labai sekliai ir vienpusiškai. Savirealizacija nėra pataikavimas savo polinkiams bei norams ir troškimas viską išbandyti. Tai veikiau savojo kelionės tikslo įsisąmoninimas ir pastanga judėti jo link, suvaldant tai, kas gundo nuklysti į šalį.

Bus daugiau.