Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Pasigendu. Juozo Apučio aštuoniasdešimtmečiui

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL© Baltijos fotografijos linija

Jonas Aistis rašė Prancūzijoje per karą: „Pasigendu Miškinio, Binkio ir Rimydžio.“ Taip aš, atitardamas, laikau didele garbe parašyti, ne kartą esu ir pasakęs: „Pasigendu Juditos, Zalatoriaus ir Apučio.“

Judita Vaičiūnaitė „Literatūros ir meno“ redakcijoje pas mane sėdėdavo 1959 m., kai, negavusi paskyrimo, dirbo Knygų rūmuose, o aš „stūmiau“ jos eilėraščius, kol Mieželaitis užsirūstino: „Literatūroje ir mene“ putoja estetizmas!“ Zalatorius nuėjo dirbti į Literatūros institutą, o buvo padavęs pareiškimą dirbti „Literatūroje ir mene“, bet manęs išsiklausinėjęs, kas čia darosi, staigiai jį atsiėmė. Aš jam atvirai pasakojau, nes pats jau buvau paliktas tik iki atleidimo dienos.

O su Juozu Apučiu pradėjome bendrauti, kai jis atėjo 1959 m. į „Literatūrą ir meną“. Nuo 1960 m. dirbome abudu Kultūros skyriuje ir skaitėme korektūrą.

Per visą gyvenimą labiausiai man teko bendrauti su Juozu Apučiu. Ypatinga ta mudviejų bičiulystė – prozininkas ir poetas. Iš savo kurso bendravau tik su Vyteniu Karveliu, ne literatu, Henriku Čigriejumi ir Juozu Girdzijausku. Tai nutoldami, tai suartėdami, o su Apučiu ir nutoldami niekada nebuvome tiek nutolę, kad nebendrautume. Vaičiūnaitė ir Zalatorius taip pat buvo dvasiniai kūrybiniai poezijos bendražygiai.

Knygoje „Trauktis atsišaudant“, kuri šiemet išeis, yra mano žodžiai to paties pavadinimo pokalbyje „Lietuvos žiniose“ apie Jono Mačiulio nuotrauką, kur stovi Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Henrikas Čigriejus, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Albertas Zalatorius ir Kęstutis Nastopka. 1980 m. rašytojų suvažiavime esu pasakęs, kad apie savo kartą aš nerašysiu atsiminimų, nes tai buvo mūsų ypatinga bendrystė. Turiu omenyje Rimanto Kmitos monografiją „Ištrūkimas iš fabriko“ (2009) apie S. Gedą, M. Martinaitį, V. Bložę, V. Šimkų, J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį ir T. Venclovą (A. Klišienė savo „XX a. lietuvių literatūros chrestomatijoje, 1904–1989 m.“ iš jų pašalino J. Juškaitį, o įrašė Justiną Marcinkevičių).

Atsiminimų nerašysiu, bet apie Juozą Aputį turėčiau parašyti visą knygą. Nuo 1959 metų modernizmas, Folkneris, Rilkė, Traklis, Mandelštamas, Garsija Lorka, Valeri ir taip toliau, ir taip toliau, Kubos krizė, Prahos pavasaris, „Lietuvių archyvas“, J. Girniaus „Žmogus be Dievo“, J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) „Vienų vieni“, J. Aisčio eilėraštis apie vieną kraujo lašą, pokalbiai apie mūsų laikyseną, aplinkinių cinizmą. Aš sakiau, dalindamas Jurgį Savickį, Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, Henriką Radauską, Alfonsą Nyką-Niliūną, kad mes turime kurti literatūrą. Kas buvo, iš to tik mokytis ir gerbti, o patiems atmesti visą sovietizmą (net po „atlydžio“) ir kurti literatūrą. Man buvo lengviau, nes nesislėpiau esąs visai kitų pažiūrų (nes negalėjau!) ir nesiryžau ieškoti pogrindinės spaudos, o eidavau tiesiai per leidyklas, redakcijas ir – kautis! Netgi dėl taško. Nepaisant visko, bet kad kautasi dėl taško, paties yra paliudyta knygoje „Rašytojas ir cenzūra“. Eilėraštyje „Pantvardžių giraitė“: O giraite, tik vienas Dievas / Visur lauke plyname. / Lenkias vėjyj erškėtis vienas: / Apkabint, apkabint mane… Kaip ten su brūkšniu 1982 m. Poezijos pavasaryje, neatsimenu, bet po to, kai ruošdavau pats – tik taškas ir tik ten, kur turi būti. Reikalauta po plyname rašyti dvitaškį, nes bus aišku, kad dievas (o ne Dievas) yra erškėtis…

Juozas mano pirmųjų knygų „Ir aušros, ir žaros“ (1962) ir „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972) kone kiekvieną eilėraštį turėjo savo rankose. O kai imdavau taisinėti (kritikos taip pat psichologiškai paveiktas), šaukdavo: „Tik netaisyk gerų eilėraščių, rašyk, bet netaisyk, ta eilute, kurią laikai gera ir nori įrašyti vietoje geros, kurią laikai bloga, pradėk naują eilėraštį.“ Juozas žinojo, kad mano eilėraščiuose yra metaforų, elipsių, cezūrų, perkėlimų, nutylėjimų. Kam sunku, tegu neskaito. Dirbome ir korektoriais, bet man pačiam, kaip niekam, pridaryta korektūros klaidų. Sakydavau – taisykit korektūrą, bet mano skyrybos nelieskite, pasitarkite su manimi. Pavyzdys jau iš mūsų dienų „Metų“ (2015 m., nr. 10) toks posmas: Kur suvystė, iš tos vietos, kaip tą dieną / visas atsimerki / Ir ištikimybė kurioje ne vieną / Visą naktį verkė. Redakcija padėjo kablelį prieš kurioje – ir „nužudė“ visą pirmosios eilutės cezūros grožį. Juozas mane palaikydavo kritikos užsipultą ir dusinamą, ragino mane ir poeziją versti.

Dabar skaitau knygoje „Nevienareikšmės situacijos“, kad bijojęs eiti į specfondus leidimo. O aš nuo 1957 m. sėdėdavau universiteto specfonde, kai rašiau diplominį apie K. Borutą ir dvejus metus visai ne Borutos ieškojau, o skaitinėjau vokiečių okupacijos metų „Į laisvę“, „Ateitį“, išeivių „Lietuvių enciklopediją“ (skaičiau ir M. Mažvydo bibliotekos specfonde, nors vėliau filosofo Juozo Girniaus pastangomis gavau visus 37 tomus).

Yra mano eilėraštis „Miglą, vakarų vilnonę miglą…“ (rink. „Anapus gaiso“, 1997) su tokia pabaiga: Kad gerai suveltum savo milą / Pilką, tu miglok ir apverktų / Aiškintojus perskirk, migla, migla: / Po tą pačią vietą eit ratu… Juozas žinojo ir tų visų eilėraščių prasmes, kad čia ir apie partizanus, ir apie holokaustą. Pasikalbėdavome susėdę. Atsikuriant nepriklausomybei buvau ne vienoje Rašytojų sąjungos komisijoje (įstatų ruošimo, skyrimosi nuo Maskvos, santykių su išeivijos rašytojų draugija ir pan.). Sutikau Petrą Dirgėlą, kurio nepažinojau. Jis man pasakė, padavęs ranką: „Visą dieną, vaikščiodamas po miestą, galvoju, kad reikėtų išversti į kitas kalbas „Anapus gaiso“. Nustebau. O tas „Anapus gaiso“– atsisukimas ir į praeitį, į 1945 m. atominės bombos numetimą, kai degė šimtai tūkstančių žmonių, o lakūnai skraidė ir gėrėjosi, kokie gražūs aukštai spalvoti gaisai – sprogimo!

Su P. Dirgėla lydėjome Kazį Bradūną, kai dar nebuvo Valdovų rūmų, o tik baisūs kasinėjimo grioviai su lieptais per Katedros požemius prie seniausio, ar ne Mindaugo laikų, Kristaus kryžiaus po ta Katedra. Stovėjome abu Bradūnui iš šalių prie tos vietos.

O Juozas žinojo, kad aš ne tik nesutinku su literatūra, bet ir gyvenime toks. 1984 m. net ir verčiamas nėjau į Katedrą, paverstą paveikslų galerija, per Poezijos pavasarį skaityti savo eilėraščio „Katedra“ (iš rink. „Anapus gaiso“). Rengėjai sakė – blogai, nebus šįvakar eilėraščio apie katedrą. O aš atsakiau – „o kas blogiau, ar kad Katedroje šįvakar trūks eilėraščio apie Katedrą, ar kad man gyvenime trūko Katedros.“

Juozas buvo liudytojas, kaip atsisakiau rašyti apybraižą apie Kėdainių komjaunuolišką statybą, kai komandiruotas pamačiau, kad gamyklą stato kaliniai. 1960 m. nesutikau duoti į pirmųjų knygų pirmąjį aplanką savo eilėraščių, nes būtų reikėję dėti tokių, kurie „grūtiniai“. Knygoje „Tolimos dainos: lyrika“ (2006) pats viską surašiau „Pastabų trupiniuose“. Juozas net stebėdavosi, kai dar gyvenau kaime: dėl ko taip griaužiesi ir jaudiniesi, ar dėl tų kelių eilėraščių? Su Juozu bendravome ir todėl, kad jis vienintelis tarpininkavo mano visokiems pavedimams. Jam pačiam žiemą teko nakvoti toje pirkelėje Kuturiuose, apie kurią rašiau, kad motina pastatydavo prie durų kibirą vandens – kai imdavo trauktis ledas, per šalčius, keldavosi kurti ugnies, o aš gulėdavau su visais drabužiais. Aš taip pat žinojau Juozo vargus. Džiaugiausi, kai pasirodė jo knyga „Horizonte bėga šernai“, neeilinė ir dabarties požiūriu. Aš tokių sapnų nesapnuodavau, kaip dabar jo dienoraščiuose („Metai“, 2016, nr. 6), suprantu, kad man jis galėjo ir priekaištų turėti, gal reikėjo ir komplimentų jam tada sakyti, o aš sapnuodavau tiktai apie savo tarytum kokius tardymus – atsistojęs ginčijuosi: išeinu pats arba išmeskite! Mano tokie sapnai atrodė baisūs. O geriausi pagyrimai kitiems, atrodė man, kad su tuo žmogumi bendrauju. Ne su kiekvienu ir ne su bet kuo. Mudviejų laiškai iš tų dienų… Juozo visada kaip koks „karštas komentaras“ apie tai, kas tada dėjosi literatūroje ir gyvenime. Pats savo laiškų nuorašų niekada nepasilikdavau, išskrisdavo į visą pasaulį. Ar jis ką mano išlaikė Zervynose savo varstotuose? Aš visų ir viską išlaikiau.

Užkrėčiau ir futbolu. Nuo 1959 metų iki tos dienos, kol dar buvo žaidžiama „Žalgirio“ centriniame stadione, sėdėdavome kartu, mums reikėjo gero ir gražaus žaidimo. Džiaugėmės ne vien tuo, kad laimi žalgiriečiai, o kad laimi prieš gerai žaidžiančias komandas. O mūsų kalbos, kalbos, ko ten tik nebūdavo, nes būdavo puikiausios progos kalbėti drąsiai. Kartais tiek įsismagindavome, kad ir po rungtynių dar stovėdavome, ir ne vienu du, Rytų tribūnoje, kol sargas ateidavo, žvangindamas savo „lenciūgais“: ar čia žadate nakvoti, ar manote išlįsti per vartų viršų? Tikrai – atsisukdavome: saulė už horizonto, o mes dar svarstome ką nors.

Mėgdavome juoką. Jo netrūkdavo ir darbe, ypač jauniems juokų mėgėjams. Kai Kultūros skyriuje greta susėdę buvome apkaltinti, kad ruošiame beidėjines informacijas arba išplauname idėjinį turinį, pasiųsti ­reportažų eidavome abu kartu. Pavyzdžiui, pas J. Januitį, J. Baltušį. Juokdavomės: einame abudu, kaip Chruščiovas su Bulganinu po Stalino vykdavo į Vakarus – abudu! Arba dar: aš nuo 1958 m. „Literatūroje ir mene“ dvejus metus savo Literatūros ir kritikos skyriuje sėdėjau kartu su tuomet redakcijoje ūkvedžiu dirbusiu rašytoju Jonu Mačiuliu – dabar išleisti jo „Laiškai Eugenijai“. Neskaitysiu, nes tada jau jis man viską buvo pasipasakojęs, pasižiūrėjau tik į nuotraukas – kaip atrodė Kretingos pranciškonų gimnazija ir jis sovietinėje armijoje. O tada nutarėme paerzinti šį labai dorą ir labai naivų žmogų – mudu su Juozu ir dailininkas Antanas Kazakauskas. Ateidavo į sąjungą V. Mykolaitis-Putinas ir visada rūmuose prie laiptų kairėje pusėje gražiai pasistatydavo savo kaliošus. Susimerkėme visi trys – „Prikalam Putinui kaliošus!“ Nuėjęs prie Mačiulio stalo, sakau – „gal galėtum paskolinti plaktuką ir duoti porą vinių?“ – „Kam tau reikia?“ – „Prikalsim Putinui kaliošus“ – „Ką tu?! – šoko Mačiulis – tokiam žmogui!“ Mes nenusileidžiame: „Ką jis čia, buržuazinis inteligentas su savo kaliošais, smetoniškos gelumbės paltu ir karakuliais, kai ir Venclova jau vaikšto užsieniuose nailonais apsipirkęs, tiktai Inčiūra, Keliuotis ir Širvys dar trainiojasi su pokariniais nurudusiais paltais, su „branktais“ ant nugaros.“ Mačiulis pasigriebia plaktuką į ranką, visas vinis iš stalčiaus susideda į kišenes ir bėga laiptais į viršų pas redaktorių skaitydamas mums paskaitą apie Putiną. Nei mes kalsim, nei mes nežinom, kas yra Putinas, bet mirštam iš juoko, į laiptus įsikibę… Taip gal nereikėjo, prisikraudavom ant savo jaunų galvų ir per patyčias. Ypač kai nenusileisdavom dėl argumentų.

Kai Juozas laimėjo premiją, važinėjo po užsienius, o aš iš savo kaimo atvažiavęs kartą vaikštinėjant paklausiau – gal į partiją įstojai? „Jeigu ne tu, – atsikirto Juozas, – duočiau į snukį.“ – „Jei ne tu, aš ir neklausčiau“, – atsakiau. Aš pasišaipydavau, kad tuojau nustosiu bendravęs su partiniu, nes bus pavesta mane žlugdyti, o nevykdyti negalės. Verčiau su nežinomu saugumiečiu, nes nieko neslepiu ir nedarau ne viešai, toks tegu pats kraustosi iš proto. Juozas juokėsi – po kelių sakinių būtų galima mane suimti.

Mano pirmoji publikacija „Metuose“ yra „Narsa ir baimės“. Juozo primygtiniu prašymu – rašykite ir patys, paliekate mane vieną. Nelabai jis buvo kai kuo toje publikacijoje patenkintas. Kitaip negaliu, atsakiau, pats matai, kas darosi, ir žinai, kas dar gali būti, kai pradės viską judinti. Todėl šalia rimtų dalykų įterpiu ir pasakėlių – pamąstymams. Kviesdavo į redakciją mane vieną dažnai pasitarti – „kol dar neišsipagirioję, ateik anksti.“ Parodydavo ir tokių straipsnių ar kūrinių, kur nesuprasi, ar čia koks postmodernistas, ar postgrafomanas. Primindavau tokiais atvejais mūsų laikų lotynų kalbos dėstytojo Leono Valkūno žodžius kokiam nemokšai: aš tau galiu parašyti tik nulį, net dvejetui reikia mokėti, blogai mokėti, o tu visai nemoki, todėl tik kuolą tau reikėtų parašyti, bet aš iš to kuolo tau suriesiu nulį.

Aputis ir Zalatorius buvo „Metmenų“, o aš „Aidų“ nusiteikimo, bet gražiai bendravome.

Atsimenu susitikimą Sąjūdžio pradžioje. Mes trys ir Eugenijus Ignatavičius su „Amerikos balso“ diktoriumi Romu Sakadolskiu. Su kuo eiti? Su Sąjūdžiu ar su Laisvės lyga? Su Sąjūdžiu, bet Laisvės lygai netrukdyti. Tegu ten Terleckas kerta su kardu, o mes eisim paskui Lygą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O paskutinį kartą su Juozu greta sėdėjome 2008 metų birželio 6 dieną Jurbarko kultūros centre, jubiliejiniame mano vakare per knygų „Tolimos dainos: lyrika“ (2006), „Lyra ant gluosnio“ (1998) ir vertimų rinkinio „Ne laikas eina“ pristatymą. Drauge su Juozu Girdzijausku, jau tada turėjusiu savo paties išdrožinėtąją ragotinę – lazdą, pasityčiojimą iš viso pasaulio miesčionijos. Organizatoriai pasirinko du Juozus – Aputį ir Girdzijauską. Sakau – nors patylėsime, galite ir nekalbėti, patylėsime prieš tiek mūsų gyvenimo metų. Panašiai kaip ir su Petru Dirgėla buvome sustoję Kaziui Bradūnui iš šalių, kai jis tylėjo prieš seniausią Katedroje Kristaus kryžių, mudviejų palydėtas per baisių griovių lieptus ir urvus, kai dar nebuvo Valdovų rūmų.

Pasigendu Juditos, Zalatoriaus ir Apučio…