2016 09 15

Birutė van der Weg-Bražiūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Dar kartą apie Gardnerio teoriją. Reakcija į p. E. Laurinaičio interviu

Tai yra atsakymas į interviu „E. Laurinaitis: Privalome garsiai demaskuoti pseudomokslines teorijas“. Šis komentaras nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija, tačiau laikomės principo leisti kritikams atsakyti į mūsų leidinyje publikuotus tekstus.

Š.m.birželio 9 dieną Bernardinų el.svetainėje pasirodžiusį D.Puslio straipsnį „ E. Laurinaitis: Privalome garsiai demaskuoti pseudomokslines teorijas” , pats interviu davęs p.E.Laurinaitis Europos Psichoterapeutų Asociacijos (sutrumpintai angl. EAP) valdybai paneigė, kaip neatitinkantį jo originalaus interviu teksto.  Nemanyčiau, jog interviu parengęs p.D.Puslys ką nors ne taip padarė, nes klausti galima visko, kas neaišku ar domina. Esmė – atsakymuose.  Tad kyla klausimas: kodėl EAP valdybai paneigimą p.E.Laurinaitis parašė, o Lietuvos visuomenei –  ne. Dėl minėto inteviu vertimo į anglų kalbą kokybės p.E.Laurinaitis iki šiol pretenzijų nepareiškė ir tai atlikusiam vertimų biurui. Mat, EAP valdyba skaitė čia minimą p.E.Laurinaičio interviu anglų kalboje.

Matomai,  kad išsaugoti savo profesinę reputaciją, interviu  originalumo paneigimas EAP buvo tiesiog neišvengiamas.  Lietuvoje to paneigti, matomai,  nebūtina, nes gi žmonės nelabai ką žino, kas ir kaip iš tiesų su ta Gardnerio teorija yra. Kad ir ką tituluotas asmuo savo interviu besakytų – dauguma žmonių, nežinančių reikalo esmės, paprasčiausiai tuo patiki. Te neįsižeidžia gerbiami skaitytojai, tačiau šiuo konkrečiu atveju, manau, tiktų olandų patarlė, jog aklųjų karalystėje ir vienaakis yra karalius.

Kažkur teko skaityti, jog p.E.Laurinaitis turi sugebėjimo suprantamai, šmaikščiai ir įtaigiai perteikti profesionalo požiūrį ir savitą filosofiją. Nors p.E.Laurinaitis, anot jo, interviu davė kaip profesionalas, jo aiškinimo apie Gardnerio teoriją profesionalumu, deja, nepavadinsi. Greičiau – sava filosofija, gerokai iškraipančia Gardnerio teoriją.

Taigi, kur p.E.Laurinaitis prašovė pro šalį.

Apie smurtą prieš vaikus ir tėvų atstūmimą

Čia p.E.Laurinaitis visiškai susipainiojo. Mat, Gardneris nuo pat pirmųjų savo tyrimų apibendrinimo aiškiai apibrėžė, jog: „šis sindromas nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Šiais minėtais atvejais atsiribojimas nuo tokio nevykusio gimdytojo yra ne smerktinas, o būtinas.“

Tad jei tėvai skriaudė ar išnaudojo savo vaikus, kurie dėl to nemyli, negerbia savo tėvų ir nenori su jais bendrauti – tai yra suprantama. Ir teisinga. Tokie atvejai neturi nieko bendro su tėvų atstūmimo teoriją  pagal Gardnerį.

Apie, anot p.E.Laurinaičio, „antrąją“ Gardnerio teorijos dalį – tariamą pedofilų „ gynimą“ .

Pirmiausia tenka pastebėti, jog Gardnerio teorija neturi pirmos ar antros dalių. „Antąją“ teorijos dalį sukūrė pats p.E.Laurinaitis. Taip, Gardneris yra pasisakęs apie pedofiliją, bet tai nėra jokia „antra“ teorijos dalis ir juo labiau teorija. Gardnerio pasisakymus oponentai iškreiptai interpretuoja jo teorijos ar jo asmens kritikai. P.E.Laurinaičio įrodinėjimas, kad Gardnerio teorija neteisinga , nes jis kažką esą neteisingo pasisakė pedofilijos temomis, yra ne kas kita, kaip 2 klasikinių logikos klaidų , angliškai vadinamų „red hering“ir „strauw man“ samplaika.

Krenta į akis faktas, jog Gardnerio kritikai niekada napateikia ir net nekreipia dėmesio į aiškius ir išsamius jo pasisakymus dėl pedofilijos, kuriuos jis ne kartą yra pateikęs žodžiu ir raštu, kaip pavyzdžiui, šis:„ Aš pedofiliją vertinu kaip psichinį sutrikimą, kaip brutalų vaikų išnaudojimą. Niekada nesu užtaręs nei vieno pedofilo (jo ar jos), siekiančio mano paramos jų siekyje dėl vaikų globos ”.

 Kad Gardneris neklydo, jo tyrimų laikotarpiu teigdamas, jog pasitaiko melagingų kaltinimų dėl vaiko seksualaus išnaudojimo bylose dėl vaiko globos, parodo  ir kiti tyrimai, tokie kaip: 1987m. Gordon J. Blush Ed.D. ir Karol L.Ross M.A. “ Sexual allegations in divorce: the SAID syndrome”  (Seksualiniai kaltinimai skyrybose), kur atskleista melagingų kaltinimų patirtis ir skaičius; Stanley S. Clawar ir Brynne V. Rivlin 1991m., tyrimas su 1000 šeimų,  kur atskleidžiama , kaip kaltinimai seksualiniu išnaudojimu tampa galingu ginklu kovose dėl vaiko globos po skyrybų; Klein, A. J. 1994m. tyrime pastebėjo, jog melagingi kaltinimai seksualiniu išnaudojimu kovose dėl globos vaikams po skyrybų, išaugo iki 30-50%,  Thoennes Nicky (1988); Thoennes N. en Tjaden P.G. (1990); McIntosh J.E. ir  Prinz R.J. (1993) po tyrimų ir analizių priėjo išvados, jog vaikų globos po skyrybų bylose kaltinimai seksualiniu vaikų išnaudojimu vieno iš partnerių  pasitaiko 2% dažniau, nei vidutinis visuomenes pareiškimų dėl to paties nusikaltimo skaičius. Jų tyrinėtų skyrybų bylose 50% kaltinimai melagingi.

Apie intymią meilę        

P.E.Laurinaitis kaltina Gardnerį sakydamas, kad šis pasisakė už intymius santykius  tarp tėvų ir vaikų ir  kad dėl to jo teorija nepriimtina. Belieka stebėtis, kad, anglų kalbą mokantis  p.E.Laurinaitis, taip ribotai ir primityviai supranta intymumą.  P.E.Laurinaičio žiniai – intymumas  neapsiriboja vien lytinių santykių, kaip jis bando skaitytojams įpiršti, supratimu. Sąvoka “intymūs santykiai”  tiek anglų, tiek ir lietuvių kalboje,  suprantama daug platesne prasme, apimanti ne vien lytinius santykius, bet taip pat ir dvasinį bei emocinį artumą: asmeniškumą, artimumą, draugiškumą, nuoširdumą, pasitikėjimą. Tad koks nusikaltimas, jei Gardneris sako, jog tėvų ir vaikų santykiai net ir po skyrybų, turėtų išlikti artimi, draugiški, nuoširdūs? Tik tokius santykius su savo tėvais turintys vaikai užauga laimingi, pasitikintys savimi ir kitais.

Apie vaikų gelbėjimą nuo programavimo ir tėvų atstūmimo

Straipsnyje teigiama, jog Gardneris, kaip vienintelį būdą vaikus išgelbėti nuo Tėvų Atstūmimo Sindromo , siūlo juos uždaryti į vaikų globos namus. Tai – visiska nesąmonė. Gardneris to niekada nėra siūlęs.

Gardneris siūlė skirtingus tėvų atstūmimo problematikos sprendimo būdus, priklausomai nuo situacijos sunkumo. Gardneris tikėjo mediacijos, kuri tada sparčiai vystėsi, veiksmingumu, esant lengvo ar vidutinio laipsnio tėvų atstūmimui. Atvejams, kai niekinės priežastys būdavo sugalvojamos tam, kad sutrukdyti vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/motinos bendravimą, Gardneris siūlė mediatoriams taikyti sankcijas tam iš tėvų, kuris vengia bendradarbiauti ir sabotuoja vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą. Vaikų psichologai ir psichiatrai žino, jog ilgiau, nei 3 mėnesius trunkantis nutrauktas ryšys tarp vaiko ir jo tėvų, gresia natūralaus prieraišumo vystymosi sutrikdymu. Kai bendravimas nutraukiamas ne vien mėnesiams, bet net ir metams, koneveikiant bei niekinant vaiko akyse jo skyrium gyvenatį tėvą/motiną,- naturalaus sveiko prieraišumo tarp vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/motinos atstatyti, deja, beveik nebeįmanoma… Tam prireikia TA išmanančių specialistų pagalbos.  Kaip ir Johnston, Walters, ir Friedlander (2001), Gardneris tikėjo, jog geriausia, kad su visa šeima dirbtų vienas ir tas pats terapeutas. Sunkiais tėvų atstūmimo atvejais, Gardneris ( 1991, 1999), kaip ir Clawar bei Rivlin ( 1991) manė, kad vaiko globa turi būti patikėta atstumtajam tėvui/motinai: tai ryškiai sumažindavo Tėvų Atstūmimo Sindromo simptomus. Tai, kartu su santykių su piktavališku tėvu/motina apribojimu, pasirodė esąs vienas iš tinkamiausių TAS sprendimų, ką patvirtino ir Dunne bei Hendrick tyrimai ( 1994). Vėlesni tyrimai, kaip Rand D.C., Rand R. ir Kopetski L. (2005m.), parodė, kad vaikai, kurie buvo įkalinti tėvų-programuotojų, buvo visiškai susvetimėję su skyrium gyvenančiais savo tėvais ir turėjo visus TAS simptomus bei daugiau socialinių bei emocinių problemų nei tie, kurių TAS programavimas buvo nutrauktas.

Pastarųjų dešimtmečių bėgyje apie mažų vaikų auklėjimo planus bei vis dažnesniuose tyrimuose apie bendrą vaikų auklėjimą buvo vis labiau pripažįstama, kaip svarbu yra užtikrinti, kad vaikams būtų suteikta pakankamai galimybių užmegzti ir palaikyti kokybiškus santykius su abiem tėvais (Finley ir Schwartz, 2010; Schwartz ir Finley, 2010). Per dešimt metų nuo 2001-ųjų iki 2011-ųjų psichikos sveikatos priežiūros specialistai, teismai ir kūdikių bei mažų vaikų tėvai vis labiau pripažino ir pritarė mažų vaikų nakvojimui abiejų tėvų namuose. Vaiko vystymosi teorija ir duomenys atskleidžia, kad paprastai kūdikiai prisiriša prie abiejų tėvų, ir kad vienam iš tėvų ilgą laiką nedalyvaujant vaiko gyvenime kyla pavojus, kad toks prisirišimas gali išnykti. Pilnose šeimose vaikų auklėjimui skiriamo laiko bei priežiūros darželiuose poveikio įrodymai atskleidžia, kad praleisti pusę laiko su kūdikiais daugiau nei pakanka patenkinti vaiko poreikiams. Taigi, siekiant kiek įmanoma padidinti vaiko galimybes sukurti gerus ir saugius santykius su kiekvienu iš tėvų, reikėtų skatinti abu tėvus kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Tėvai visiškai neturėtų nerimauti, jei vaikų auklėjimo laiką jie dalijasi pusiau, t.y. 50/50, jei tai įmanoma suderinti su kiekvieno iš tėvų tvarkaraščio logistika (Richard A. Warshak, Psychology, Public Policy, and Law, 2014, Vol. 20, No. I, 46-67).

Kaip matome, alternuojamos tėvystės modelis, kai po skyrybų vaikai gyvena pakaitomis abiejų jo tėvų namuose, nėra kenksmingas net mažiems vaikams . Beje, Nyderlanduose po skyrybų alternuojamą tėvystę renkasi 20% tėvų.

Apie pseudomokslines teorijas

Jei p.E.Laurinaitis taip vadina Gardnerio pradėtą ir šimtų šiandieninių psichiatrų ir psichologų analitikų bei praktikų toliau tyrinėjamą Gardnerio tėvų atstūmimo bei Tėvų Atstūmimo Sindromo teoriją bei praktiką, tai jo teisė turėti tokią nuomonę. Ką Laurinaitis vadina „pirma” dalimi, iš tiesų yra visa teorija. Taigi, Laurinaitis su TA iš esmės sutinka, tik ar susipainiojo, ar sąmoningai taip sudėliojo, kad, paskaičius straipsnį, galima susidaryti nuomonę, lyg ta „pirma” dalis -tai kažkoks nereikšmingas įvadas, o „antra” dalis, kurios, kaip minėjau Gardnerio teorijoje net nėra, – tai visa esmė.

Tai pat interviu p.E.Laurinaitis sako, kad „Aš manau, kad imti ir naudotis kažkuo, kas nėra iki galo įrodyta ir nėra patvirtinta tarptautinėje mokslo sistemoje, yra labai neatsakingas veiksmas.“ Taip ir norisi paklausti p.E.Laurinaičio: koks šiandien būtų mūsų gyvenimas, jei G.Galilėjus nebūtų taip „neatsakingai“elgęsis ir paklusęs to meto autoritetams? Ir neišdrįsęs įrodinėti, jog Žemė – apvali ir ji nėra Visatos centras ?Arba tūkstančiai kitų, kurie savo gyvenimą paskyrė naujiems išradimams bei atradimams. Juk iki tol – tai taip pat buvo nežinomi dalykai, neįrodyti ir nepatvirtinti mokslu. Be abejonės, yra teorijų, kurios neišlaiko patikrinimų, pasirodo neturinčios pagrindo vadintis mokslinėmis arba yra paneigiamos pažangesnių atradimų. Kaip, pavyzdžiui, kai kurios S.Froido teorijos.

Kiek man žinoma iš spaudos, p.E.Laurinaitis yra S.Froido pasekėjas, savo praktikoje taikantis psichoanalizę. (http://www.nlpcentras.lt/tag/eugenijus-laurinaitis/ ). Bet ar skaitytojams žinoma, kad dar 1913 metais Froidas sulaukė kritikos dėl savo metodų, o praėjus 80 metų po Froido mirties, didžioji dauguma jo sukurtų teorijų yra pasenusios ir tiesiog nenaudojamos, nes pastarųjų dešimtmečių mokslininkų žinios apie žmogaus protą gerokai pažengė į priekį ir naudojamos kitos, pažangesnės metodikos, nei froidiškoji psichoanalizė. Dar daugiau, daugelio Vakarų šalių šiuolaikinių psichologų tarpe Froido teorija yra viešai vadinama net ne pseudomokslu, o mokslo pornografija. Štai dėl tokių psichoanalizės būdų: mažasis Hansas nustojo bijoti arklių po to, kai jam Froidas išaiškino, kad iš tiesų jis ne arklių bijo, o savo tėvo, nes slapčia nori gulėti su savo motina , kaip su moterimi). Vyrui, kuris bijojo žiurkių, Froidas išaiškino, kad jo baimė žiurkėms atsirado dėl jo slapto troškimo analiniam seksui su savo tėvu(!).  Neurotiškas pacientas pasijautė daug geriau dėl vidurių užkietėjimo po Froido išaiškinimo, jog jo sapnuoti du didžiuliai  vilkai, tupintys medyje,reiškė faktą, jog jis, būdamas pusantrų metų vaikas, užtiko savo tėvus lytiškai santykiaujant. Taigi, ką jau ką, o sapnus Froidas mokėjo paaiškinti ne blogiau, nei garsusis Laimos sapnininkas.

Froido šlovė dar laikosi ne tikrosios mokslinės šiuolaikinės psichologijos srityje, bet literatūros bei pop-mokslo srityje (supaprastino mokslinių ir technikos sričių aiškinimu plačiąjai visuomenei, kas nėra nei švietimas, nei mokslas. Dar kitaip pop-mokslas vadinamas mokslo vulgarizacija).

Ir dar: jei tikėti p.E.Laurinaičio Gardnerio teorijos aiškinimu, tai gal jis pats galėtų atsakyti į klausimą: ar tos valstybės, kurios už įrodytą tėvų atstūmimą ( t.y. sąmoningą vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo/motinos bendravimo sutrikdymą ar nutraukimą) taiko tai dariusiam tėvui/motinai sankcijas, net iki laisvės atėmimo ( Brazilija, Meksika, Belgija, Vokietija, Nyderlandai ir kt.) – yra išimtinai pedofilų užtarėjai? Ar Ispanijos Psichologų Asociacija, kuri dar 2008 metais Tėvų Atsūmimo Sindromą pripažino kaip anomaliją, kuriai turi būti užkirsti visi keliai, -tai padarė, kad galėtų globoti vaikų skriaudėjus?  

Pripažindamas tėvų atsūmimą, kuo tai galėtų paaiškinti pats p.E.Laurinaitis?  Kokios to reiškinio atsiradimo, jo manymu, priežastys? Kokias tyrimais bei analizėmis jis galėtų remtis, patvirtindamas savo teiginius? Kokius sprendimo būdus jis galėtų pasiūlyti TA atvejais?

Apie Europos Psichoterapeutų Asociacijos (toliau EAP) poziciją

Kaip pats p.E.Laurinaitis rašo, šiuo metu EAP jokios pozicijos dėl Gardnerio teorijos neturi ir tik ruošiasi šį klausimą ateityje svarstyti.  Todėl nenuostabu, jog EAP priklausantys psichoterapeutai tėvų atstūmimo problematikos nenagrinėja.  Tai sėkmingai atlieka kiti, nepavaldūs EAP psichologai bei psichiatrai. Toliau p.E.Laurinaitis užtikrina, jog kokią poziciją tėvų atstūmimo klausimu beužimtų Europos Psichoterapeutų Sąjunga, tai neturės jokios reikšmės ir įtakos atskirų šalių praktikai. Belieka apgailestauti, kad žinomas psichoterapeutas p.E.Laurinaitis ar tai nepakankamai susipažinęs su Gardnerio teorija, ar ,turėdamas jam vienam žinomų priežasčių, bando suformuoti labai neigiamą viešąją nuomonę ir taip, manyčiau, įtakoti TA problemos sprendimą Lietuvoje.  Išsamiai su Gardnerio teorija susipažinę specialistai prieina išvados, kad jo teorijos centre – vaikas ir siekimas jį apsaugoti nuo emocinio žalojimo . Nes vaikas, emociškai žalojamas vieno iš tėvų, amputuojant antrąjį iš vaiko gyvenimo visam laikui be jokios pagrįstos priežasties, kai vaikas niekam negali pasiskųsti dėl manipuliavimo juo, melavimo jam ( nes jis to dar nesuvokia arba yra visomis prasmėmis priklausomas nuo jį programuojančiojo)- yra nuskriaustas, išduotas ir išmanipuliuotas iki gyvenimo pabaigos. Po Gardnerio teorijos atsiradimo per pastaruosius 30 metų atlikta daugybė tyrimų, kurie parodė, kad vaikas, patyręs tėvų atstūmimą, yra labiau pažeidžiamas, turi įvairios rūšies ir laipsnio emocinių bei psichologinių problemų, dėl ko jo gyvenimas yra mažiau sėkmingas, nei vaikų, kurie to nepatyrė, nors jų tėvai negyveno kartu. Dar skaudžiau žinant, jog dešimtmetį trukęs Amy J.L. Baker  tyrimas ( 2007m.) atskleidė, jog TA patyrusiems vaikams buvo perduoti ir jį įtakojusio-programavusio tėvo/motinos psichologiniai sutrikimai.

Galima tik spėlioti, kam mamos ar tėvai, po skyrybų kovojantys dėl teisės bendrauti su savo vaikais, dėl įstatymais garantuojamos teisės į lygiavertę tėvystę, “ užmynė  ant nuospaudos”, kad jų pastangos išlikti pilnaverčiais tėvais savo vaikams bandoma prilyginti pseudomokslinių teorijų propagavimui? ( kaip iš interviu galima suprasti).

Galima tik spėlioti, dėl kokių priežasčių p.E.Laurinaitis, žinodamas Gardnerio teorijos „ žalą“ , tik šiais metais  apie tai prabilo. Keista, tiesa, žinant, jog tėvų atstūmimo problematikos  tema Lietuvoje buvo surengta ne viena konferencija, tame tarpe – ir internacionalinė, Šeimos Santykių institutas vedė mokymus specialistams ta tema, Seimo nariai prisidėjo prie konferencijos ruošimo, Asociacijos  Prieš Tėvų Atstūmimą  bei Seimo narių pastangomis buvo siūlomos įstatymų pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų bei lygiavertės tėvystės. Seimas, atsižvelgdamas į signalus ir pasiūlymus,  prieš keletą savaičių patvirtino Civilinio Kodekso pakeitimus. (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/50346ce0295911e6a222b0cd86c2adfc?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=8c543628-485e-40b8-8190-15fc11e1977a)  

Tėvų Atstūmimas – realiai egzistuojantis reiškinys, žalojantis vaiko jausmus ir sielą. Paliekantis negyjančius randus be priežasties atstumtų tėvų/motinų bei kitų artimiausių vaiko giminės narių širdyse. Kad tam užkirsti kelią – nepakanka “iš lubų” pakalbėti apie Gardnerio teoriją. Tam reikalinga išsamiai su ja susipažinti, kad įsitikinti, jog ji nėra nei žalinga, nei kenkianti vaikams. Tik žinojimas padės įveikti šią vaikų emocinio žalojimo rūšį.