Voltaire’o Kandidas, arba Optimizmas ir Lisabonos žemės drebėjimas: ar blogis ir Apvaizda egzistuoja?

Ištrauka iš knygos Leonido Donskio knygos „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“. Vilnius: „Versus Aureus“, 2015.

Voltaire’o nukaltą terminą vartojant, filosofinė apysaka (prancūzų k. – le conte philosophique) Kandidas, arba Optimizmas (Candide, ou l’optimisme) buvo išleista 1759 m. Ženevoje. Knyga iškart uždrausta, bet Prancūzijos politinė cenzūra buvo bejėgė prieš šios įstabios knygos sėkmę – Kandidą cenzūra tik išpopuliarino. Net mirties bausmės pavojus negelbėjo – spaustuvės slapta spausdino šią knygą ir platino. Politinė cenzūra pirmą kartą istorijoje patyrė tokį triuškinantį pralaimėjimą prieš individo emancipaciją ir laisvę nelegaliai spausdinant ir platinant Kandidą, Atviraširdį ir kitas Voltaire’o filosofines apysakas.

Iš ko gi ir kaip gimė ši filosofinė apysaka? Kūrinys ypatingas jau vien tuo, kad sumanytas kaip filosofinis veikalas, kuriam buvo suteikta literatūros kūrinio forma. Įdomu, kad Kandidas yra pripažintas vienu iš pačių didžiausių prancūzų ir Europos literatūros šedevrų, nors Voltaire’o sukurti personažai yra paprasčiausios statiškos filosofinių idėjų iliustracijos. Koks profesionalus rašytojas pasakytų, jog tokia apysaka pasmerkta nesėkmei, bet Voltaire’as juk tuo ir ypatingas, kad sulaužo visas literatūros kūrinio kompozicijos taisykles. Kandidas – filosofinė studija, turinti literatūrinę fabulą ir visus kitus grožinio kūrinio komponentus. Tai – tiesiog filosofija užsimaskavusi literatūra arba filosofija, užsidėjusi literatūros kaukę. Pats Kandidas (Candide), filosofijos mokytojas daktaras Panglosas (Le Docteur Pangloss) ir Martenas (Martin) yra ne kas kita, o trijų susiduriančių filosofinių koncepcijų įsikūnijimai, trys žmogiškos jų reprezentacijos. Ne veltui Jeanas Baudrillard’as yra pasakęs, kad filosofija niekada nėra tokia įtaigi ir patraukli, kaip priėmusi literatūrinio pasakojimo ar alegorijos formą.

Net ir statiški personažai, reikalingi Voltaire’ui viso labo tik kaip jo idėjų iliustracijos, nesugadina šio genialiai parašyto kūrinio. Ir pats dinamiškesnis bei besikeičiantis Kandidas, ir Kunigunda (Cunegonde), ir Panglosas, ir tarnaitė Paketė (Paquette) su broliu Žiroflė (Giroflee), ir senatorius Pokokurantė (Pococurante), ir pagrindinis Pangloso oponentas filosofas manichėjas Martenas, ir šeši nelaimingi jauni princai Venecijos karnavale, dalyvaujantys tame, kas primena lyginamąsias filosofines ir tarpkultūrines kančių studijas (t. y. lyginamąją martirologiją, jei tokia egzistuotų kaip teorinė disciplina), – visi jie yra vienmatės figūros, neturinčios savyje jokių niuansų ar savęs paneigimo galimybių. Bet kūrinys, kaip minėta, toli pranoksta bekrauję ir pretenzingą filosofinę prozą, kokią ne kartą yra mėginę rašyti tikro literatūrinio talento stokoję, nors ir ganėtinai išsilavinę autoriai.

Kodėl? Veikiausiai todėl, kad būdamas satyrinis kūrinys, Kandidas satyrą, kaip metodą ir stilių, tobulai sutaiko su tragedija ir komedija. Tai juokingas ir sykiu liūdnas literatūros šedevras. Juokas ir liūdesys vienu metu yra kažkas, kas kuria pačią geriausią literatūrą, – nuo Williamo Shakespeare’o ir Miguelio de Cervanteso iki Antono Čechovo (1860–1904) ir Milano Kunderos (g. 1929). Juk visi jie – tragiško ir komiško pradų supynimo į vieną egzistencinį mazgą bei sulydymo į vieną gyvenimo epizodą meistrai. Žmonės – kenčiančios ir tragiškos būtybės. Jie – baigtiniai, riboti, trapūs. Po sėkmės, galios ir turto luobeliu slypi mirties baimės ir nesaugumo pamatai, žmogiškojo pažeidžiamumo ir kančios visuotinybė.

Šią humanišką volterišką įžvalgą XX a. pakartoja Michailas Bulgakovas (1891–1940), kurio nemariajame romane Meistras ir Margarita Šėtonas vardu Volandas sako literatūros funkcionieriui Michailui Berliozui ir jaunam revoliucingam grafomanui, poetui Ivanui Benamiui, jog bėda ne ta, kad žmogus mirtingas, bėda ta, kad jis – labai netikėtai mirtingas. Tame pačiame pokalbyje Volandas jiems primena, kad žmogus savo tariama didybe ir galia puikuojasi tol, kol staiga nesužino, kad serga sarkoma. Tada visa puikybė, savo ir svetimo gyvenimo projektavimas ir didybė ima ir išgaruoja. Lieka tik mirties siaubas, išnykimo baimė, artimųjų melas, slapstymasis, o galiausiai – velionio įkišimas į karstą ir pakasynos. Štai ir visa bedievystės didybė ir visagalybės iliuzija – čia jau visai nevolteriškai Volando, t. y. tikėjimo realumą ir prasmę teigiančio Šėtono, lūpomis viską reziumuoja Michailas Bulgakovas.

Kandidas yra be galo linksmas ir juokingas, bet ir liūdnas, netgi tragiškas kūrinys, paliekantis žmoniją be atsakymo į pačius skausmingiausius patirties ir egzistencijos klausimus. Tai – apysaka, negailestingai atvirai atverianti visą žmogaus sugedimo mastą ir cinizmo anatomiją. Tik jei Jonathano Swifto Guliverio kelionės kulminuoja į atvirą pasakotojo mizantropiją ir neslepiamą pasibjaurėjimą žmonių gimine, Kandidas lieka lengvas ir net šviesus. Niekas iki Voltaire’o su tokiu stulbinančiu lengvumu ir stiliaus bei minties elegancija nevaizdavo kolektyvinio pamišimo, tamsybės, religinio fanatizmo, išdavysčių, menkystės, bailumo, kvailumo ir racionalumo kaukes dėvinčios beprotybės.

Kančios ir liūdna patirtis neatsako ir negali atsakyti nė į vieną Pangloso keliamą teorinį klausimą: nei į priežasties ir pasekmės santykio principo universalaus taikymo prasmingumą, nei į teleologiją (akmenys, anot Pangloso, sutverti tam, kad taptų Vestfalijos barono Tunder-ten-tronko (Thunder-tentronckh), Kunigundos tėvo, pilimi, kiaulės – tam, kad mes jas suvalgytume, o nosis – tam, kad nešiotume akinius), nei į iš anksto nustatytą harmoniją – tai aliuzija į Gottfriedo Wilhelmo von Leibnizo (1646–1716) harmonia praestabilita (prancūzų k. – harmonie preetablie) idėją. Į tuos klausimus atsisako atsakinėti Konstantinopolio dervišas, o manichėjas Martenas juos laiko tiesiog beprasmiais.

Kelionė šiame kelionių literatūros šedevre mus išvaduoja nuo tamsybės, naivumo ir prietaro – iš čia ir Kandido auganti bei didėjanti išmintis, ypač apsilankius utopinėje Eldorado karalystėje, paskui grįžus į istorijos, tuštybės ir kančių pasaulį. O į mūsų kančią teorinis protas ir filosofija apskritai nereaguoja ir neturi ką pasiūlyti. Išeitimi tampa ne teorija, o išmintinga praktika. Seno ir darbštaus Konstantinopolio turko žodžiai, kad darbas jį ir jo šeimą apsaugo nuo trijų didžiųjų blogybių – nuobodulio, ištvirkimo ir neturto, – tampa geriausiu atsakymu Kandidui. Reikia darbuotis savo sode. Kurti savo pasaulį arba jį tobulinti čia pat, savyje ir aplink save, o ne skleisti politine galia ir prievarta pagrįstą tikėjimą arba atversti į save kitaip (ir dažnai išmintingiau) gyvenančias tautas.

O labiausiai sukrečianti žinia skaitytojui yra ta, kad filosofai nei gali, nei turi siekti padaryti žmoniją laimingą, – kiekvienas susivokia savyje tik patyręs kančių ir atsikratęs prietarų. Protas mūsų nė kiek nepriartina prie laimės. Jai pasiekti kur kas svarbesnė yra išmintinga praktika, patirtis, jautrumas ir susitaikymas su savo bei pasaulio netobulumu. Nori paaiškinti pasaulį – pirma pamatyk jį ir prisilytėk prie kenčiančios žmonijos. Suriname pamatytas kenčiantis juodaodis vergas be rankų ir kojų sugrąžina Kandidą ir jo tarną Kakambo (Cacambo) į tikrovę. Keliauk, kur tik nori, – visur žmonija kenčia vienodai ir visur klesti baisus mūsų godumas ir nejautrumas. Išmintingos praktikos sukūrimas, savo godumo ir aistrų pažabojimas ir darbas, o ne nauja filosofinė koncepcija tampa atsaku į klausimą, ar pasaulis geras, ar blogas. Savo veikla ir atsakai į tą klausimą. Pasaulyje nėra nurodančių ženklų.

Ne veltui apysakos pasakotojas akivaizdžiai nesitapatina nei su Leibnizo optimizmo papūga Panglosu, nei su persimistu Martenu, kaip ir visi manichėjai giliai tikinčiu, kad gėris ir blogis išvis nepriklauso vienas nuo kito ir yra tiesiog paralelinės realybės. Įdomu, kad manichėjai – senovinės persų aristokrato Mani sukurtos kosmologijos ir etikos (ilgokai konkuravusios su krikščionybe, apie ką byloja šv. Augustino prisipažinimas jo Išpažinimuose, kad jis iki atsivertimo į krikščionybę pats tikėjo manichėjizmo doktrina) atstovai – Voltaire’o laikais jau seniai neegzistavo Europoje ir buvo veikiau istorijos faktas, bet Voltaire’as sąmoningai prikelia šią idėją ir ją įkūnija Marteno asmenyje. Jei jau reikia sumušti kaktom du klystkelius, Leibnizo krikščioniškos teodicėjos pamatus ir senovinį tikėjimą, absoliučiai vieną nuo kito izoliuotus bei nuolat nuožmiai kovojančius gėriu ir blogiu, kaip esminiais būties principais, tai reikia. Du vienmačiai, nors ir neužmirštami, meistriškai sukurti personažai Voltaire’ui padeda šitą pasiekti.

Eldorado epizodas yra Voltaire’o apšviestos monarchijos utopija ir sykiu kandi antiutopija – ji pakartoja ne vieną Thomo More’o Utopijos niuansą, kartu nutiesdama tiltą ir į Jonathano Swifto Guliverio keliones. Pakanka prisiminti auksą ir brangakmenius niekinančius More’o Utopijos gyventojus, kurie Voltaire’o Eldorade virsta auksu, kaip purvu, ir brangakmeniais, kaip akmenimis, žaidžiančiais vaikais, arba Eldorado karaliaus pagerbimo ceremoniją (juk iš tikrųjų klausimas, ar reikia pabučiuoti dulkes, kurias ką tik lietė karaliaus pėda, ar pulti ant kelių, nuskamba Guliverio kelionėse, kai Guliveris kartu su olandų pirkliais apsilanko Japonijos imperatoriaus rūmuose) – ši ceremonija yra sąmoninga Voltaire’o aliuzija į Swiftą.

Eldoradas – tai Voltaire’o „peržaista“ ir filosofiškai interpretuota ispanų konkistadorų legenda apie aukso karalystę Pietų Amerikoje. Tik čia nebėra vietos turto ir galios mitologijai: Eldoradas Kandide virsta apšviestąja monarchija su visais Voltaire’o politinio projekto atributais – kiekvienas tampa pats sau kunigu, nes ten nėra nei vienuolijos, nei Bažnyčios; organizuotą, su politine galia neatsiejamai susipynusį tikėjimą išstumia dėkingumas Kūrėjui ir tikėjimas pirmuoju postūmiu, t. y. deizmas, – Voltaire’o ir jo amžininkų švietėjų išpažinta filosofinio tikėjimo forma.

Turinio požiūriu ši apysaka gimė po 1755 m. Europą sukrėtusios Lisabonos katastrofos, dėl kurios kilo daug klausimų teologams. Jei Lisabonos žemės drebėjimas ir vėliau ėjusi cunamių bei gaisrų grandinė nuniokojo vieną iš gražiausių ir didžiausių ano meto Europos miestų, kodėl Visų Šventųjų dieną, lapkričio 1 d., žuvo visi besimeldusieji bažnyčiose, bet liko gyvi besismaginę ant miesto kalvų įrengtuose viešnamiuose? Kur Dievo malonė? Kaip paskui galima tikėti Leibnizo optimizmo teorija, skelbusia, kad mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulyje jau vien todėl, kad jį sutvėręs ir jame dalyvaujantis Dievas negalėjo blogo linkėti savo kūriniams? Šitie ir panašūs klausimai kilo ne tik Voltaire’ui, bet ir jo amžininkams. Sukrėstas Lisabonos žemės drebėjimo Voltaire’as 1755 m. gruodį parašė Poemą apie Lisabonos katastrofą (Poeme sur le desastre de Lisbonne), kuri buvo išleista 1756 m. Kandidas gimė po beveik ketverių metų.

Voltaire’as sukilo prieš filosofinę optimizmo teoriją – tai buvo veikiau užmaskuotas maištas prieš krikščioniškąją optimizmo koncepciją. Kaip žinia, Voltaire’as Kandidą parašė kaip literatūrinę Leibnizo optimizmo teorijos parodiją. Apysakos herojaus Kandido filosofijos mokytojas Panglosas Voltaire’o paverčiamas tikra filosofo karikatūra: nesvarbu, kas beįvyktų (ligos epidemija, masinės žudynės ar stichinė nelaimė), Panglosas kaip papūga kartoja, jog viskas, kas vyksta, veda tik į gerą ir jog mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių (Tout est pour le mieux dans le meilleur des mondes possibles). Panglosas šitą savo filosofinį užkalbėjimą kartoja ir Kunigundos tarnaitės Paketės apdovanotas venerine liga, ir mušamas bei žeminamas nelaisvėje, ir kariamas Lisabonoje.

Žinoma, Voltaire’o būta puikaus rašytojo ir bebaimio socialinio kritiko, bet būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad jo filosofiniai darbai nė iš tolo neprilygo didingai Leibnizo filosofinei sistemai. Genialų vokiečių filosofą Voltaire’as išjuokė tikrai be reikalo. Bet suprasti jį galima. Po 1755 m. baisiojo lapkričio 1 d. Lisabonos žemės drebėjimo, nusinešusio 75 tūkst. žmonių gyvybes, sukrėstas Voltaire’as nusprendė, kad jokia Dievo malonė ir Jo dalyvavimas istorijoje neegzistuoja, o optimizmas jam pasirodė besąs paprasčiausias pasityčiojimas iš žmonijos kančių ir bejėgiškumo prieš stichiją ir žmogiškąsias ydas – godumą, žiaurumą, tamsumą bei prietarus.

Kad ir kaip būtų, ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mus, mūsų aplinką ir panašius į mus. Jei taip, tai jau vien mūsų buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau. Mūsų paprasčiausiai galėjo išvis nebūti, tad laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Jau vien tai, kad esame šiame pasaulyje ir galime svarstyti savo vietą jame, byloja, jog mums šis pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių, – kituose pasauliuose mūsų nėra, tad ir apie jų gerumą ar blogumą turi spręsti kažkas kitas.

1759 m. gimė unikali knyga – pirmasis grožinės literatūros kūrinys Europoje, sumanytas kaip atsakas į masyvią filosofinę konstrukciją. Kandidas yra lydinys visko, kas gražiausia literatūroje, – stebuklinės pasakos, alegorijos, satyros, komedijos ir tragedijos. Tokie kūriniai gimsta ne tik iš įkvėpto literatūrinio talento, bet ir iš didžiulės poleminės aistros, kuri visada tampa stiliaus motina. Socialinės kritikos ir visos moderniosios socialinės bei politinės minties istorija be Kandido būtų neįsivaizduojama.

Kaip ir Shakespeare’o tragedijos, Voltaire’o filosofinės apysakos atveria politinės galios, autoriteto, vertybės ir valdžios legitimumo prigimtį geriau nei daugelis teorinių veikalų. Kaip grožinės literatūros šedevras Kandidas buvo, yra ir visada bus minimas šalia Dante’s Dieviškosios komedijos, Thomo More’o Utopijos, Shakespeare’o Hamleto ir Makbeto, Cervanteso Don Kichoto, Swifto Guliverio kelionių ir Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos. Tai kūrinys apie savo epochą – tikras epochos veidas ir paveikslas, iš kurių gali studijuoti ir suprasti ne tik politines dramas, bet ir žmonių aistras, kančias bei svajones.

Tokie kūriniai yra anapus laiko destrukcijos būtent todėl, kad jie tobulai atveria savąjį laiką. Juk išnyksta tik tai, kas stokoja individualybės ir neturi veido. Kartu tai viena iš pačių europietiškiausių knygų – ne tik dėl tematikos, problematikos, bet ir dėl kompozicijos bei struktūros. Jau nuo Giovannio Boccaccio (1313–1375) Dekamerono (1349–1352, papildyta versija 1370–1371) mes suvokiame pasakojimo vertę. Įdomios istorijos gali palaikyti mūsų dvasią net tada, kai patiems mūsų egzistencijos pamatams kyla pavojus, – per maro epidemiją žmonės įveikia mirties baimę, pasakodami vieni kitiems istorijas. Naratyvinės galios, kaip ir individualybės ir bendrystės galios, yra neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo prasmės pojūčio, kuris dažnai pasireiškia, kaip gebėjimas įveikti vienatvę, izoliaciją, neviltį, nerimą, baimę ir beprasmybę.

Šito mus moko giliausios ir geriausios Europos knygos, viena iš jų yra Voltaire’o Kandidas.