2016 09 16

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Jaunieji kūrėjai apie pavydą tiek scenoje, tiek tikrame gyvenime

Šiaulių dramos teatras prisipildė šventinio šurmulio – rugsėjo 8–10 d. teatre vyko XI tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Baltoji varnelė“. Šiame festivalyje dalyvauja vaikų ir jaunimo teatrai iš Lietuvos bei Latvijos.

Šį savaitgalį žiūrovai galėjo išvysti spektaklį, pastatytą pagal M. Ravenhilo pjesę „Baseinas be vandens“, režisuotą jaunos perspektyvios režisierės Monikos Klimaitės. Šis spektaklis pavasarį XII respublikiniame Kamerinių spektaklių konkurse užėmė pirmąją vietą!

Monika Klimaitė Klaipėdos universitete studijavo teatro režisūrą, dalyvavo mainų programoje Didžiojoje Britanijoje, Plimuto universitete, kuriame studijavo teatro meno ir atlikimo praktiką. Vėliau Londono Karališkojoje centrinėje dramos ir oratorystės mokykloje baigė performanso praktikos bei analizės magistro studijas. Taip pat jauna menininkė stažavosi pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, Niujorke. Pasisėmusi meistriškumo ir įkvėpta vakarietiškos teatro mokyklos, režisierė žada kurti Lietuvoje ir atkakliai bando surasti savo vietą Lietuvos teatro scenoje. Monika po 8 metų grįžo į savo gimtąjį miestą jau su profesionaliu spektakliu. Ji Šiauliuose aštuonerius metus lankė dramos būrelį, kuris įkvėpė jaunąją režisierę eiti toliau šiuo kūrybos keliu.

„Baseino be vandens“ autorius Markas Ravenhilas – šiuolaikinės ir drąsios dramaturgijos atstovas. Jo tekstai aštrūs, tiesmuki ir šokiruojantys, o keliamos problemos daugiasluoksnės ir aktualios. Pastaroji M. Ravenhilo pjesė išsiskiria netradicine dramaturgijos forma – priešingai nei įprastoje dramaturgijoje, čia nėra išskiriamų veikėjų/charakterių, o tekstas parašytas kolektyvinės sąmonės forma.

Spektaklio kūrybinė komanda kelia klausimus, kurie šiandien aktualūs jauniems suaugusiesiems – apie pavydą, norą būti pamatytiems, būti pirmiems, norą išsiskirti. Šiuo metu Lietuvoje jaunieji kūrėjai yra užgožti tam tikro senosios kartos šešėlio, nedaugeliui pavyksta „prasimušti“ į valstybines meno įstaigas, o kam pavyksta, daug kas nusivilia, nes ne kiekvienas vadovas sugeba mąstyti ne apie savo asmeninę karjerą, o apie jaunąjį kūrėją, t. y. meno ateitį bei bendrą kultūrinį lygį.

Retas kuris prisiima atsakomybę perduoti jaunajai kartai savo patirtį ir žinias, rodo norą dirbti kartu ir sukurti tikrai kokybišką produktą. Apie tai ir kalba spektaklio kūrėjai, nenorą keistis, baimę dalintis savo patirtimi, nes „jis bus geresnis“, paieškas „bendraminčių“, kurių draugijoje jautiesi stipresnis ir saugesnis, toliau destruktyviai neužleisdamas vietos galbūt tikram talentui.

Jaunieji aktoriai spektaklyje kalba ir apie pasirinkimo laisvę. Daug girdime apie įvykius, įvykusius tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, apie garsius menininkus, paliekančius šį pasaulį. Daugelis jų pilnatvės pradeda ieškoti svaigindamiesi kartu su panašaus likimo bendraminčiais, nes tada problemos nublanksta ir gali pasijusti „stipresnis“ – tokią interpretaciją galime atrasti ir spektaklyje. Žmonės pasirenka tokį kelią, nes nebepajėgia susidoroti su užgriuvusia sėkme, arba, priešingai, – nesėkme, ir dažnas iš jų neturi jėgų pasipriešinti gyvenimo tėkmei, ieškoti išeičių ir iš naujo formuoti savo veiklą ir gyvenimo būdą.

„Baseine be vandens“ dominuoja konfliktas tarp meno ir žmogiškumo, draugystės ir savojo ego patenkinimo. Mūsų visuomenėje veikia primityvus išlikimo dėsnis: viskas gerai, kol visi esame lygūs, pasmerktas tas, kuris pasipriešins šiai kolektyvinės sąmonės užvaldytai masei. Atiduodama žiūrovui liudininko ir teisėjo vaidmenį, spektaklio kūrybinė komanda klausia: kiek reikia nueiti, kad pripažintum ir atsakytum sau tiesą, kas ir koks esi? Tiesą, kurios jau seniai niekas nebegirdi ir nebesako, nei kitiems, nei sau. Bet ar įmanoma ją išgirsti peržengus žmogiškumo sąmonės ribą?

Šiandien mes esame įsprausti į stereotipų ribas, mūsų sąmonė tampa daugumos sąmone, prarandame gebėjimą rinktis patys. Atsidūrę tokioje pozicijoje pradedame nekęsti to, kuriam sekasi, nes jis mąsto individualiai ir ieško savo kelio, nepriklausomai nuo visuomenės srovės. Šiuo spektakliu kūrybinė grupė kviečia visus jaunuosius kūrėjus nebijoti ieškoti savo tikrojo pašaukimo, nebijoti kurti individualų požiūrį į gyvenimą, nebūti „pilka mase“.

M. Ravenhilo „Baseinas be vandens“ spektaklio jaunieji aktoriai: Eglė Ancevičiūtė, Anupras Jucius, Povilas Adomaitis, Justina Nemanytė. Bakalauro studijas jie baigė dėstant Vytautui ir Veltai Anužiams, šiuo metu kuria trupę, dirba su keletu jaunųjų režisierių bei ieško namų spektakliams.

Spektaklio kūrybinė grupė dėkoja Šiaulių moksleivių namams už suteiktą galimybę dalyvauti „Baltoji varnelė“ festivalyje ir būti išgirstiems.