2016 09 16

Augustas Kalinauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Karalius nuogas, arba Kodėl medijoms taip lengva mumis žaisti?

Straipsnio autorius yra „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui „Fortkė“ redaktorius

Analizuoti tai, kaip įvairios medijos ir kultūra formuoja mūsų požiūrį į santykius ir šeimą – visada įdomu. Kodėl? Dažniausiai todėl, kad šis procesas yra beveik nematomas. Mes esame taip pripratę prie populiariosios (ir ne tik) kultūros siūlomo gyvenimo stiliaus, jog to, kaip šie gyvenimo modeliai prasiskverbia į mūsų kasdienybę, beveik nepastebime. Galiausiai gyvename tokioje medijų perpildytoje erdvėje, kokioje negyveno nė viena ankstesnė karta.

O ką jau kalbėti apie tai, kad šiandienio liberalizmo sukurta atmosfera iš esmės nesiūlo jokių tvirtų autoritetų ar gyvenimo gairių – veikiau vien pasirinkimus. Todėl kyla klausimas: ar tikrai visuomet esame laisvi? Ar, gyvendami medijų sukurtame pasaulyje, dar galime rinktis? O gal mūsų sprendimai jau seniai nulemti nematomų populiariosios kultūros ir viešosios nuomonės autoritetų?

Norėdami tai išsiaiškinti, patyrinėkime keletą pavyzdžių. Prieš kiek daugiau nei metus pasirodė plačiai nuskambėjusi knyga, o vėliau ir filmas, lietuviškai pavadintas „50 pilkų atspalvių“. Žinoma, būtų galima daug ir gan banaliai kalbėti apie tai, kad nei knyga, nei filmas nėra nieko daugiau tik estetizuota ir į viršelį įrišta pornografija, prie kurios dar pridėta truputis prabangos ir nuotykių, bei sena gera, bet niekam dar neatsibodusi princo ir pelenės istorija. Tačiau reiškinio esmė visai ne čia. Daug svarbiau pastebėti, kad tokie ir panašūs „kūriniai“ slepia bent dvi, ir dažniausiai mūsų nepastebimas, išvadas. Visų pirma – tai mūsų pripratimą ir pernelyg dažną abejingumą jiems. Antra, ir šis aspektas daug svarbesnis – kaip apskritai reikėtų vertinti tokias medijas?

Ir reikėtų nepamiršti, kad statistinis žmogus į radiją, televiziją ar kiną yra pripratęs žvelgti rimtai ar bent jau kaip į priimtiną dalyką. Nes tai rodoma, vertinama ir aptariama. Tai kuria naujas normas, naujus požiūrio į pasaulį aspektus. Tačiau, deja, šiandien medijos objektu iš esmės gali tapti beveik bet kas. Tai iš esmės priklauso netgi visai ne nuo kūrinio vertės, o nuo geriau veikiančių rinkodaros ir viešųjų ryšių strategijų. Todėl labai greitai mūsų žavėjimosi objektu gali tapti ir tampa tai, kas visai nenusipelno mūsų dėmesio. O greičiau tik tenkina tam tikrus mūsų poreikius ar instinktus. Kitaip tariant, nepabijokime to žodžio, tenkina gyvuliškąją žmogaus pusę. Ir netgi nereikia kalbėti apie dauginimosi instinktą – tai būtų gal net pernelyg banalu. Daug įdomiau pastebėti tai, kaip subtiliai šiuolaikinės komunikacijos priemonės nuolat maitina mūsų bekraštį alkį dominuoti, atrodyti (ne būti!) geresniems už kitus ar tiesiog prisivalgyti kiek įmanoma skaniau ir prabangiau. Taigi filmo ar bet kurio kito kūrinio vertė yra tiesiog per dažnai apibrėžiama vien tik instinktų jaudinimo intensyvumu.

Todėl tokių ir panašių filmų egzistavimas, kaip jau minėta Holivudo produkcija, kelia gan nepatogių klausimų. Kam, tarkime, yra reikalingos švietimo ar kultūros ministerijos? Ką jos veikia? Žinoma, visai nereikia orveliškai kalbėti apie cenzūrą. Bet visgi leisti savo šalyje rodomų Holivudo produkcijos filmų skaičiui, palyginti su kitų šalių darbais, svyruoti tarp 95 ir 98 procentų yra gana keista. Ypač kai žinai, kad itin maža dalis jų yra ugdantys, o visi kiti laikomi geresniais ar blogesniais beveik visada tik todėl, jog sugebėjo itin stipriai arba tiesiog stipriai patenkinti ne itin aukštus žmogaus poreikius. Peršasi išvada, kad galbūt apskritai net nereikia dirbti pedagoginio darbo. Ar jis nėra daugeliu atveju kone beprasmiškas, jei antra pasaulyje (po ginklų) pramonė – Holivudas jį atlieka gerokai greičiau, intensyviau ir smagiau?

Kitas, ne mažiau intriguojantis pavyzdys, leidžiantis paklausti, ar tikrai mes esame tokie laisvi, kaip galvojame, yra Šarūno Saukos tapyba. Apie parodą „Žmogus su Saukos veidu“ nė vienoje žiniasklaidos priemonėje tuo metu nebuvo užsiminta kaip nors neigiamai, kritiškai ar bent nepalankiai. Tai ypač įdomu. Žinoma, nereikia menininko iškart pulti. Tai – tam tikras žanras, kaip žanrai yra siaubo kinas ar siaubo literatūra. Tačiau parodoje stebint pradinių klasių vaikams vedamas ekskursijas buvo mažų mažiausiai keista. O klausytis bendraamžių pasakojimų ir išsisakymų prie kavos puodelio ar facebook’e apie parodoje atgaunamą vidinę laisvę – net kiek baugu. Juk Saukos mėgstami motyvai, čia surašyti atitinkamai mažėjančia vaizdavimo dažnumo tvarka, yra – vyro lytinis organas, nupjauta galva, kraujas, mėsos, parkai, gėlės. Todėl intensyvios diskusijos visuomenėje apie Saukos tapybą nebuvimas parodo bent kelis dalykus. Pirma – tampame tikrai ne laisvesni, o tik kaimietiškesni, nes dar neturime tvirtos opozicijos, kuri galėtų skatinti greitesnį ir kokybiškesnį keitimąsi idėjomis, kitokios nuomonės formavimą(si). O ypač tai tinka žiniasklaidos ir kultūros sritims. Antra, panašu, kad mums labiau nei diskusija rūpi įvaizdis, akį patraukiantys menotyrininkų žongliravimai žodžiais ir šventas klausimas: o ką pasakys kiti?

Taigi, karalius, žinoma, nuogas. Niekam juk ne paslaptis, kad didžiųjų portalų tikslas yra vien klickai. Kuo daugiau klickų, tuo daugiau uždirbama iš tuose portaluose spausdinamos reklamos. Kad jiems ne itin rūpi jų skaitytojai, akivaizdu iš to, jog Lietuvoje po pirmo laisvės dešimtmečio ėmė nykti, o dabar ir visai nunyko rimti didžiųjų dienraščių kultūriniai ar literatūriniai priedai. Matematika čia juk paprasta: išlaikyti tokius priedus brangu ir nepatogu – jų auditorija plečiasi lėtai, ją tikrąja to žodžio prasme reikia užsiauginti. Tačiau ar mes tikrai negalime turėti tokių kultūrinių priedų, kokius turi „Times“ ar kiti didieji laikraščiai? Ar esame prastesni?

Galiausiai norisi grįžti prie pradžioje iškelto klausimo: kaip reikėtų vertinti tokias medijas? Vienas iš vertinimo aspektų galėtų būti palankumo šeimai aspektas. Ar minėtos medijos – filmai ir knygos, skatina šeimai draugišką ir ją ugdančią atmosferą? Deja, tenka atsakyti, kad ne. Didžiulė dalis populiariosios, o nemenka ir rimtosios kultūros dalis šiandien tampa iššūkiu šeimai. Tačiau dar didesnis iššūkis yra sugebėti pastebėti šią situaciją ir atrasti tinkamą būdą joje aktyviai veikti. Veikti taip, kad kamuolys nebūtų nuolat mušamas tik į vienus vartus.

„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.