Draugystė ir utopija: Thomas More’as, Erazmas Roterdamietis, Pieteris Gillisas ir Hansas Holbeinas Jaunesnysis

Ištrauka iš knygos Leonido Donskio knygos „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“. Vilnius: „Versus Aureus“, 2015.

Nors, skirtingai nuo kitų dviejų kanonizuotų klasikinių Vakarų filosofų, šv. A ugustino ir šv. Thomo Akviniečio, Thomas More’as akademinėje literatūroje dažniau yra pristatomas kaip seras Thomas More’as, o ne šv. Thomas More’as (patiems anglams jis yra seras, o ne šventasis), esmė nesikeičia – garsiosios Utopijos autorius yra vienas iš Romos katalikų Bažnyčios šventųjų. Katalikų šventasis, atsisakęs tapti anglikonų bažnyčios nariu ir išsižadėti popiežiaus bei paneigti jo absoliutų autoritetą tikėjimo sferoje. Už ką gi Thomas More’as buvo kanonizuotas? Londone gimęs garsaus teisėjo sero Johno More’o (ca. 1451–1530) sūnus Thomas More’as jaunystėje buvo Kenterberio arkivyskupo, vėliau tapusio kardinolu, Johno Mortono (ca. 1420–1500) pažu – aukštas dvasiškis More’ui išpranašavo didelę ateitį, sakydamas, jog More’as taps nuostabiu žmogumi.

Jis studijavo Oksforde, atsidėjęs komedijų rašymui ir graikų bei lotynų filologijos studijoms. Vienas pirmųjų jo darbų buvo Italijos humanisto grafo Giovanni Pico della Mirandola’os lotyniškos biografijos vertimas į anglų kalbą. Vėliau More’as grįžo į Londoną ir studijavo teisę. Gyveno netoli vienuolyno ir laikėsi vienuoliško gyvenimo disciplinos. Įtampa tarp pasišventimo mokslui bei vienuolystei ir valstybės tarnybai lydėjo More’ą daugelį jo gyvenimo metų. Vis dėlto siekis tarnauti savo valstybei paėmė viršų ir 1504 m. jis tapo parlamento nariu. Vedė. Vėliau, mirus žmonai, vedė antrą kartą.

Artimiausiu More’o draugu tapo kitas didis humanistas – olandų filologas ir filosofas Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus, 1466–1536). Jie susipažino ir susidraugavo 1499 m., per pirmą Erazmo apsilankymą Anglijoje. 1506 m., antrosios Erazmo viešnagės Anglijoje metu, jie abu į lotynų kalbą išvertė Lukiano komedijas, netrukus publikuotas Paryžiuje, o svečiuodamasis Anglijoje 1509 m. Erazmas parašė savo garsų satyrinį kūrinį Pagiriamasis žodis kvailybei (Encomium Moriae), kurį dedikavo savo artimiausiam draugui More’ui (žinoma, vien dėl kalbinės asociacijos, o ne dėl bičiulio intelektinių gebėjimų). Erazmas tiesiog žaismingai susiejo More’o pavardę su lotynišku žodžiu moria (kvailybė).

Juos siejo ne tik talentas ir sielų bendrystė, bet ir tikėjimas bei pasišventimas Antikai. Abu atmetė Martino Lutherio (1483–1546) idėjas ir abu karštai su juo polemizavo: Erazmas – atvirai savo korespondencijoje su Lutheriu, o More’as – maskuodamasis, iš pradžių parašydamas Anglijos karaliui Henrikui VIII Septynių sakramentų gynimą (tai buvo oficialus Lutherio doktrinos atmetimas), o vėliau ir pseudonimu pasirašydamas savo atsakymą į Lutherio repliką, skirtą karaliaus dokumentui.

Abu mylėjo graikų ir romėnų literatūrą bei filosofiją. Abu buvo didieji europiečiai kosmopolitai, kaip namie jautęsi lotynų kalbos pasaulyje, bet kartu mokėję daug Europos kalbų ir palaikę bičiuliškus santykius su Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Flandrijos ir kitų kraštų humanistais.

More’as padarė stulbinančią politinę karjerą. Jis buvo įšventintas į riterius, tapo parlamento žemutinių rūmų kalbėtoju, o vėliau pasiekė karaliaus Henriko VIII lordo kanclerio poziciją. Bet 1527 m. nepritardamas Henriko VIII skyryboms su Kotryna Aragoniete, 1533 m. nedalyvaudamas naujosios Henriko VIII žmonos Anne’os Boleyn karūnavimo ceremonijoje, o 1534 m. įtartas bendravimu su Elizabeth Barton, Kento vienuole, kuri priešinosi Henriko VIII atitrūkimui nuo Romos, More’as pradėjo prarasti buvusį karaliaus palankumą. Galiausiai jis atsisakė prisiekti savo karaliui kaip Anglijos bažnyčios galvai, buvo suimtas ir uždarytas Londone Bokšte (Tower of London).

1535 m. liepos 6 d. įvyko jo egzekucija, prieš kurią ant ešafoto More’as ištarė savo garsiąją frazę: „Geras karaliaus tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas“ („The King’s good servant, but God’s First“). Thomo More’o Utopija yra vienas iš pačių paslaptingiausių kūrinių visoje Europos literatūroje. 1523 m. išleistas More’o kūrinys pasakoja realią istoriją, kurioje susipina filosofinės Sokrato ir Platono temos, politinė fantazija ir rafinuoti kalbiniai žaidimai.

Pavyzdžiui, tikra tiesa, kad More’as kartu su karaliaus delegacija dėl avikailių prekybos lankėsi Flandrijoje ir ten susitiko su savo flamandu bičiuliu, Antverpeno miesto sekretoriumi, knygų leidėju ir humanistu Pieteriu Gillisu (angliška jo vardo ir pavardės versija – Peter Giles, 1486–1533). Lietuviškajame Utopijos vertime jis pristatomas kaip Petras Egidijus. Tai lotynizuotas vardas ir pavardė (lotynų k. – Petrus Agidius), kuriuo pasirašinėjo More’as. Bet juk Gillisas – pavardė. Jo būta realaus asmens – More’o ir Erazmo artimo bičiulio humanisto Antverpene.

Toliau eina politinės ir literatūrinės vaizduotės padiktuoti dalykai. Gillisas More’ą supažindina su portugalų jūreiviu Raphaeliu Hythloday’umi (originaliojoje More’o versijoje iki Utopijos vertimo į anglų kalbą – Hythlodae), kurio pavardė yra graikiškų žodžių junginys, reiškiantis niektauzą arba pliuškį (dispenser of nonsense). Hythloday’us sako abiem lankęsis Anglijoje, kurioje jį esą pribloškė teismų ir įstatymų žiaurumas – už keletą pavogtų variokų paprastas žmogus siunčiamas į kartuves.

Iš pradžių, teigia Hythloday’us, jūs savo Anglijoje valstiečius paverčiate skurdžiais, supirkdami visas jų žemes avims auginti ir komercijai plėtoti, paskui jie priversti vykti į Londoną valkatauti ir vagiliauti, nes darbo negali gauti ir nebežino, kaip prasimanyti. O tada jūs juos pagaunate apsivogusius ir siunčiate į kartuves. Be abejo, tai paties More’o karti kritika, nukreipta prieš Anglijos įstatymus. Vargšų ir valstietijos užtarėjas More’as kategoriškai smerkė valstiečių nuskurdinimą per avies vilnos verslą bei vėlesnį jų kriminalizavimą. Bet More’as pasitelkia literatūrinę priemonę – apsimeta ginąs Angliją ir klausia, nejaugi nieko gero Hythloday’us nematė jo šalyje.

Tą pačią literatūrinę gudrybę vėliau Guliverio kelionėse (Gulliver’s Travels, 1726) panaudos Jonathanas Swiftas (1667–1745), į Lemuelio Guliverio lūpas įdėdamas ginamąjį tekstą Anglijos naudai, kai Brobdinjago karalystės karalius milžinas baisisi Anglijos įstatymais ir politiniais papročiais. Be abejo, Hythloday’us Anglijoje matė ne tik blogio (prastus karaliaus patarėjus, karų su kaimyninėmis šalimis siekiančius savanaudiškus politikus), bet ir gerų dalykų – bene svarbiausia, kad jis regėjo nuostabios išminties žmogų arkivyskupą Johną Mortoną. Taip More’as Hythloday’aus lūpomis įamžino savo geradario ir draugo atminimą.

Utopija yra keistas ir paslaptingas kūrinys. Hythloday’us pasakoja apie nuostabią salą, kurioje jis apsilankė, ir kuri kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Anglijos bei visų kitų jo matytų šalių. Kai kas mums, gyvenusiems totalitarinėje valstybėje, sukelia tikrai ne pačių maloniausių asociacijų, skaitant Hythloday’aus pasakojimą: privatumas yra negarbingas dalykas utopijoje, skatinamas tik viešas gyvenimas, idant niekas neįtartų, kad nori susimokyti su kuo nors prieš viešąją tvarką; valgoma masiškai ir kartu; keliauti svetur galima tik prižiūrint ypatingiems biurokratams sifograntams. Pastarieji dar vadinami filarchais, t. y. Ištakas mylinčiaisiais, – nuo graikiškų žodžių phileo (φιλεο) ir arche (ἀρχή). Tai veikiausiai More’o lingvistinis sąmojis – socialinę ir moralinę tvarką visada saugo konservatoriai, kad ir kaip jie besivadintų. Visi ten privalo dirbti, bet sunkiausius darbus dirba vergai – pavojingi užsieniečiai arba karo belaisviai. Utopija yra visiška komercializacijos persmelktos Anglijos priešybė – tai antikinį polį primenanti agrarinė bendruomenė, gyvenanti ikimoderniojoje fazėje.

Akivaizdu, kad More’o būta konservatyvaus žmogaus, kuris, nepaisant to, jog priklausė ne toriams, o vigams, aiškiai priešinosi tuo metu užgimstančiai modernybei su visa jos urbanizacija, komercializmo dvasia, agrarinės bendruomenės ir kaimo nykimu, valstiečių pauperizacija ir nežabotu individualizmu. Lieka neaišku, ar More’as pasišaipė iš naujų galimų tironijos formų ir parašė satyrą apie politinio fantazavimo žalą, ar tikrai nuoširdžiai eksperimentavo ir lygino savo minties konstrukciją su Platono (428/427–348/347) valstybe. Mes šito iki šiol nežinome.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog Utopija anaiptol nėra liberalios vaizduotės kūrinys, kaip daugeliui konservatyvių komentatorių atrodo. Taip teigti reiškia tiesiog nesigaudyti renesansinėje literatūroje ir nejausti renesansinės politikos ir literatūros sąsajų. Pats utopijos žanras ir socialinė kritika, prisidengusi utopine fantazija, gimė kaip užmaskuotos socialinės kritikos forma. Todėl daug įtikinamiau atrodo More’o Utopijos siejimas su konservatyviąja, o ne liberaliąja moraline vaizduote.

Utopija yra persmelkta dvilypumo. Pavyzdžiui, mes iki galo taip ir nesužinome, ar More’ui „utopija“ (lotynų k. – nusquama) yra „niekurija“ (v + τoπoς), ar „geriausioji vieta“ (ευ + τόπος), mat graikiškas neiginys „u“ ir būdvardis „eu“ tariami vienodai. Tokia modernybės ambivalencija tampa genialia More’o aliuzija į dvilypę moderniojo gyvenimo prigimtį. Kai kuriais savo spėjimais arba tiesiog laisvai paleista politine fantazija More’as pranoksta net XXI.a. politines realijas. Utopijoje rašoma, kad šios salos gyventojai nepagydomai sergančius ligonius, dvasininkijai ir gydytojams pritariant, užmigdo, idant jiems netektų beprasmiškai kankintis ir neoriai mirti. Tad Utopijoje pirmą kartą per visą Vakarų filosofinės minties istoriją mes matome iškeltą eutanazijos klausimą.

Kita ne mažiau drąsi idėja, praktikuojama Utopijoje, – moterų įšventinimas į dvasiškes. Vyrų kunigų yra daugiau, bet esama ir moterų. Beje, More’as ne tik pirmasis iškėlė moterų ordinacijos mintį, bet ir gynė visišką lyčių lygybę. (Nors neatmesčiau minties, kad More’as išsišaipė iš tokio pasaulio galimybės, labiau tikėtina More’o humanistinė intencija sutaikyti priešybes, užuot leidus joms skleisti destrukciją.) Utopijoje klesti natūrali monoteistinė religija, panaši į krikščionybę, bet ten toleruojami ir pagonys. Kaip matome, ir čia More’as ne vienu šimtmečiu pranoksta savo laikmečio politinę mintį ir vaizduotę.

Deja, po XX a. socialinių eksperimentų žmonijai dingo noras žavėtis utopijomis. Net teisingos ir geros visuomenės ar harmoningos bendruomenės idėja dažnai yra pajuokiama ir laikoma kažkuo iš utopinių fantazijų sferos. Pamirštama, kad utopija, mūsų pasaulyje išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą. Kaip yra pastebėjęs Zygmuntas Baumanas, įvyko utopijos privatizacija – šiandien mes svajojame ne apie gerą visuomenę ar bendruomenę, o apie gerą savo pačių gyvenimą ir individualią sėkmę¹.

Šiuo požiūriu pakanka prisiminti vadinamosios amerikietiškosios svajonės likimą. Amerikiečių filosofas ir architektūros kritikas Lewisas Mumfordas (1895–1990) savo knygoje Herman Melville apie Mobi Diko (Moby-Dick; or, The Whale, 1851) autorių Hermaną Mellvile’į (1819–1891) rašė, jog didžioji amerikietiškoji svajonė JAV romantikų poetų ir mąstytojų – Ralpho Waldo Emersono (1803–1882), Henry Davido Thoreau (1817–1862), Walto Whitmano (1819–1892) ir Hermano Melville’io – buvo išsakyta kaip žmogaus, gamtos ir civilizacijos sutaikymo bei prarastosios harmonijos tarp žmogaus ir gamtos atkūrimo vizija. Ši romantinė svajonė žlugo, anot Mumfordo². Šiandien ji komiškai suvesta į paprasčiausio viduriniosios klasės žmogaus gerovės schemą – namo ištakių medžių paunksnėje, dviejų automobilių, gražios šeimos ir gero darbo turėjimą.

Thomo More’o draugystė su Erazmu Roterdamiečiu ir Pieteriu Gillisu virto ištisu utopijos ir Renesanso politinės minties žemėlapiu. Iš More’o ir Erazmo draugystės kilo Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei (lotyniškoji transliteracija: Moriae Encomium; kaip matome, Moria fonetiškai Erazmui siejosi su, atrodytų, nuo kvailybės itin saugiai nutolusiu jo bičiuliu iš Oksfordo; esama ir tokios šio kūrinio vertimo versijos – Pagiriamasis žodis More’ui). Lotyniškai parašyta geniali satyra pavadinta graikiškai Μωρίας Εγκώμιον, bet į lotynų kalbą pavadinimas verčiamas Stultitiae Laus. Erazmo Roterdamiečio gimtąja olandų kalba pavadinimas skamba Lof der Zotheid.

Kiek reikia turėti genialaus ir jokioms analogijoms neprilygstančio renesansinio humoro, perkeliančio mus iš griežtų istorinių ir lemtingų teologinių ginčų dėl devotio moderna (Erazmo Roterdamiečio apmąstytų ir diskutuotų modernizuoto tikėjimo formų), Švenčiausiosios Trejybės dogmos ar teodicėjos ir predestinacijos į Francois Rabelais (1494–1553) kalbos karnavalo, Michailo Bachtino (1895–1975) žodžiais tariant, pasaulį! Ne veltui Thomo More’o ir Erazmo Roterdamiečio draugystė prasidėjo Paryžiuje, jiems kartu iš graikų kalbos į lotynų kalbą verčiant įstabų Antikos komediografą ir satyriką Lukianą.

Iš More’o ir Erazmo draugystės gimsta dar vieno Europos genijaus biografija. Didžiausias savo meto portretistas Šiaurės Renesanso erdvėje – vokiečių tapytojas Hansas Holbeinas Jaunesnysis (1497–1543) – buvo Erazmo Roterdamiečio bičiulis. Pastarasis jį rekomendavo Thomui More’ui, o Anglijos lordas kancleris ir antspaudo saugotojas netruko jį savo ruožtu rekomenduoti karaliui. Taip Hansas Holbeinas tampa Henriko VIII rūmų dailininku ir nutapo svarbiausius renesansinės Anglijos portretus: karališkosios šeimos, nelaimingų Henriko VIII žmonų, valstybės veikėjų, ambasadorių ir, žinoma, savo draugų ir globėjų Erazmo ir More’o. Holbeinui turime būti dėkingi už išlikusius įstabius šių dviejų visos Europos intelektinį ir politinį gyvenimą ryškiai formavusių humanistų portretus, o Pieterį Gillisą įamžino Antverpeno religinis tapytojas Quentinas Matsysas (olandiškai – Quinten Matsijs, 1466–1530).

Utopijos pasakojime esama istorinių faktų, kurie tik vėliau susipina su literatūrine išmone, – More’o ir Gilliso draugystė (esama istorikų pateiktų įrodymų, kad More’as ir Gillisas, ėję aukštas pareigas savo šalyse, finansiškai rėmė gerokai vargingiau gyvenusį ir nuolatinių pajamų neturėjusį Erazmą Roterdamietį). Toliau jau prasideda fikcija: šiuose namuose esą jis sutiko dar vieną Gilliso svečią, t. y. portugalų jūreivį Raphaelį Hythloday’ą (Raphael Hythlodae, anglų k. – Hythloday), kurio pavardės reikšmė, verčiant iš graikų kalbos, yra niektauza. Jis ir papasakoja abiem džentelmenams neįtikėtiną istoriją apie nuostabią Utopijos salą.

Tad ir utopinės minties genezė bei Europos politinio ir etinio jautrumo žemėlapis paženklinti laisvų individų draugystės – bendro humanistų pasišventimo tiesai, tradicijai, gyvenimo sanklodai, kūrybai ir savo moralinio charakterio išlaikymui.