2016 09 02

Gražina Bielousova

Tapati

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Dviguba pilietybė

Lietuvoje verdančios aistros ir diskusijos apie dvigubą pilietybę, rodos, nieko bendra su krikščionybe neturi. Tačiau klausydama svarstymų apie pilietybę, dažnai pagalvoju, kad tai puiki krikščioniško gyvenimo alegorija: kaip turėtume gyventi mes, jau turintys dvigubą pilietybę danguje ir savo šalyje? Kur ir kokie mūsų įstatymai, prioritetai, lojalumas? Juk, viena vertus, esame raginami būti šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio, o kita vertus – melstis už savo valdžią ir siekti taikos tame mieste, kuriame gyvename.

Vienas kraštutinumas, į kurį rizikuoja nuklysti krikščionys, ieškodami savo tapatybės ir bandydami gyventi su tokia dviguba pilietybe, – tai visiškas atsiribojimas nuo politikos, ekonomikos ar kitų savo šalies reikalų. Toks noras gimsta iš labai gražaus troškimo visą savo laiką, visas jėgas ir pastangas paskirti Dievo karalystės labui ir bažnyčiai. Tačiau kartais šis troškimas pasireiškia netgi kiek ciniška ar niekinančia forma, kai dalis krikščionių, manydami, kad laikų pabaigoje šis pasaulis ir jo santvarka bus sunaikinti, numoja ranka į ekologijos problemas, karus ar netgi stichines nelaimes savo šalyje ar pasaulyje.

Tokie krikščionys pamiršta, kad Dievas veikia būtent tokiame – puolusiame, nuodėmės pavergtame, karų draskomame pasaulyje, ir kviečia mus būti druska ir šviesa – aprengti, pamaitinti, parodyti svetingumą, aplankyti, užjausti. Pats Kristus žmogaus pavidalu atėjo į šį pasaulį kaip žmogus, kaip žydas, kaip Romos imperijos gyventojas. Apaštalas Paulius naudojosi savo teisėmis kaip Romos pilietis reikalaudamas, kad būtų teisiamas imperatoriaus ir taip galėtų paskelbti jam Gerąją Naujieną. Pranašas Jeremijas dar Senojo Testamento laikais kalbėdamas tremtiniams Babilone, kurio ištremtieji žydai nekentė visa savo esybe, juos ragino: „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė’. (Jeremijo 29, 7)

Šis pranašo raginimas Kristaus mokymo šviesoje mums primena, kad būdami geri piliečiai galime parodyti artimo meilę aplinkiniams. Laikydamiesi įstatymų ir dalyvaudami savo miestų, miestelių, kaimų bei visos šalies gyvenime mes parodome, kad mums rūpi visų čia gyvenančiųjų gerovė. Mokėdami mokesčius prisidedame prie mokyklų, ligoninių, vaikų darželių, kelių statybų, suteikiame darbo vietas ugniagesiams, policijos pareigūnams, gydytojams, mokame ne tik už mums suteikiamas paslaugas, bet ir už tas, kurias gauna senyvo amžiaus, neįgalūs ar kitokiuose gyvenimo prispaudimuose atsidūrę žmonės. O kas gali būti labiau krikščioniška nei rūpestis savo artimu?

Jau girdžiu, kaip kai kas man prieštarauja sakydami, kad mūsų pinigai nusėda korumpuotų politikų kišenėse, iššvaistomi valdininkų „komandiruotėms“ ar panaudojami finansuoti absurdiškiems projektams. Galbūt ir taip. Galbūt dalis pinigų, kuriuos sumokame į valstybės iždą, nepasiekia tų žmonių ir tikslų, kuriems jie būtų skirti. Tačiau dalis pasiekia. Ir jei mes dangstydamiesi kitų nedorumu patys nusižengsime įstatymams, tokiu būdu daugiau teisybės nepasieksime. Tiesiog tapsime to sisteminio blogio, kuris paralyžiuoja daugelį šalių, dalimi. Mes tapsime dalimi tų problemų, už kurias keikiame savo valdžią, ir prarasime bet kokią moralinę teisę reikalauti teisingumo iš jų.

Kitas kraštutinumas, kuris suvilioja krikščionis – tai siekis bet kokiomis priemonėmis įteisinti krikščioniškomis vertybėmis pagrįstus įstatymus ir įgyti politinę valdžią. Vėlgi, tokio siekimo motyvai iš pažiūros atrodo labai sveikintini – juk kas nenorėtų gyventi moralioje, krikščioniškoje šalyje, kur patirtume, ką iš tiesų reiškią gyventi „kaip danguje, taip ir ant žemės?“ Tai būtų tarsi gabalėlis dangaus, nusileidęs ant žemės.

Tačiau šiuo atveju, pirmasis dalykas, kurį pamiršta tokie politiniai aktyvistai, yra tai, kad pats Kristus pasitraukė nuo minios, kuri norėjo jį paskelbti karaliumi. Jis Pilotui atvirai pasakė: „Mano karalystė yra ne iš šio pasaulio“. (Jono 18, 36) Kristus niekur ir niekada mūsų neragina įkurti krikščionišką teokratiją. Tiesą sakant, Jis pats yra nukryžiuojamas Romos įgaliotinio įsakymu.

Tol, kol gyvename valstybėje, kuri savo konstitucijoje yra aiškiai įvardijusi, kad joje nėra valstybinės religijos, negalime primesti savo tikėjimo tiesų kaip absoliučių visiems. Mums, krikščionims, galioja moralės normos, padiktuos mūsų tikėjimo. Mes esame jų saistomi, nes esame bažnyčių nariai. Tačiau šalies įstatymai yra mažiausias bendras vardiklis, kurio reikia, kad skirtingų pažiūrų, įsitikinimų ir vertybių piliečiai galėtų kartu gyventi suprasdami, kokie yra minimalūs reikalavimai pilietinei santarvei palaikyti. Įstatymai nesiekia nubrėžti mums aukščiausių moralės normų – jie mus siekia apsaugoti nuo blogiausių pasekmių. Pažvelkime kad ir į kelių eismo taisykles: jos niekada mūsų nepadarys gerų ar mandagių vairuotojų, bet jei jų laikysimės, tai bent jau visi būsime saugesni. Taisyklėse nėra numatyta, kad reikia sustoti ir padėti žmogui, kurio automobilio padanga prakiuro; jose yra numatyta tik kaip saugiau apvažiuoti ar pažymėti sugedusią mašiną.

Čia labai svarbu suvokti skirtumą tarp „įstatymas leidžia“ ir „pagal įstatymą privaloma“. Tam tikrus dalykus įstatymas leidžia, pavyzdžiui, lytinius santykius nuo 16 metų, abortus iki 12 nėštumo savaitės, atsisakyti tėvystės teisių ir palikti vaikus valstybės globai. Už tokius dalykus negresia baudžiamoji atsakomybė. Krikščionys žiūrėdami į tokias įstatymo atvertas galimybes daryti tai, ką jie suvokia kaip moraliai nepriimtina, dažnai reaguoja audringais protestais ir reikalavimais pakeisti įstatymus. Nors kiekvienas turi teisę išreikšti savo nuomonę – tą taip pat numato įstatymai – reikia suvokti, kad visų pirma įstatymai tik numato tokią galimybę. Nė vienas žmogus nėra verčiamas priimti tokių sprendimų. Ir jei mes, tikintieji, manome, kad žmonės turėtų rinktis kitaip, turime parodyti tokią alternatyvą savo ir savo bendruomenių gyvenimu.

Jei manome, kad abortas yra nepriimtinas pasirinkimas, kaip galime atverti kitokio apsirinkimo galimybę? Galbūt remti daugiavaikes šeimas ir vienišas mamas, galbūt įsivaikinti ar organizuoti nemokamą vaikų priežiūrą… O tokiems dalykams, kaip sako apaštalas Paulius, nėra įstatymo. Tokiems dalykams mums, krikščionims, yra duota dievobaiminga vaizduotė ir Šventoji Dvasia, kurios veikdamos mumyse pasufleruoja, kaip bažnyčia gali daryti ką nors praktiška ir pozityvaus, kad įgalintų moraliai pasirinkti.

Bet jei kalbama apie tai, ką krikščionys suvokia kaip amoralų elgesį, kuris tampa privalomas pagal įstatymą, krikščionis privalo ištirti savo širdį ir nuspręsti, kaip reikėtų atsakyti. Tokių privalomo blogio pavyzdžių nereikia labai ilgai ieškoti ar žvelgti labai toli. Tai kad ir Kinijoje vykdomi privalomi abortai moterims, kurios turi daugiau nei du vaikus, ar nacistinės valdžios reikalavimai išduoti žydus, romus ir kitus tai sistemai nepageidautinus asmenis. Tokios situacijos patikrina krikščionio tikrąjį lojalumą: jei reikia rinktis būti blogu piliečiu ar blogu krikščioniu, kur link nusvirs mūsų širdies svarstyklės? Jei reikia rinktis tarp bausmės, o gal net mirties, pasaulietinės valdžios rankose, ir atsakomybės amžinajame gyvenime, kuri tikrovė nulems mūsų pasirinkimus?

Dietrichas Bonhoeferis, vokiečių pastorius ir teologas, kuris buvo įkalintas ir nužudytas už pasipriešinimą nacistinei valdžiai, yra pasakęs, „Tylėti matant blogį yra blogis savaime. Dievo akyse mes nebūsime nekalti. Nekalbėti reiškia kalbėti. Neveikti reiškia veikti.“ Kai bažnyčia susiduria su įstatymais privalomu blogiu, tuomet ji ir jos vaikai yra kviečiami atlikti pranašo vaidmenį ir veiksmu bei žodžiu užstoti beteisius, bebalsius ir beturčius, nesvarbu, kiek tai pareikalautų pastangų.

Kad ir koks būtų krikščionių santykis su valstybe, mūsų veikimas ir neveikimas visada turi atspindėti mūsų dangiškąją pilietybę. O toji pilietybė reikalauja, kad mes visomis aplinkybėmis rinktumėmės veikti iš meilės – nesentimentalios, bet pasiaukojančios – savo artimui.