LEONIDAS DONSKIS – Atsisveikinimas

Vytauto Pletkaus fotografijų paroda „Tiltai“

Krzysztofas Czyzewskis yra Paribio fondo Krasnogrūdoje vadovas, Leonido Donskio bičiulis.

Kaip gi taip?

Tą akimirką, Vilniaus oro uoste, iš pat ryto, tarp Šetenių ir Peterburgo, tą trečiadienį, rugsėjo 21-ąją, kai pasaulis šventė Juoko ordino dieną, kai bažnyčiose žmonės vienijosi maldoje už Taiką, tą pačią dieną, kai išėjo Vergilijus, o Vėliučionyse prie Vilniaus mirties komando nužudė 1159 kaimynų žydų…

Tą pačią dieną, tuo pačiu metu ir per vieną akimirką… viskas, kas buvo vos vos prasidėjusia ateitimi, vos praskleistais sparnais skrydžiui, vos pradėtu, bet jau pilnai užduotimis užpildytu sąsiuviniu, gulinčiu ant ką tik pastatyto stalo su vaizdu į Nevėžio slėnį, viskas, kas buvo kruopščiai sugaudyta į svajonių, idėjų ir sapnų tinklus, ištiestus ką tik susikurtame naujame lizdelyje netoliese Milošo namų, kaip pas žveją, kuris naktį viską kruopščiai paruošė tam, kad ryte galėtų išplaukti žvejoti…

Per vieną akimirką visi mūsų bendri planai apie keliones į Vieną ir tolimesnius kraštus, apie knygas, rašomas kartu, apie simpozionus, apie pedagoginę provinciją Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, apie mūsų Kastaliją, kurios pamatus manėme jau esą sukrovę, apie bendrai statomus ir tiesiamus nematomus tiltus, kurie tampa realiais ir pereinamais tik tada, kai eini į to Kito krantą…

Viena akimirka… ir visa tai, Leonidai, visa tai tapo praeitimi?

Tavo širdis sustojo? Nebeplaka?

Daug išsipildė. Daug padarei. Buvai rašytojas, filosofas, mokytojas, angažuotas intelektualas, net politikas. Buvai nuostabus, tobulas pašnekovas… ne kartą tuo įsitikinome Krasnogrūdoje, supratome tai skaitydami tavo dialogus su Tomu Venclova ir Zygmuntu Baumanu. Lavinai mūsų moralinę vaizduotę, kuri „takių jausmų” laikais tampa atrama meilei ir draugystei. Buvai gyvas tiesos, kurios ieškojimas sutampa su istorijos patvirtinama veikla, liudijimas. 

Todėl, Leonidai, mūsų laikas nėra būtasis kartinis. Priminsiu Tau, kad kartojome, jog tokio laiko tiltų statytojams nėra, tokia laiko kategorija tiltų statytojo amatui neegzistuoja. Ir ne kitaip yra su ta akimirka, kurioje sustojo Tavoji širdis. Bet Tavo širdis, Leonidai, vis aidi, nes ji sukėlė judėjimą, ji budina, budins ir kels sūkurį, nesustojantį judėjimą. Jokio „buvai”. Tik „esi”. Ir tik būsi. Ir tik būsimasis laikas, kuris yra juk tas pats, kas būtasis laikas, nes kartą išlaisvintas laikas atpalaiduoja mus nuo būtinybės jausti žemės trauką, kuri uždaro mus praėjusiame, būtajame kartiniame laike, ir pradeda vadovautis savais dėsniais, paneigiančiais mirtį.

Užkeikiu, jokio „buvai”! Ta akimirka, užrašyta likimo puslapiuose rugsėjo 21-osios data, keičia tik tai, kad apie Tavąjį „esi“ spręs ne Tavo neišmiegotos naktys, ne Tavo neparašytos knygos ir neiškeliautos kelionės, bet mes, Tavo bendraminčiai, mes, kurie gyvename dabar ir kurie gyvensime ateityje, mes, kurių širdis vers judėti nerimastinga Tavoji širdis, mes, kurie klosime vis naujus akmenis Kastalijos pamatams, kurie versime į užsienio kalbas ir leisime Tavąsias knygas, kurie ir vėl susitikinėsime pokalbiui ir veiklai tam, kad tęstume Tavo pradėtą tiesos, gėrio ir meilės ieškojimą.

Ir tai yra ta akimirka, Leonidai, kai išgirstame tą balsą, kurį sapnuose girdėjo ir Milošas. Balsas tas reiškė „įsaką arba kvietimą ne žemės kalba:/ tuoj diena/dar viena/ padaryk, ką gali…”

Vertė Rasa Rimickaitė