2016 09 10

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Nickas Cave‘as – iš sielvarto visa tai

Nickas Cave'as. Wikipedia.org nuotrauka

Šie metai pilni ypač intymių, jautrių ir skaudžių albumų. Kelis jų jau esu aprašęs. Pavyzdžiui, „Radiogalvų“ paskutinįjį. Dabar jaučiu nepaaiškinamą poreikį parašyti, ką gi galvoju apie... taip taip, visi jau, matyt, žinote, furoro, susidomėjimo, ašarų socialiniuose tinkluose netrūksta. Nickas Cave‘as.

Vakarą, kai rašau šias eilutes, mano telefonas netyla nuo bičiulių skambučių siūlančių eiti į kiną pažiūrėti dokumentinio filmo „One More Time with Feeling“, pasirodančio pasaulyje kone tuo pačiu metu, kaip ir žiauriai liūdnas naujausias Nick Cave & The Bad Seeds” albumas „Skeleton tree“.

Prieš kokius 16–18 metų buvau „juodas“ Cave‘o gerbėjas. Turėjau visas originalias „The Bad Seeds“ kasetes, „Zaraza“ perrašė „The Birthday Party“ ir „The Boys Next Door“. Bandžiau vaidinti, kad galiu klausyti net Blixos Bargeldo grupės „Einstürzende Neubauten“. Mokėjau daugumą albumų mintinai ir dabar turiu pripažinti, jog kai kurie Cave‘o darbai man greičiausiai padarė lemtingą įtaką – kopijuojant jo manierą gimė visa krūva pirmųjų dainų. Aišku, tai buvo jausmingos baladės apie meilę ir mirtį persiklausius „The Boatman‘s Call“, arba pikti gitariniai „Henry‘s Dream“ stiliaus opusai. „Let Love In“ greičiausiai įtraukčiau į savo visų laikų geriausių albumų kežkelintuką.

Tačiau po 2001 metų „No More Shall We Part“ su Cave‘u praradau ryšį. Viena vertus, plintant internetui, senstant paaugliui, į visus šonus plėtėsi ir muzikinis pasaulis. Antra vertus, jau nuo 1996 metų „Murder Ballads“ „The Bad Seeds“ albumų kokybinė kreivė (aišku, tai subjektyvus vertinimas!) leidosi žemyn. Tai taip pat buvo akivaizdu stebint, kokie nesutarimai dėl įtakos, dėl aranžuočių vyko pačioje grupėje. Iš esmės tie, kurie vienvaldžiu vadovu ir kompozitoriumi laikė Nicką Cave‘ą – klydo. Geriausios „The Bad Seeds“ sudėties laikais, kolektyvas laikėsi ant trijų lygiaverčių kūrėjų – Blixos Bargeldo, Micko Harvey ir Nicko Cave‘o. Jei pastarasis dažniausiai būdavo prekinis veidas ir balsas, tai Bargeldas ir Harvey (abu, šiaip jau, genialūs muzikantai, visam laikui įsirašę į pasaulinės muzikos istoriją) formavo patį „The Bad Seeds“ skambesį, stovėjo už aranžuočių, instrumentuočių.

Cave‘ui pabandžius įtvirtinti savo dominavimą ir šiose srityse, Blixa, o vėliau ir Mickas pasitraukė iš grupės. Ir, mano galva, tai turėjo lemtingos įtakos „The Bad Seeds“ skambesiui. Cave‘as net svarstė baigti su „Sėklomis“ visiems laikams ir dėmesį sutelkti į savo naują grupę „Grinderman“, kurioje aranžuočių bei instrumentuočių meistro vaidmenį perėmė australų multiinstrumentalistas, kompozitorius, garso takelių kūrėjas Warrenas Ellisas. „Grinderman“ padvelkė kažkuo nauju. Tiesą sakant, 2010 metų „Grinderman 2“ laikau vienu geriausių albumų, prie kurių yra prisidėjęs Cave‘as.

„The Bad Seeds“ neiširo, bet persigrupavo. Warreno Elliso ir grupės lyderio laukai sutapo ir šis duetas virto naujuoju kolektyvo varikliu. 2013 metų albumas „Push The Sky Away“ pasirodė praėjus penkeriems metams po garažinio „Dig, Lazarus, Dig!!!“ ir tapo savotišku lūžio tašku. Girdėjosi, jog grupė nusistovėjo, o Elliso ir Cave‘o bendri darbai su kino garso takeliais persikėlė į albumus. Arba atvirkščiai. Įtampa kūriniuose išlaikoma minimaliais vokalisto apgrojimais, keliais akordais, lengvu stygų užgavimu, vos girdimais būgnininko šepetėliais. Be jokių forte. Lyg stebėtum įtemptą psichologinio trilerio sceną. Ir tai suveikė! „Push The Sky Away“ buvo klausymo malonumas.

Įtariu, jog panašūs muzikiniai sumanymai iš pradžių buvo kūrėjų galvose ir 2014 metais ėmus įrašinėti būsimą albumą. Tačiau šis tas pasikeitė. Pasikeitė viskas. Įvyko tragedija. Tragedija, kurią kiekvienam tėvui sunku suvokti, net įsisąmoninti. Netoli įrašų studijos Braitone, Anglijoje nukritęs nuo olos žuvo penkiolikmetis Nicko Cave‘o sūnus Arthuras.

2015 metų pabaigoje kūrėjas priėmė nelengvą sprendimą užbaigti, o tiksliau – perrašyti albumą atokioje Prancūzijos studijoje, nusivežęs ten muzikantus ir vieną geriausių, jautriausią ausį turinčių pastarųjų dešimtmečių įrašų prodiuserių Nicką Launay. Gedulo, apatijos, depresijos kamuojamas Cave‘as norėjo žmogaus, kuris jį privestų įrašyti, užbaigti šį darbą ir, visų svarbiausia, sugebėtų užfiksuoti jo nuotaikas, jo skausmą, jo sielvartą. Vakar pasaulio šviesą išvydęs „Skeleton Tree“ yra sielvarto albumas. Nuogo, gryno sielvarto.

Sielvarto, kuris tam tikra prasme sugrąžina Cave‘ą prie jo kūrybinių ištakų. Kadaise devyniolikos metų vaikinui buvo pasakyta, kad mirė jo tėvas. Ir tada iš nevilties, iš vakuumo, iš tuštumos radosi riksmas, šauksmas, pyktis, savita tamsi Cave‘o krikščionybės interpretacija, paremta Senuoju Testamentu, gimė tikėjimas.

Dabar tėvui buvo pasakyta, kad jis neteko sūnaus. Ir ta neviltis, tas vakuumas, tuštuma, kuri daugelį metų slėpėsi, klaidžiojo kažkur tolimose sapnų kertelėse, sugrįžo. Tik šįkart nebėra jėgų rėkti. Nebėra jau ko, kam kieno šauktis. „Mums sakė, jog mūsų dievai mus pergyvens. Mums melavo“, – dainuoja Cave‘as. O tiksliau net nedainuoja. Šiame albume jis apskritai beveik nedainuoja! Jis kalba, kartais beveik repuoja , kartais lyg meldžiasi, lyg užkalba, rauda. Be jokių pakilimų, nusileidimų, vienu įkvėpimu, vienu balsu, tolygiai, dažniausiai vienu ir tuo pačiu akordu. Ir jo išpažintys, jo beviltiška poezija palydima ambient‘o, garsų, triukšmų, kartais labai nebūdingai sintetinių („Rings of Saturn“) fonų.

Kiekvienas kūrinys yra rauda. Iki kaulų čiulpų intymi, graudi. Ir net jei dainuojama apie ją, ne apie jį, net jei akivaizdu, jog daina gimė dar prieš siaubingą tragediją, vis viena sunku apie ką nors kitką galvoti, girdint tuos „neišeik“ („don‘t leave“) ar „niekas daugiau nebesvarbu“ („nothing really matters“). O kai kūrinyje „I need you“ Cave‘as beveik verkdamas kartoja: „Kvėpuok, man tavęs reikia, tiesiog kvėpuok“ („just breath, i need you, just breath“), dievaži, ašaros renkasi, rankos svyra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Albumas emociškai net ne stiprus, jis pritrenkiantis, parbloškiantis ir žlugdantis. Neužsidėsite jo saulėtą rudens diena išmynę dviračiu. Ir aš esu tikras, kad negalėsiu jo klausytis dažnai. Gal net niekada. Kai po kelių valandų nusprendžiau išklausyti antrą kartą, pirštas kurį laiką virpėjo prieš spustelėdamas „play“. Nes nėra lengva girdėti kito sielvartą. Lyg stovėtum kartu šarvojimo salėje…

Tačiau gražiausia, manding, yra tai, kad Cave‘ui užteko jėgų ne tik šį albumą įrašyti, bet ir užbaigti jį šviesiai. Na bent sąlyginai šviesiai. To mažiausiai tikiesi klausydamas. Filmą pažiūrėję bičiuliai sako, jog paskutinė albumo daina „Skeleton Tree“ buvo parašyta kitą rytą po sūnaus žūties. Ir pirmoji jos versija anaiptol nebuvo tokia viltinga. Albume tai apskritai yra, ko gero, vienintelė tikra daina su Cave‘ui įprasta akordų progresija, su aiškia melodija. Be to, mažorinės tonacijos. Savo nuotaika kažkuo primenanti senąją „Death is not the end“ („Mirtis dar ne pabaiga“). Nors šiuo atveju pabaiga absoliučiai visko. Ir absoliučiai viskas sumautai nebesvarbu, tuščia ir liūdna, nors žvakelė ant lango, nors žinau, už ką man taip, turėjau žinoti, kad už viską bus atlyginta, bet… Dabar jau viskas gerai. „And it‘s allright now“.