2016 09 02

Ieva Šiugždinienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Universitetams taip pat reikia paprastumo

Skelbti Gerąją naujieną universitetuose yra įkurtos akademinės sielovados. Artėjant naujiems mokslo metams norime pažvelgti į tai, kur kviečiami nauji ir sugrįžtantys studentai. Apie akademinės sielovados darbą ir iššūkius kalbamės su LSMU akademinės sielovados koordinatore Raimonda Janušauskaite.

Kas yra akademinė sielovada? Ką jūs veikiat?

Akademinė sielovada yra ta vieta, per kurią skleidžiama krikščioniška žinia. Beveik visuose universitetuose yra akademinės sielovados. Žinoma, nuo universiteto priklauso, kuo labiau ši akademinė sielovada užsiima, jos kryptis. Paprasčiau – tai yra tiek krikščioniškos žinios skleidimas, tiek patarnavimas studentams, dėstytojams. Mūsų universitete organizuojame įvairius renginius studentams, kartu su dėstytojais kur nors išvažiuojame, per šv. Kalėdas rengiame kalėdojimą – universiteto padalinių lankymą.

Kodėl būtent krikščioniška žinia skleidžiama universitetuose? Lietuvoje juk nėra valstybinės religijos.

2006 m. vyko memorandumas, kuriame Lietuvos vyskupai kartu su universitetų rektoriais, matydami krikščioniškas Europos universitetų ištakas, pasirašė sutartį. Lygiai taip pat ligoninėse, kalėjimuose, mokyklose daugiausia yra krikščioniškos pasaulėžiūros atstovų. Lietuvoje neturime bendros sielovados musulmonų ar kitų tikėjimų atstovams, nes jų yra nėra labai daug. Mūsų universitete yra Lietuvos krikščionių medikų bendrija, ir mes kartu su jais renkamės, meldžiamės, planuojam renginius. Todėl akcentuoju, kad mūsų nešama žinia ne vien tik katalikiška, bet krikščioniška.

Pradžioje minėjai skirtingas universitetų sielovados kryptis. Kokios jos būna?

Kiekvienas universitetas turi savo veiklos kryptis, nes vienuose labiau veikia vieni dalykai, kituose – kiti. Mūsų universitete kiekvienas fakultetas turi savo šventąjį globėją. Pvz., medikų yra šv. Lukas, odontologų – šv. Apolonija ir t. t. Kai kuriuose fakultetuose rengiami šventųjų minėjimai. Aš pati dėstau, tai viena iš sielovados sričių yra dėstomas dorovinis dalykas, jį galima laisvai pasirinkti. Tai ypač gerai, nes ne visur dėstomos dorovinės paskaitos. Studentai daug klausinėja, diskutuojame, jie diskutuoja tarpusavyje. Paskaitų būna labai įdomių. Taip pat pats universiteto pavadinimas – Medicinos universitetas – pasako tai, kad čia atėjęs greičiausiai dirbsi su žmonėmis. O su žmonėmis dirbant reikia žinoti ne tik fizinius, bet ir dvasinius dalykus. Kartais net pamatyti, kad skausmas nėra vien fizinis. Todėl mes su studentais kartais einame į Paliatyvios slaugos ligoninę. Vytauto Didžiojo universitete yra Katalikų teologijos fakultetas, tai jau gana stipri sielovada, todėl jie jau dirba kitaip. Kauno technologijų universiteto sielovadoje stipri savanorystės sritis. Turime ir bendrų renginių – maldos vakarai, rekolekcijos, viešos paskaitos-diskusijos, dėstytojams organizavome piligriminę  kelionę.

Ar aktyviai į šias veiklas įsitraukia akademinė bendruomenė?

Priklauso nuo renginio. Kartais mums patiems kyla klausimas: „Ar tai yra, ko reikia?“ Kiekvieną renginį aptariame ir matome, ar to žmonėms reikia, ar ne. Pavyzdžiui, siekiame, kad organizuojama vieša diskusija taptų tradicija, būtų organizuojama kiekvienais metais. Matome, kad temos būna aktualios, tikrai atliepia bendruomenės poreikius. Į renginius, kuriems reikia daug laiko, susirenka mažiau žmonių. Didelio susidomėjimo sulaukia kelionė „Atrask Kauną“. Nežinome, ar dėl tų vietų, kurias lankome, ar dėl to, kad po to kviečiame vaišių. Sudėtingiausia iš tiesų tada, kai reikia šiek tiek daugiau laiko.

Kokie yra didžiausi iššūkiai dirbant akademinėje sielovadoje?

Tai turbūt pažinti ir suprasti, ko reikia tuo metu studentams. Kartais iššūkis būna būti visiems dirbantiems kartu susitarti, organizuoti bendrą renginį. 

Koks skirtumas yra tarp darbo akademinėje sielovadoje ir kokioje kitoje sielovadoje? Parapijoje, jaunimo centre…

Žinoma, skiriasi erdvės, žmonių amžius, stilius. Čia yra akademinė erdvė, kurioje neveiks tai, kas veikia parapijoje. Čia lygiai taip pat dirbi su žmonėmis, bet jie yra ką tik baigę ar neseniai baigę mokyklą ir dažnai jau turi susiformavusią pasaulėžiūrą. Reikia ieškoti daugiau būdų, kaip juos sudominti. Akademinė erdvė pasižymi ir tuo, kad čia dirbantys žmonės yra išsilavinę, kažko pasiekę, ir, nors kartais gali atrodyti, kad jiems labai daug reikia, bet jiems lygiai taip pat reikia paprastų dalykų.

Minėjai, kad labiausiai ieškoti, kaip atliepti studentų poreikius. Ko, Tau atrodo, reikia šių laikų besimokančiam jaunam žmogui?

Iš tiesų reikia paprasto buvimo kartu, bet ne tada kada gali tu, o tada, kai turi laiko jie. Bendros maldos patirties, keliavimo kartu patirties. Savanorystė jiems labai daug duoda. Turiu vieną studentą, kuris dar pernai išmoko ir pradėjo nuolat patarnaut per šv. Mišias. Jie yra paprasti. Ir jiems reikia padėti išmokti ne tik dvasinių, bet bendražmogiškų dalykų: kaip būti tokiam, kuris mokės ne tik receptus rašyti. Pažįstu mergaitę, kuri po mūsų apsilankymo Paliatyvios slaugos ligoninėje pradėjo ten savanoriauti. Taigi, juos reikia pastebėti ir padėti jiems matyti žmogų, kol jų širdys tuo dega.

Kokie didžiausi džiaugsmai dirbant sielovadoje?

Kiekvienas pastebėjimas, kad žmonės džiaugiasi tuo, ką darai, kad esi reikalingas, kad jiems reikia dvasinių dalykų. Ir tas paprastumas. Kaip per paskutinę kelionę viena dėstytoja sakė: „…džiaugiuosi kaip vaikas.“ Žmonėms, kad ir kokie jie būtų, reikia paprastų dalykų.