Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Aldona Kerpytė. Apie sunkią ligą, išklausytas maldas ir viltį

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kalbantis su energinga kretingiške Aldona Kerpyte, vadovaujančia Šv. Pranciškaus onkologijos centrui Klaipėdoje, sunku patikėti, kad moteris net tris kartus išgirdo kraupią diagnozę – vėžys. Apie savo ligos patirtį bei pagalbą kitiems sergantiesiems Aldona kalba ramiai, pasverdama kiekvieną žodį. Klausydamasis pagalvojau, kad paprastai tik sudėtingos krizės mus išmoko branginti kiekvieną Viešpaties padovanotą akimirką, sunokina mūsų žodžius. Nustojame plepėti, pradedame kalbėti.

Bibliotekininkystę Vilniaus universitete baigusi Aldona buvo pasinėrusi į darbus, kai ją sustabdė sunki liga. Gyvenimas radikaliai pasikeitė. Krizes vadinti Dievo dovanomis negali, bet per jas Dievas gausiai apdovanojo įvairiomis malonėmis ir nauju pašaukimu. Apdovanota aukštu valstybiniu apdovanojimu, pelniusi metų klaipėdietės titulą, Aldona ir toliau įsitikinusi, kad visi įvertinimai, tiesa, malonūs, bet tik todėl, kad pirmiausia yra pagalbos ligoniams svarbos pripažinimas. Na, o pačiai Aldonai svarbiausiu gyvenimo apdovanojimu iki šiol yra tas Dievo artumo išgyvenimas, atsidūrus skausmingoje dvasinėje tamsoje, po kurio ji jau niekada nebesijaučia apleista.

Išmelsta sveikata

Gimiau ir užaugau Kretingoje. Šį miestą labai myliu, praleidau čia visą gyvenimą, išskyrus tas laiko atkarpas, kai mokiausi Vilniaus universitete ar gulėjau ligoninėje. Tiesa, nuo 2009 metų dirbu Klaipėdoje, Šv. Pranciškaus onkologijos centre. Tačiau atstumas tarp Kretingos ir Klaipėdos yra nedidelis, tad gyvenu Kretingoje.

Būdama dar visai mažytė sunkiai susirgau bronchine astma. Ne kartą tekdavo su greitąja pagalba keliauti į ligoninę. Vasarą būdavo geriau, tačiau, kai tik prasidėdavo ruduo ar žiema, kildavo rimtų bėdų, ne kartą sirgau plaučių uždegimu. Nepadėjo joks gydymas. Tiesa, kartu buvau labai gyvybinga, greitai sveikdavau net tais atvejais, kai gydytojai diagnozuodavo labai sunkią būklę.

Tėvai gydytojų buvo raginami išvažiuoti gyventi kur nors kitur, nes drėgnas pajūrio klimatas buvo žalingas mano sveikatai. Tačiau tėvai buvo paprasti žmonės ir neturėjo galimybių viską mesti ir persikelti kur nors kitur.

Mokslai sekėsi neblogai. Nors praleisdavau nemažai pamokų dėl ligos, tačiau mokytojai buvo labai geranoriški. Ateidavo pagelbėti ir į namus, taip pat labai stengiausi mokytis savarankiškai. Aišku, slėgė tai, kad neturėjau galimybės visavertiškai bendradarbiauti su bendraamžiais, dalyvauti mokyklos renginiuose.

Artėjo mokyklos baigimas, ir mane apimdavo baimė: kas dabar bus? Norisi įsigyti kokią nors specialybę, siekti aukštojo mokslo, tačiau, ar man leis sveikata?

Kartą išgirdau, kad Ukrainoje gyvena toks senolis, kuris tikrus stebuklus daro, žmones iš sunkiausių ligų pagydo. Man tuomet buvo septyniolika metų, aš pasiryžau būtinai nuvažiuoti „parsivežti sveikatos“. Su keliais tokiais pat stebuklo laukiančiais žmonėmis nusigavome į Ukrainą. Atradome senolio lūšnelę, man labiausiai į akis krito, kad ten buvo labai daug katalikiškų šventų paveikslų. Nervinausi, galvojau, kaip dabar man viską tiksliai papasakoti, o tas senolis visai manęs nieko neklausinėjo, bet tvirtai pasakė, kad ne jo sveikatos reikia prašyti, bet Dievo.

Man tie žodžiai krito į širdį, bet neturėjau jokio supratimo, nei kaip man derėtų melsti tos sveikatos, nejaučiau ir asmeninio ryšio su Dievu. Kad niekas nematytų, ryte ir vakare namuose nupėdindavau į tamsų sandėliuką ir ten iš visos širdies visas maldas, kurias tik mokėjau, kalbėdavau. Netrukus pajutau, jog visas mano ligas, kankinusias tiek metų, tarsi kirviu kas nuo manęs nukirto. Spėju, kad medikai sakytų, jog gal paprasčiausiai išaugau ligas, jos buvo susijusios su konkrečiu amžiumi, tačiau man tai buvo labai gilus išgyvenimas.

Iš džiaugsmo skrajojau kaip ant sparnų ir jau tada galėjau važiuoti į Vilnių.

Su pirmosiomis „Vilties piligrimų bendruomenės moterimis svečiuose pas Davidą, 2006. Asmeninio archyvo nuotrauka

Voverė darbų rate

Stojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Man pačiai sunku paaiškinti, kodėl pasirinkau būtent bibliotekininkystės specialybę. Tikrai neturėjau supratimo, ko čia moko. Paprasčiausiai galvojau, kad darbas nesunkus, ir visai galėčiau ten dirbti. Mane vis dar veikė tas nuogąstavimas, kad ne visur ir ne viską sveikata man leis. Tad ieškojau lengvesnės profesijos. Netrukus įsitikinau, kiek naivūs būna mūsų lūkesčiai. Jau universitete supratau, jog šiais laikais bibliotekininko specialybė labai plati, universali ir reikalaujanti daug žinių ir kūrybos.

Kai grįžau į Kretingą ir tapau Kretingos rajono viešosios bibliotekos vadove, prasidėjo nepaprastai įtemptas gyvenimas. Sukausi kaip voverė rate. Kuo greičiau bėgau, tuo darbų tik daugėjo. Buvo labai daug administracinio darbo, o dar renginių organizavimas, prasidėjo Atgimimo laikotarpis, į kurį taip pat nėriau stačia galva. Netrukus Kretingoje pasirodė broliai pranciškonai. Tai buvo didžiulis džiaugsmas ir atgaiva, taigi, ir vėl puoliau į naujas veiklas.

Dabar aiškiai suvokiu, jog vis giliau klimpau į darboholizmą ir natūraliai perdegiau, gyvenimas pradėjo nebeteikti džiaugsmo. Tebuvo tik beviltiškas skubėjimas. Jaučiau, kad esu nebe žmogus, bet kažkokia funkcija. Nebegalėjau džiaugtis net ir gražiausiais dalykais, kurių tikrai buvo. Pradėjau melstis, kad Dievas išmokytų mane pasakyti „ne“, padėtų atskirti, kas iš tiesų svarbu, kad pakeistų mano gyvenimą, nes pati to nesugebu padaryti. Visiškai neįsivaizdavau, kokių pokyčių meldžiu, nežinojau, kaip noriu gyventi.

Dievas išklausė šią maldą ir tikrai radikaliai pakeitė mano gyvenimą. Vilniuje man atliko tarsi nesunkią miomos operaciją ir, atlikus tyrimus, išgirdau diagnozę – trečios stadijos kiaušidžių vėžys.

Neturėjau jokio supratimo, kad sergu. Tik jaučiau nuolatinį nuovargį, tačiau buvau įsitikinusi, kad taip yra dėl didžiulio krūvio. Diagnozė man buvo didžiulis šokas. Pirmoji mintis buvo – tai mirties nuosprendis. Apima panika, pradedi dėlioti mintis: kaip čia bus, kaip reikės mirti? Paskui palaipsniui įsisąmoninau, kad diagnozė baisi, tačiau mirsiu dar ne dabar ir dar galiu kažką nuveikti. Atsirado viltis ir didžiulis noras gyventi.

Kai sužinojau baisiąją diagnozę, man buvo 39-eri. Beje, ją išgirdau per Šv. Valentino dieną. Dabar jau galiu sakyti, kad tokiu būdu Dievas dar kartą man prisipažino meilę.

Po pirmos chemoterapijos Klaipėdos ligoninėje, pamenu, atsirėmiau į koridoriaus sieną ir mane nutvilkė mintis – juk pati Dievo prašiau. Aišku, aš net negalvojau apie būtent tokias permainas, tačiau vargu ar kitaip būčiau ką nors gyvenime išdrįsusi keisti. Septynis mėnesius turėjau gyventi praktiškai ligos įkalinta savo brolio šeimoje, negalėjau eiti į darbą. Atrodė, kad tiek daug svarbių dalykų galėčiau per tą laiką padaryti, be to, ir iš aktyvios religinės veiklos iškritau, tačiau jau paskui supratau, kad tai jokiu būdu nebuvo tuščias laikas. Priešingai, dvasinės brandos požiūriu tai buvo pats vaisingiausias laikas. Labai daug kas stojo į savo vietas. Iki tol reikalavau, kad Dievas gyventų pagal mano planą, dabar aš turėjau priimti tai, ką Jis dovanoja.

Su broliais pranciškonais Benediktu ir Evaldu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Liga ir tikėjimas

Dar prieš ligą buvau panirusi į religines veiklas, labai daug davė bendravimas su Kretingoje atsikūrusiais broliais pranciškonais. Jaučiau, kad tikėjimas teikia jėgų. Kaip tik tuo metu mano pusseserė susirgo vėžiu. Tai buvo labai agresyvi ligos forma, kuri ją sunaikino praktiškai per pusmetį. Kai lankiau ją ligoninėje ir mačiau, kaip ji sutrikusi, kenčia, raginau stiprybės ieškoti Dieve, kviečiau melstis. Ji man guodėsi, kad net nežino, kaip. Užrašiau jai maldos žodžius. Paskui dar ne kartą galvojau apie tai, o kaip aš elgčiausi, jei susirgčiau vėžiu. Ar man tikėjimas būtų atrama?

Dabar jau galiu atsakyti, kad tikėjimas labai padėjo ir padeda toliau. Ypač tuos mėnesius, kai buvau priversta būti namuose, neturėjau jėgų niekur eiti. Kaip tik tuo metu skaičiau knygą „Pustynė“, kurioje atradau labai svarbią mintį, kad žmogaus gyvenime būna tokių akimirkų, kai mes pasijuntame tarsi prikalti prie kryžiaus, tarsi prarandame viską ir niekas nuo mūsų jau nebepriklauso. Tokiomis akimirkomis ypač svarbu save atiduoti Kristui, nes tik per Jį galima žengti į Prisikėlimą.

Buvo ir kitokių krizių. Paskolinau pinigų, jie pradingo, likau be savo namų. Esu labai dėkinga vyresniajam broliui ir jo šeimai. Jie mane parsivežė, priglaudė. Gyvenau toje nuostabioje šeimoje pusę metų. Jie labai manimi rūpinosi, tačiau kartu jaučiau didžiulę egzistencinę vienatvę. Jaučiau, kaip baimė smelkiasi į mano gyvenimą, atrodė, kad viskas slysta iš po kojų, ir aš krentu į bedugnę. Kartą tiesiog fiziškai pajutau, kad garmu į prarają ir nėra į ką įsikibti, žūstu, ir man iš širdies išsiveržė maldavimas: „Tėve mūsų“. Tą akimirką pajutau, kad kažkas mane laiko, apėmė ramybė, skaidrumas. Tai buvo nuostabus Dievo artumo išgyvenimas, po kurio daugiau niekada nebesijaučiu apleista.

Klaipėdos Šventojo Prancičkaus Asyžiečio bažnyčios pamatų kasimo šventė, 2010 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilties piligrimai

Labai sunkiai pakėliau pusės metų chemoterapijos kursą, labai norėjosi su kažkuo pasidalinti, kaip jaučiuosi, pasitarti. Bandžiau kalbinti žmones, kurie gyvena su vėžiu ar pasveiko. Deja, jie buvo labai nekalbūs ir vengė ligos temos. Klausinėjau gydytojų, gal yra kokia nors ligonių organizacija. Jie tik gūžčiojo pečiais, pasiūlė pačiai sukurti pagalbos grupę.

Tiesa, ligoninėje sutikau vėžiu sergantį vyruką, regis, jis buvo tikybos mokytojas, su kuriuo pradėjome kalbėtis apie tikėjimą ir sutarėme kartu ligoninėje skaityti Šventąjį Raštą. Kartą mes perskaitėme Evangelijos žodžius, kurie mus sukrėtė ir kartu įkvėpė: „Ar mirti, ar gyventi, bet kartu su Jėzumi.“ Mums tai buvo geriau nei bet kokie vaistai, jautėmės labai sustiprinti. Tai buvo pirmas kartas, kai su kitu ligoniu kalbėjomės apie savo ligą. Pajutau, kaip tai svarbu, kai yra žmogus, kuris žino, kaip tu jautiesi, ką išgyveni. Jautiesi, kaip bendraudama su tikru broliu.

Dar po kurio laiko į palatą atėjo kelios likimo draugės, sakė, kad girdėjusios, jog noriu kalbėtis apie ligą, taip prasidėjo mūsų bendra kelionė.

Aiškiai matėme, kad, susirgus vėžiu, reikia gydyti ne tik pačią ligą, bet visą žmogų, visą jo gyvenimą, jo santykius su artimaisiais. Dažnai sergantis žmogus nežino, kaip jam su kitais apie savo ligą kalbėti ar apskritai kalbėti. Pasitaiko ir tokių gydytojų, kurie ragina: „Niekam nesakyk.“ Tai didžiulė klaida, negalima tokio skausmo nešiotis savyje. Išsikalbėjimas labai žmogui padeda.

Tad mes nusprendėme, jog reikia įkurti Klaipėdos apskrities moterų, sergančių vėžiu, draugiją „Zunda“. Visas mus vienijo bendra problema – ligos metu patiriamas stresas ir dvasinės pagalbos poreikis. Klaipėdos universitetinė ligoninė mums net buvo skyrusi kabinetuką susitikimams.

Tačiau „Zunda“ gyvavo gana trumpai. Pradžioje entuziastingai eidavome į įvairius susitikimus su gydytojais klausytis apie vaistus, gydymo būdus. Tačiau paskui pajutome, kad visą informaciją apie gydymą jau mokame atmintinai, tačiau ji nepaguodžia, nesuteikia ramybės. Vieną kartą dalyvavome gydytojų konferencijoje, kur buvo pateikiama statistika apie vėžiu sergančius ligonius. Negailestingai buvo dėstomos prognozės, kiek galima tikėtis gyventi su viena ar kita diagnoze. Mano draugė, kuri, pasak dėstomos statistikos, jau seniai turėjojo būti mirusi, bandė prieštarauti, tačiau supratome, kad beprasmiška ginčytis ar save įsivaizduoti kaip paprasčiausią įrašą statistikos lentelėje. Išgėrėme po taurę vyno ir pasakėme viena kitai: „Mums reikia kito kelio.“

Netrukus pradėjome rinktis Kretingoje pas seses pranciškones, kurios gyvena virš „Špitolės“ ir kalbėtis apie dvasinius dalykus. Po tokių susitikimų išeidavome kupinos džiaugsmo, nusiraminusios, su viltimi. Pas seseris jau nebeužteko vietos, todėl greitai mus priglaudė broliai pranciškonai Kretingos pranciškonų vienuolyne. Labai prisidėjo brolis Evaldas, tapęs parapijos klebonu, mumis rūpinosi ir palaikė mūsų veiklą. Į susitikimus atvažiuodavo žmonių ir iš kitų miestų, net esančių gana toli. Matėme, kad žmonėms labai svarbūs tokie susitikimai ir bendravimas, malda ir viltis. Taip gimė „Vilties piligrimų“ bendruomenė, į kurią greitai įsitraukė ir brolis Benediktas. Pradėjome kartu mąstyti, ką daryti toliau.

Na, o aš pati Dievui pažadėjau – nežinau, kiek laiko šiame gyvenime dar mane laikysi, tačiau, kad ir kiek laiko man padovanotum, Dieve, norėčiau jį skirti tarnystei, pagalbai kitiems sergantiems žmonėms.

Su „Vilties bėgimo“ savanoriais prie pradėtos statyti bažnyčios, 2010. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tikėjimas nėra magija

Vėžys man buvo diagnozuotas jau tris kartus. Gal kvailai nuskambės, tačiau gal net neblogai, jog, kaip neretai būna, išgyvenau remisiją, ligos sugrįžimą. Tai saugoja nuo tikėjimo pavertimo magija. Tikrai nėra taip – tikėk ir visos ligos ištirps. Kai žmogus sunkiai suserga, neretai supanikuoja ir pradeda ieškoti maginių sprendimų. Sergančiųjų onkologinėmis ligomis statistika rodo, kad būna, nors ir ne tiek daug, savaiminio išgijimo atvejų, kurių net gydytojai nelabai gali paaiškinti. Suprantama, kiekvienam norisi, kad ir jam taip būtų. Taip pat ir religiją bandoma paversti magija, manipuliuoti Dievu. Tačiau visa tai nesuteikia tikros dvasinės atramos. Tikras tikėjimas moko nuolankumo, moko priimti Dievo valią gyvenime, o ne siųsti Dievui direktyvas.

Neretai tenka ginčytis su žmonėmis, kurie atsisako medicininio gydymo ir pareiškia, kad pasitiki Dievu, nes Jis turi išgydyti. Tokiais atvejais sakau, jog tai yra nesąžiningas Dievo bandymas, nes Dievas mums siunčia pagalbą per medikus, vaistus. Kartą diskutavau su pagyvenusia moterimi, kuri pareiškė, kad neis pas gydytoją daryti tyrimų, nes pasitiki Dievu. Tačiau jau tai, kad ji apie tai kalba, rodo, kad yra pilna baimės. Raginau nueiti pas gydytoją, išsitirti, sužinoti tikrąją padėtį. Ji užsispyrusi laikėsi savo. Tada paklausiau – o jei anūkas susirgtų, ar vestumėte pas gydytoją, ar lauktumėte, kol Dievas išgydys? Ji susimąstė ir pažadėjo nueiti pasitikrinti.

Aišku, kiekvieną kartą vėžio diagnozė pribloškia. Tačiau jau išmokau visai kitaip į tai reaguoti. Džiaugiuosi kiekviena diena, kuri man padovanota. Gyvenu visai kitokia viltimi. Galiu drąsiai sakyti, kad to tikrai nebūtų buvę be „Vilties piligrimų“. Mes esame tarsi šeima, kurioje visi nešioja vienas kito naštas. Kalbamės, guodžiamės, pasidaliname džiaugsmais, kartu einame išlydėti bendruomenės narių, keliaujančių amžinybėn.

Dvi mūsų „Vilties piligrimų“ bendruomenės narės, kurių sveikata buvo kritiška, gydėsi Santariškių ligoninėje, Vilniuje. Būdamos visai silpnos, pačios ėjo guosti kitų ligonių, įkvėpti jiems vilties. Jos pastebėjo, kad yra kitokios, nes dalyvavimas „Vilties piligrimų“ bendruomenėje paliko ryškų pėdsaką, jos tapo naujai gyvenimą įsiprasminusiais žmonėmis.

Iš Kretingos į Klaipėdą

Man visada labai rūpėjo informacijos sklaida, tad pradėjau domėtis, ką galima padaryti, kad vėžiu sergantys ligoniai Klaipėdoje gautų bent elementarią informaciją, kuri padėtų gyventi su šia liga. Gydytojai tikrai neturi laiko, o kartais ir psichologinių gebėjimų viską paaiškinti ligoniams. Tad pasišoviau, jog reikia kurti informacijos centrą Klaipėdos ligoninėje. Pateikiau paraišką Atviros Lietuvos fondui. Pačiai kiek tragikomiškai atrodė tai, kad penkios moterėlės, kurios nežinia kiek su savo liga gyvens, kuria centrą, o vienas iš projekto vertinimo kriterijų – tęstinumas, kuris šiuo atveju visiškai miglotas. Nieko nuostabaus, kad pinigų negavome. Nors atsakymas nenustebino, bet vis tiek buvo skaudu, verkiau, jog nebežinau, kaip padėti žmonėms. Mane paguodė benediktinas brolis Jokūbas, kuris pasakė: „Tai buvo tavo planai, o dabar palauk, kokie bus Dievo planai, ir pamatysi – jie bus tūkstantį kartų geresni.“

Vienuolio žodžiai, regis, neturėjo jokio pagrindo, tačiau jie išsipildė su kaupu, apie tai, ką šiandien turime Klaipėdoje, tuo metu net nesvajojau. Viskas pradėjo klostytis kaip stebuklinėje pasakoje. Brolio Benedikto rūpesčiu, svajonė apie onkologijos centrą Klaipėdoje labai greitai pradėjo įsikūnyti. Klaipėdos savivaldybė Klaipėdos Pranciškaus Asyžiečio vienuolynui skyrė žemės prie pat ligoninės. Idealesnės vietos dvasinės pagalbos centrui neįmanoma atrasti. Ligoniai po procedūrų gali čia ateiti, artimieji, kurie palydi sunkius ligonius, gali čia pernakvoti, gauti dvasinę paramą.

Aš vėl atsidūriau apsisprendimo kryžkelėje. Kretingoje turėjau atsakingą darbą bibliotekoje, atrodė, kad dar labai daug ką reikia padaryti. Palikti darbą ir eiti vadovauti centrui, kuris tegali išsilaikyti iš aukų, kurio ateitis atrodė miglota, buvo rizikinga. Tačiau prisiminiau savo pažadą Dievui, todėl ryžausi ir tikrai nė akimirkos to nesigailėjau.

2012 metų pavasaris JAV, Asmeninio archyvo nuotrauka

Šv. Pranciškaus onkologijos centras Klaipėdoje

Neretai žmones klaidina pavadinimas „onkologijos centras“. Mes neteikiame jokių medicininių paslaugų, tik dvasinę ir psichosocialinę pagalbą sergančiajam. Tačiau tikrai nedrįsčiau sakyti, kad darome „tik tiek“. Mano įsitikinimu, tai pagalba, kuri tikrai ne mažiau svarbi už kitas, o Lietuvoje, deja, jai nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Teko net vienoje mokslinėje konferencijoje girdėti pranešimą, kad esą buvo tirti onkologinėmis ligomis sergantys ligoniai ir paaiškėjo, jog jiems nėra aktuali dvasinė pagalba. Visiška nesąmonė. Neįsivaizduoju, koks tai galėjo būti tyrimas. Aš asmeniškai nesutikau nė vieno vėžiu sergančio žmogaus ar jo artimųjų, kuriems nerūpėtų egzistenciniai klausimai.

Paprastai žmogus nežino, kaip jam gyventi su liga. Neretai pradeda izoliuotis nuo kitų, ir jam tampa dar sunkiau. Žmonėms svarbu kalbėtis su tais, kurie apie jų pojūčius, simptomus žino ne tik iš medicinos vadovėlio. Kartais jiems svarbu išsakyti susikaupusius priekaištus Dievui, kad vėl galėtų atgauti pasitikėjimą Juo. Kartą manęs moteris atkakliai klausė – kodėl Dievas nori ją atimti iš jos vaikų? Klausiausi, kalbėjomės. Moteris nenorėjo ir negalėjo iš karto su tuo klausimu pas kunigą eiti, po pokalbio jai tapo lengviau, jau tada galėjo ir į Mišias, ir išpažinties eiti.

Labai dažnai žmonės, kai ima kalbėti, pradeda verkti. Ašaros plūsta upeliais, ir labai svarbu, kad jie taip susikaupusias emocijas išlaisvintų. Kai tik centras pradėjo veikti, bėgome pirkti servetėlių ašaroms nušluostyti. Dabar jau jų esame padėję ant kiekvieno stalelio.

Prieš kurdami centrą važiavome į Angliją, Kanadą, JAV, kur tokie dvasinės pagalbos centrai veikia daug metų. Iš jų perėmėme patirtį, todėl ir mūsų centras yra nevalstybinis, visos dvasinės ir psichosocialinės paslaugos yra nemokamos, išskyrus nakvynės paslaugą. Labai patogu artimiesiems, kurie atlydi žmogų į ligoninę. Visai šalia jos jie gali patogiai pernakvoti, turi virtuvėlę maistui pasigaminti, po procedūrų gali gauti įvairiapusę dvasinę pagalbą, o mokestis už nakvynės paslaugas tikrai mažesnis nei aplinkiniuose viešbučiuose.

Kita vertus, iškyla tokio centro išlaikymo rūpestis, tenka nuolat dairytis aukotojų, vykdyti įvairias akcijas, tokias kaip brolio Benedikto organizuojamas kasmetinis „Vilties bėgimas“. Įvairūs paramos renginiai įtraukia į pagalbą sergantiesiems vis daugiau žmonių. Neabejoju, kad kiekvienas, kuris pasidalina su kitu, nenuskursta, bet tampa tik turtingesnis.

Mes savo ruožtu stengiamės ieškoti kuo įvairesnių dvasinės pagalbos formų. Dabar jau centre darbuojasi įvairių meno terapijų specialistai, mokome žmones relaksacijos, labai svarbu ir tai, kad greta yra bažnyčia ir broliai pranciškonai. Taigi kiekvienas, kuris kreipėsi į centrą, gauna įvairiapusę pagalbą.

Tiesa, laikomės principo, kad padedame tik tiems, kas į mus kreipiasi, nebandome niekam savęs primesti. Mus anglai, iš kurių daug ką perėmėme, mokė, kad žmogus pats privalo norėti sau padėti, todėl pats turi paskambinti ar ateiti.

Beje, ypač mums buvo malonu, kai, jau atsidarius Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, pas mus atvyko bičiulių iš Anglijos, kuriuos vadiname savo mokytojais, ir džiaugsmingai mums kartojo, kad yra sužavėti mūsų atliktu darbu, kuris pranoko jų lūkesčius ir daug ką vėl darysime kartu bendradarbiaudami ir mokydamiesi vieni iš kitų.

Apie vilties daigus

Viltį stiprina ir tai, kad keičiasi ir gydytojų požiūris. Ne taip seniai jie visai neturėjo supratimo nei apie onkologinių ligonių dvasinius poreikius, nei rūpinosi jų psichologine būkle. Ne kartą teko būti liudininke, kai baisi diagnozė tampa dar kraupesne dėl to būdo, kuriuo gydytojas ją praneša, kaip pasako. Teko girdėti ir mokslinį laipsnį turinčio mediko repliką, kad nėra ko rūpintis vėžininkais, juk vis vien jie netrukus visi mirs.

Džiaugiamės, jog Klaipėdoje gydytojai dabar mielai bendradarbiauja su mūsų centru. Jie patys sako, kad neretai atvažiuoja tiek išsigandę žmonės, jog negalima su jais susikalbėti, tada jie ragina juos nueiti į mūsų centrą ir iš ten žmonės grįžta jau visai kitokie, aprimę, pašviesėję. Kai žmogus gauna dvasinę pagalbą, jis net kitaip sveiksta.

Džiugina ir tai, kad panašios į „Vilties piligrimų“ bendruomenę grupelės pradeda kurtis ir Kaune, ir Vilniuje pranciškonų vienuolynuose. Labai norėčiau, kad dvasinė pagalba sergantiesiems būtų kuo labiau prieinama.

Ši pagalba tikrai nėra paprastas dalykas. Vienas iš sudėtingiausių išbandymų – rūpiniesi kitu žmogumi, įsileidi jį į širdį. Daug žmonių pasveiksta, bet dar nemažai ir miršta, todėl būna sunku atsisveikinti, palydėti, susitvarkyti su visomis užplūdusiomis emocijomis. Ypač pradžioje tai buvo labai sunku. Paskui man padėjo vienos kapelionės, kuri Lietuvoje dalinosi savo patirtimi, žodžiai: „Kai eini pagelbėti kitam, neatsistok į Dievo vietą. Visada prisimink, kad tik Jis yra Gelbėtojas ir Gydytojas, neprisiimk Dievo pareigų sau.“ Galiu tik tiek, kiek Dievas man leidžia padėti. Darau viską, kas nuo manęs priklauso, nes viskas yra Dievo valioje. Žinojimas, kad Dievas myli ir kiekvienu rūpinasi, yra svarbiausias vilties šaltinis.

Kalbino ir užrašė Andrius Navickas

Nuotraukos iš asmeninio A. Kerpytės archyvo