2016 09 28

Jonas Astrovas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

1955-ųjų pogromai Stambule: graikiškojo Konstantinopolio pabaiga

Ko gero, daugelis žino apie žydų masinį naikinimą, pogromus, vykdytus prieš šią tautą prieš Antrąjį pasaulinį karą ar po jo (pavyzdžiui, Krištolinė naktis Vokietijoje, išpuoliai Lenkijoje 6-ajame dešimtmetyje), turbūt daugelis yra girdėję apie masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje bei diskusijas, ar tai buvo genocidas, taip pat įvairias smurto atakas prieš šią tautą XIX a. pabaigoje. Tačiau istorijoje itin mažai dėmesio skiriama turkų vykdytiems pogromams prieš graikus 1955 m. rugsėjo 6–7 dienomis Stambule. Nors aukų skaičius nė iš tolo neprilygsta aukščiau mano paminėtiems įvykiams, tačiau tai, kokių pasekmių turėjo šios dvi dienos miesto tolesniam vystymuisi, vis dėlto yra svarbus veiksnys.

Tiems, kas lankėsi Stambule, turbūt ne kartą teko girdėti, kaip vietiniai draugai ar gidai nuolat pabrėžia, koks daugiatautis, multikultūrinis ar įvairialypis yra šis miestas, kiek daug jame helenistinio palikimo. Ir iš tiesų šiame megapolyje, kurį savo namais, neoficialiais duomenimis, laiko iki 20 mln. žmonių, be šimtų mečečių, išvysti galima daugybę ortodoksų, Romos katalikų, armėnų, žydų maldos namų, tarytum liudijančių apie mažumų gausą. Tačiau, beklajojant po Stambulą ir atidžiau patyrinėjus bažnyčias ar cerkves, darosi aišku, jog daugelis jų yra uždarytos ir nebenaudojamos. Pagrindinė to priežastis – mieste beveik nebeliko nemusulmonų. Stambulas, kuris iki Mustafa Kemalio Atatiurko laikų oficialiai vadinosi Konstantinopoliu ir šimtams tūkstančių armėnų, graikų ar žydų buvo namai, etnine prasme gerokai praretėjo po 1915–1918 m. įvykių, taip pat po 1923 m. Turkijos ir Graikijos įvykdyto populiacijos apsikeitimo, kai apie milijonas Anatolijos graikų persikėlė į Graikiją, o maždaug pusė milijono Graikijoje gyvenusių musulmonų atvyko į Turkiją. Vis dėlto paskutinis smūgis Stambulo, kaip įvairioms etninėms ir religinėms grupėms atviro miesto, įvaizdis į šipulius subyrėjo 1955 m., kai po Rugsėjo įvykių, kaip kartais dar vadinami šie pogromai, miestą paliko kone visi iki tol gyvenę graikai.

Visų pirma reikėtų paminėti istorinį kontekstą, kuris paruošė dirvą kruviniems įvykiams. XX a. pradžioje Osmanų imperijoje gimė Jaunųjų turkų judėjimas, kurio nariai, išsilavinimą gavę Vakarų Europoje, ten susižavėjo ir nacionalizmo idėjomis, tikėjo, kad osmaniškajam multikultūrizmui lemta žlugti, tad akcentavo šalies turkizacijos, tautos išgryninimo, homogeniškos visuomenės svarbą. Dalis jų prisidėjo ir prie armėnų genocido. Dar svarbiau – po Osmanų imperijos žlugimo bei modernios ir sekuliarios Turkijos įkūrimo ši ideologija įsigalėjo ir tarp kemalistų elito. Vienos etninės kilmės, kalbos, religijos, rasės tauta tapo ideologine siekiamybe. Visa tai iliustravo ir garsusis Turkijos respublikos įkūrėjo Atatiurko posakis: „Koks laimingas yra tas, kuris gali vadintis turku.“ Tad sąlygos atsikratyti kone visais likusiais kitatikiais, gyvenusiais Stambule, buvo sudarytos.
Be to, prie 1955 m. pogromų prisidėjo ir nesutarimai su kaimynine Graikija. Nors abi šalys nuo 1952 m. įstojo į NATO ir faktiškai buvo sąjungininkės, visgi tarp jų buvo atsivėręs ne vienas pleištas, skatinęs tarpusavio priešpriešą. Ko gero, svarbiausias jų susijęs su Kipro klausimu. Graikijos vyriausybė šeštajame dešimtmetyje pradėjo vykdyti aktyvią politiką, siekdama prisijungti tuo metu vis dar Didžiosios Britanijos sudėtyje buvusią Kipro salą, tai nepatiko tiek Kipro turkams, tiek Ankarai. Atėnai, siekdami įgyvendinti unifikacijos planą, rėmė pogrindinį nacionalistinį EOKA judėjimą, veikusį saloje, savo ruožtu vietiniai turkai taip pat būrėsi į savigynos organizacijas. Tai netruko peraugti į susirėmimus, neišvengta ir kraujo praliejimo.

Britai, tuo metu vis dar valdę Kiprą, bandė imtis iniciatyvos spręsti šią didėjančią problemą ir Londone surengė konferenciją, skirtą šiai krizei. Vis dėlto šios konferencijos įkarštyje turkams gimė „geniali“ idėja, kaip parodyti pasauliui, kokia svarbi Ankarai yra Kipro problema, ir palenkti tarptautinę bendruomenę į savo pusę: pogromai prieš graikus. Vis dėlto šio plano sumanytojai gerokai nuvertino dešimčių tūkstančių įtūžusių, kraštutinio nacionalizmo įkvėptų stambuliečių potencialą ir pyktį.

Turkų politikai, pasiuntę specialiuosius agentus į Salonikus Graikijoje įmesti bombą į namą, kuriame gimė Atatiurkas, ir tuo apkaltinę graikų nacionalistus, mobilizavo milžinišką skaičių savo tautiečių. Beje, skaitantieji veikiausiai atkreips dėmesį į šio įvykio panašumą į Reichstago padegimą 1933 m., kurį įvykdė Adolfo Hitlerio šalininkai, bet tuo apkaltino komunistus tam, kad pavyktų konsoliduoti kiek įmanoma daugiau rinkėjų. Grįžtant prie Stambulo riaušių, naujiena, kad buvo išniekintas kone šventu laikytas Atatiurko gimtasis namas, buvo paskleista plačiai: ją tą patį vakarą paskelbė nacionalinis radijas, prie to itin prisidėjo ir vietiniai laikraščiai – ironiška, jog, pavyzdžiui, „Stambulo ekspreso“ laikraštis, per dieną vidutiniškai turėdavęs maždaug 20–30 tūkstančių egzempliorių, tą vakarą pasiekė 300 tūkstančių tiražą, ir, savaime suprantama, visos kopijos buvo iššluotos per itin trumpą laiką. Taigi, tikslas paskelbti tokią karštą naujieną ir sukviesti į gatves kuo daugiau žmonių buvo pasiektas, vyriausybė netgi rėmė pogromus prieš graikus, tačiau net nenumanė, kad jie bus tokio masto.

Kai centrinėje miesto aikštėje protestavę studentai išsiskirstė, miestą netrukus užpildė aklo įniršio vedama minia, valdžios suvežta iš įvairių kitų miestų. Kai kurie iš jų buvo iki dantų apsiginklavę, turėjo sąrašus su vietomis, kur gyvena graikai ar yra jų parduotuvės, jas pirmiausia ir atakavo, daužė langus, siaubė. Vėliau perėjo prie namų, kuriuose gyveno kitatikiai, niokojimo. Pajutę savo nebaudžiamumą bei policijos reakcijos nebuvimą, patys įžūliausieji metėsi bažnyčių link, kelias iš jų padegė, sugadino daugybę ikonų ir kitų šventų simbolių, puolė ir šventikus. Kliuvo net ir graikų kapinėms – dalis jų buvo išniekintos įsiutusios riaušininkų minios. Neramumai palietė net ir šalia Stambulo esančias salas, iki pogromų tankiai apgyvendintas graikų. Dešimtys įniršusių turkų atplaukė į jas ir, stebimi nė piršto nepajudinusių policininkų, plėšė vietines parduotuves, namus, priklausiusius neturkams, ir be problemų grįžo atgal į miestą.

Pogromai tęsėsi visą naktį ir buvo nuslopinti tik kitą rytą atvykus armijos daliniams. Visų įvykių rezultatai: 15 žuvusių, išprievartauta daugiau nei šimtas moterų, suniokota maždaug 70 graikų bažnyčių, 20 graikiškų mokyklų, apytiksliai 4000 krautuvėlių ir kitų verslų, priklausiusių šiai tautinei mažumai, tiek pat namų. Po visą miestą siautėjusi sužvėrėjusi minia padegė daugiau nei 50 pastatų graikų, žydų kvartaluose. Be to, Graikijos konsulatas gavo šimtus tautiečių prašymų atvykti gyventi į šią šalį. Per kelrius metus beveik visi graikai, likę Stambule, apleido šį miestą.

Taigi, XX a. pradžioje jaunaturkių išsakyta homogeniškos, be etninių mažumų Turkijos idėja buvo galutinai įgyvendinta…
 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.