2016 09 08

George Weigel

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Tikroji reforma Bažnyčioje: du kriterijai

Evangelinė katalikybė / George Weigel; [iš anglų kalbos vertė Gediminas Žukas]. –Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. – 365, [2] p. R-klė: p. 351–366.

Neseniai „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistoje knygoje „Evangelinė katalikybė“ autorius George Weigelis analizuoja XXI a. Katalikų Bažnyčios iššūkius ir jiems spręsti būtinų reformų kryptis. Skaitytojams pateikiame šios knygos ištrauką.

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

…pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“(Evangelija pagal Matą 14, 22–33)

Per visą savo istoriją Bažnyčia dažnai atsidurdavo sunkumuose, o juos neretai sukeldavo „menkas tikėjimas“ ar tikėjimo stygius, dėl kurio Jėzus priekaištauja Petrui. Sunkumus ar krizę išgyvenanti Bažnyčia paprastai yra nusigandusi Bažnyčia – Bažnyčia, pametusi iš akių Viešpatį, įsmeigusi žvilgsnį į kitą horizontą ir pilna rūpesčių, nes nebežvelgia taip įdėmiai ar atidžiai, kaip turėtų, į Prisikėlusįjį, ateinantį pas tautą dažnai visai nelauktais būdais. Tada Viešpaties iniciatyva situacija pataisoma ir mokiniai nuraminami (kaip bus pataisomos visos katalikų krizės amžių tėkmėje ir išsklaidoma baimė dėl ateities): Prisikėlusysis, Dievo Sūnus, įlipa į Bažnyčios valtį Galilėjos ežere – ir per amžius – ir pataiso dalykus.

Ši istorija nuolatos primena Bažnyčiai, kad, nepaisant viso mūsų sumanumo ir meistriškumo, išganymo reikaluose esame bejėgiai, kad esame išganyti, bet ne išganytojai ir kad visi mūsų mėginimai save pateisinti nueina perniek. Kitaip tariant, Bažnyčia yra Kristaus, o ne mūsų Bažnyčia, ir mes imame skęsti, kai tik mėginame ją pasisavinti.

Drąsa „valtyje“

XXI amžiuje stengdamiesi ligi galo subrandinti evangelinę katalikybę – taigi spartindami giliosios reformos procesą, prasidėjusį 1878 m. išrinkus popiežių Leoną XIII, – visi katalikai yra vienoje „valtyje“, kurios prototipas buvo mažas vien­stiebis žvejų laivas, audringą I a. 3-iojo ar 4-ojo dešimtmečio naktį mėginęs kirsti Galilėjos ežerą. Kaip tada, taip ir dabar: tam, kad saugiai pasiektų krantą ir tęstų Atpirkėjo misiją skelbti Evangeliją, Bažnyčia – t. y. visi, kurie sėdi „valtyje“, – turi visiškai pasikliauti ištiesta Kristaus ranka. XXI a. Bažnyčia turi ieškoti ištiestos pervertos Prisikėlusiojo rankos ir būti jos pagriebta, kad visi katalikai, vedami radikalios laisvės ir antgamtinės meilės, padėtų įgyvendinti autentišką katalikybės reformą ir būtų liudytojai „visoms tautoms“, kokiems mums būti paliepė Prisikėlusysis (plg. Mt 28, 19–20).

„Valtis“, t. y. Katalikų Bažnyčia, pirmaisiais XXI a. de­šimtmečiais buvo smarkiai supurtyta, regis, begalinių skandalų, dažnai susijusių su kunigais ir vyskupais. Tad Viešpaties paraginimas: „Nebijokite!“ III tūkstantmečio pradžioje yra ypač aktualus. Kvietimas „Nebijokite!“ 26-erius su puse metų ženklino šv. Jono Pauliaus II pontifikatą. Būti bebaimiams – siekti, kad „širdys vėl būtų narsios, o rankos stiprios“2 – liepia ir Evangelija. Kviečiama ne geriau ar saugiau jaustis, nors Dievo, raginančio mus nebijoti, glėbyje ir esame saugesni nei kur nors kitur. Ne, kviečiama įsidrąsinti taip, kad galėtų būti atlikta didžioji užduotis. Štai kodėl 1978 m. spalio 22 d. per Jono Pauliaus II pirmąsias viešas Mišias triskart pakartotas paraginimas „Nebijokite!“ buvo susietas su misija: „Atverkite duris Kristui!“

Griebdamasi ištiestos Kristaus rankos, XXI a. ir visų laikų Bažnyčia atranda vaistą nuo baimės. Ji taip pat atranda autentiškos reformos kriterijus – tiesos kriterijų, nes būtent Kristaus tiesa matuojami visi sėdintieji valtyje (Bažnyčia), ir misijos kriterijų, nes būtent Kristui panaikinant mūsų baimę Bažnyčia suranda drąsos būti misija.

Katalikybės reformos kriterijai

Pirmasis katalikybės reformos kriterijus atspindi Viešpaties pažadą pirmiesiems savo mokiniams, kad šie per jį pažins „tiesą, ir tiesa padarys juos laisvus“ (plg. Jn 8, 32). Štai tiesos kriterijus: bet kuri tikroji katalikybės reforma remiasi tiesa, kuri yra Kristus, ir atspindi tiesas, Kristaus patikėtas Bažnyčiai.

Jo tiesa mus išlaisvina, nes būtent jis, įsikūnijusi Tiesa, klusnia auka ant kryžiaus išlaisvino mus giliausiąja laisvės pras­me, laimėdamas mums atpirkimą, kuris yra nugalėjimas to, ko labiausiai bijome, – mirties ir užmaršties.

Jo tiesa mus išlaisvina, nes būtent jo prisikėlimas ir paėmimas į dangų atskleidžia galutinę tiesą apie žmogaus būvį: mus atpirko ir pažadėjo mums amžinąjį gyvenimą Švč. Trejybės šviesoje, mus, esančius žmogiškos prigimties, o ne pakylėtus virš jos.

Jo tiesa įgalina Bažnyčią evangelizuoti ir liudyti, nes tiesa apie žmoniją ir jos paskirtį, kurią jis savo sekėjams liepė nešti ligi žemės pakraščių, yra tokia galingai didinga, kad turi būti skelbiama ir pasidalijama su kitais. Tai ir tiesa, bylojanti galiai, ir tiesa, kuri yra galia, ne primetanti, bet siūlanti, saldi ir neatremiama.

Būtent jo tiesa įkvepia Bažnyčiai drąsos būti katalikiškai – imtis katalikybės reformos, įpareigojančios misijai ir ją skati­nančios.

Antras katalikybės autentiškos reformos kriterijus, misijos kriterijus, išplaukia iš pirmojo ir yra nuo jo neatskiriamas: bet kuri tikra katalikybės reforma orientuota į misiją – Evangelijos skelbimą, Kristaus Kūno stiprinimą dėl pasaulio išgydymo ir išganymo. Tikrąja katalikybės reforma siekiama ne suvesti bažnytines sąskaitas ar paskelbti ginčų dėl idėjų ar galios nugalėtojus. Tikroji katalikybės reforma nereiškia Bažnyčios priderinimo prie epochos dvasios, lygiai kaip ja nesiekiama Bažnyčios sustabarėjimo, paskelbiant kurią nors vieną istorinę jos apraišką esmine nekeičiama ir galutine forma. Nuolatos remdamasi esmine „forma“, Kristaus suteikta Bažnyčiai, tikroji katalikybės reforma yra „re-formavimas“, įgalinantis visus, esančius „valtyje“, tapti ištiestos Viešpaties rankos tąsa, kad jis galėtų pagriebti ir kitus, kad ir kiti jį pažintų, pamiltų ir būtų saugūs jame.

Toks Bažnyčios „re-formavimas“ semiasi gyvybės iš Bažnyčios šaknų Izraelio tautoje, o Senojo Testamento pasakojimais perteikia savo pastangas ištikimai įgyvendinti Sandorą su Dievu.

Iš: George Weigel. Evangelinė katalikybė (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.