Rudens kalendorius

Štai jau ir ruduo. Tuoj bus spalio mėnuo. Kas medžių lapijoje ieškos ir skaičiuos margaspalvius lapus, o kas bažnyčioje smulkius rožančiaus karoliukus. Ir vieni, ir kiti užsiims psichofizine veikla. Žinoma, tarp jų esama skirtumų. Bet šįkart ne apie juos. O apie bendrystę. Santykį. Tarp maldos ir gamtos.

Miesto žmogui nėra taip paprasta visus savo kasdienius rūpesčius palikti sau už nugaros imti ir iškeliauti. Tam reikia pasiryžti. Ypač – rudenį. Kada gamta keičia savo dekoracijas. Kada ji nėra tokia svetinga. Tačiau visada žavinga ir nepakartojama.

Iš tiesų nereikia toli keliauti. Nereikia kažko ieškoti kažkur ten, kur mūsų nėra. Nes viskas, ko mums stinga, yra čia, kur esam dabar. Tik reikia pastabumo. Ir noro. Užteks ir to, jei vieną valandą per dieną pasiryšime praleisti savo miesto parke.

Gražiausiai gamtos svarbą žmogaus kasdieniame gyvenime man iliustruoja du šventieji – šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Benediktas Nursietis. Pastarasis šventasis į savo kuriamo vienuolyno architektūrinį planą integravo sodą, kurio paskirtis ir reikšmė yra lygiai tokia pat, kaip mūsų miestuose esančių žaliųjų erdvių – kad atgautume dvasinę ir emocinę pusiausvyrą.

O šv. Pranciškus Asyžietis yra svarbus dėl dviejų savybių, kurios jo gyvenime buvo Dievo dovanos, kurias jis atpažino ir į jas atsiliepė. Viena iš jų – radikalus ir bekompromisis solidarizavimas su vargšais, kita – ypatingas santykis su Dievo kūrinija. Ties pastarąja šventojo savybe trumpai ir stabtelėkime.

Kol pasaulio įtakingieji ir galingieji laužo savo galvas, kaip išspręsti mūsų planetą kamuojančias ekologines problemas, mes, tikintieji, savo istorijos vadovėlyje turime puikių pavyzdžių, kuriais išmintingai naudojantis būtų galima tai padaryti. Užtenka prisiminti šv. Pranciškų Asyžietį. Jo mąstymas, elgsena ir gyvenimo būdas šiandien gali mums tapti klasikiniu kūriniu, kuriuo vadovaujantis būtų koreguojama mūsų planetos ekologinė kreivė. Nes būtent šis šventasis, kuris godžiai nesilaikė Biblijoje paties Dievo žmogui teisėtai suteiktos valdžios tvarkyti šį pasaulį, savo pavyzdžiu subtiliai ir poetiškai tai ignoruoja. Kitaip tariant, trina ribą tarp savęs ir gamtos. Kad tuo įsitikintume, prisiminkime šv. Pranciškaus kūrybą, kur jis saulę vadina sese, o vilką broliu.

Tokiu būdu šventasis mums pasiūlo į Dievo kūriniją pažvelgti iš kitos perspektyvos – iš valdovo tapti broliu. O tai reiškia – naujų santykių eros pradžią, kur dominuoja ne egoizmas ir valdymas, o lygybė ir pagarba kitam. Ir nuostabu, jog šventasis tai patiria ne tarp keturių bažnyčios sienų, o kontempliuodamas Dievo galybę ir didybę, Jo grožį ir švelnumą Jo paties sukurtoj kūrinijoje. Ši patirtis kyla iš to, jog yra pripažįstama, kad žmogaus ir jo planetos egzistavimo priežastis yra ta pati – begalinis Dievo gerumas. Apie kurį kalbėti visada yra sunku ir nepatogu, nes taip greitai gali nuslysti saldumo ir patoso paviršiumi. Lygiai taip pat, niekaip negaliu atsistebėti, jog daugelis į šv. Pranciškų Asyžietį vis dar žvelgia pro rožinius akinius ir jį mato kaip nerūpestingą ir kvailokai linksmą. O juk būta jo gyvenime didelio susirūpinimo dėl vargstančio. Būta ir asmeninėje istorijoje didelės dramos, sunkios kančios ir dvasinės kovos.

Taigi, kiekvieną kartą būdamas gamtoje prisimenu šv. Pranciškų Asyžietį, o būdamas maldos namuose ir žvelgdamas į šio šventojo skulptūrą, – Dievo kūriniją. Kažkaip nejučia mano gyvenime tai tapo neatsiejama. Ir jums linkiu kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Būti atidiems savo vidiniams potyriams. Juos reflektuoti. Kad netapatintume maldos su poilsiu, o poilsio su malda. Nes vienas kito pakeisti ir atstoti negali. Juk malda reiškia nuščiuvusį buvimą Dievo akivaizdoje. Taip pat linkiu iš Dievo kūrinijos valdovų tapti sodininkais. Kurie vadovaudamiesi išmintimi žino, kurią medžio šakelę reikia nukirsti, o kurią apgenėti. O svarbiausia, jog sodininkas visą tai daro su meile.