Naujoje knygoje – pal. arkivysk. Matulaičio ir vysk. Būčio laiškų dialogas

Neseniai pasirodė ilgai laukta knyga – Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC ir vyskupo Pranciškaus Būčio MIC susirašinėjimas. Knygos sudarytojas yra dr. Paulius Subačius. Skaitytojų dėmesiui – sudarytojo parengta anotacija bei keletas dviejų didžių bičiulių marijonų korespondencijos pavyzdžių.

Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys. Laiškų dialogas, parengė Paulius Subačius, Vilnius: LKMA, 2016.

Tai pirmasis pal. arkivysk. Matulaičio ir vysk. Būčio epistolinio dialogo leidimas – iki šiol lietuviškai buvo skelbti tik keli susirašinėjimo fragmentai. Jiedu bičiuliavosi nuo Marijampolės gimnazijos laikų, vėliau susiėjo studijuodami Sankt Peterburge ir Fribūre. Drauge nutarę pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą ir atgaivinti Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, buvo siejami nuolatinio bendro rūpesčio kongregacija ir Bažnyčios padėtimi Lietuvoje.

Abipusė korespondencija, kurios išliko beveik pustrečio šimto laiškų, atvirukų bei telegramų, įdomi ir vertinga keliais atžvilgiais. Ji atskleidžia dviejų iškilių ganytojų asmeninį atsidavimą Evangelijos žiniai, sodrų dvasinį gyvenimą, šventėjimo kelią ir ugdantį tarpusavio ryšį. Skelbiami tekstai taip pat dokumentuoja Marijonų vienuolijos, tėvų globotų moterų vienuolijų, karitatyvinių, kultūros, švietimo, kunigų rengimo ir kitų religinių institucijų, Vilniaus vyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos organizacinę raidą bei vidinę būklę. Toli pranokdami Bažnyčios istorijos interesų ratą, šie laiškai yra skvarbus gerai informuotų, labai atvirai savo žiniomis ir nuomonėmis besidalijančių asmenų žvilgsnis į XX a. pradžios Lietuvos visuomenę, Nepriklausomybės paskelbimą suponavusių bei jį lydėjusių įvykių, elito nuostatų, santykių ir geopolitinių orientacijų panoramą.

Publikacijoje laikomasi dokumentinio leidimo principų, išsaugota autentiška kalba, didžiuma komentarų pateikti anotuotos rodyklės pavidalu. Pasistengta, kad knyga būtų patogi tiek turintiems akademinių interesų, tiek visiems kitiems skaitytojams – pal. Jurgio gerbėjams, istorijos ir asmeninių liudijimų mėgėjams, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariams. Laiškų dialogas leidžiamas „Marijonų istorijos šaltinių“ serijoje, kurioje bendromis Lenkijos ir Lietuvos tyrėjų pastangomis pasirodė jau 23 tomai.

Knygos teiraukitės pas Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserimis Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune, Pal. Jurgio Matulaičio Muziejuje Marijampolėje, taip pat visuose katalikiškuose knygynuose.  

Jūsų dėmesiui – keletas laiškų pavyzdžių:

Matulaitis – Būčiui

[Fribūras,] 29. II. 1912.

Mielasai Praniuk! Jau kadakas rengiuosi pas Tave parašyti, ir kažin kodėl vis neprisirengiu. Labai išsiilgau nuo Tavęs žinių. Ateina paskalos, būk svietiškoji valdžia nenorinti, kad Tu būtum toliau inspektoriaus pavaduotojum. Man rodos, kaip Dievo Apveizdas viską pakreips, taip bus geriausia. Mylintiems Dievą viskas išeina ant gera. Jei nuims nuo Tavęs inspektoriavimo naštą, Tau asmeniškai bus lengviau, turėsi mažiau nereikalingų sukramtų, galėsi kitiems darbams daugiau laiko pašvęsti. –

Mes čia sau gyvenam gana ramiai ir gerai; rodos, viskas einasi nė šio, nei to. Bet kryželių ir čia netrūksta; paeina jie nuo žmonių, šalia stovinčių. Nė nesitiki žmogus, iš kur gal užeiti kokia kliūtis ar sunkenybė, ir ateina. Tikrai pildosi žodžiai, kuriuos Kristus ištarė: „persequentur vos“ [(ir) jus persekios, Jn 15, 20]. Atsirado ir čia žmogus, kuris per visą miestą ėmė skelbti, kad aš modernistas; kad galiu labai universitatei užkenkti ir t. t. Netrūksta nemalonumų ir iš pusės kitų, net mūs tautiečių. Bet vis tai mažmožiai. Raminu save, kad galėtų da blogiau būti. –

Laikraščius ir knygas gavau. Ačiū už tai, kad savo prelekcijas atsiuntei. Skrynutę su knygomis taipgi gavau. Gana brangiai reikėjo mokėt. […]

Būčys – Matulaičiui

Peterburge 10. IV (28. III) 1912

[…] Ką pergyvenau nuo Kalėdų iki pusiaugavėniui, tą norėjau Tau smulkiai aprašyti, kad galėtum žinoti, ar čia mano vaidentuvė mane vargino, ar tikrosios painios. Prirašiau septynis puslapius smulkyčio rašto, o nei geros pradžios nepadariau. Jeigu būčiau teip viską toliau aprašinėjęs, tai būtų išėjusi pusėtina brošiūros vertė. Keletą paskutinių savaičių pasidarė ramiau, nors darbo turėjau daugiau; didumą smulkmenų jau ir užmiršau. Net džiaugiuosi užmiršęs. Todėl, mą rodos, bus geriau, kad nei nerašysiu apie tai. Iš tų visų painių turiu vieną didelę naudą, nes pajutau, kad vienintelė mano parama Dievas. Nei žmonėmis, nei savo išminčia nieko negaliu pasidaryti. Prijaučiančių žmonių maldos – tai nuolatinės mano pagelbininkės. […]

Basanavyčia su Paškevyčia prašė, kad apsimčiau kokią nors paskaitą šiemet Lietuvių Mokslo Draugijos surinkime. Atsakiau, kad netikėtai užklaustas negaliu duoti atsakymo, nes reikia prisirengti. Žadėjau duoti atsakymą apie Atvelykį. Ketinau neapsimti, nes susirinkimas bus apie 6 birželio, o aš vargu galėsiu išvažiuoti iš Peterburgo prieš 10 to mėnesio, nes mokslo metams pasibaigus ketinu gydytis soliterą. Be to, vakacijoms prisirenka daug darbo. Pridėk da vieną darbą prie kitų, tai ir laiko neišteksi.

Kunigas Vailokaitis prašė, kad vėl rašinėčiau į „Šaltinį“. Atsakiau, kad nieko neparašysiu į spaudą, kol nepabaigsiu „Vadove“ pradėtąjį dalyką. „Šaltinio“ ir „Vadovo“ administracijos man kaltos apie 100 rublių honoraro, bet jo nedavė. Aš nei nepriminiau apie tai kun. Vailokaičiui, kad jis buvo Peterburge. […]

* * * * *

Matulaitis – Būčiui

29. VI. 1920. Siemiatycze

Vilniaus dijecezija.

JM. Tėvui Būčiui.

Mielasai Praniuk!

Andrius Cikota, mūsų dijecezijos kunigas, baltgudis mokąs lietuviškai, Tavo mokinys iš Akademijos, pasiryžęs stoti Marijonų vienuolijon. Jis labai Tavim pasitiki; norėtų novicijatą atlikti Amerikoje. Ar galima? ar būt naudinga? –

Mano nuomone, geriau būtų jam atlikti novicijatas Marijampolėje.

Aiškinu jam, kad Tu ir laiko neturi redaktoriaudamas. Bet kadangi prašo, kad Tavę[s] paklausčiau, kaip žiūri į jo sumanymą, tai ir klausiu. –

Aš dabar lankau savo dijecezijos dalį; labai nusidirbęs.

Pas mus vis dar karas ir karo stovis; kaip dalykai virs, nežinia; sunku numatyti ateitis. –

Labai Jūs visų išsiilgau; susirašinėti sunku. –

Kaip tik bus galima, reikės mums tuo susivažiuoti ir vienuolijos dalykai tvarkyti. Ir dabar prie to renkitės. –

Per daug mūsiškiai visur visokiais darbais [a]pkrauti; nebelieka jėgų ir laiko savo vidaus reikalams ir vienuolijos gyvavimui tvarkyti ir vesti. Daug ir karas mus sutrukdė ir mūs darbus sukliudė. Ir taip dar Dievo malonė, kad iš to karo iškakėjome su savo vienuolija. –

Jei ko ir Jums ten trūksta, nenusiminkite; Dievas duos, susivažiuosime, tarsimės, taisysime visa ką. Šv. Panelė, kuri iki šiol mus gelbėjo ir globojo, ir toliau mūs neapleis. –

Kad tik karas greičiau baigtųsi ir galėtume susisiekti. –

Ir mane visoki darbai trukdo ir slėgia. Ką darysi, Dievo valia. Gal po karo pa-// lengvės arba kokia bus atmaina.

Rašykite į mane ar per Varšavą, ar per Marijampolę; vis kaip kada atklysta koks laiškas, kad ir vėlai. –

Gaila, kad Šv. Kazimiero Sesutės neatvažiuoja.

Visus koširdingiausia sveikinu ir visiems laiminu.

+ Jurgis, Vilniaus Vyskupas

* * * * *

Būčys – Matulaičiui

Kaunas 15 balandžio 1925 m. (Laisvės al. 61)

J. E. Vilniaus Vyskupui

Jurgiui Matulevičiui

Marijonų Kongr. Generolui.

Brangusis Tėveli!

Pagrečiam gavau du Tėvelio laišku, rašytu šių metų 24. III ir 10. IV. Už abudu labai ačiū! Sutinku liktis Universitete ir toliaus, nors matau, kad nebus teip lengva, kaip galima laukti. Tiesa, mano prisibijojimai tėra tik spėlionės, bet ir jos gali išsipildyti. Seimo didžiumos vadai beveik visi yra įsitikinę, kad U-to rektoratą reikėtų padaryti vyriausybės skiriamą ir nuolatinį. Kai kurių fakultetų elgesys duoda progos iškilti Seime ginčams apie tai. Jeigu tie ginčai pasibaigs U-to statuto pakeitimu ir rektorato stabilizavimu, tada gali man tekti pritirti presijos, kad apsimčiau būti skirtuoju rektorium. Aš pirmiausiai svarsčiau to dalyko esmę, o paskui jau asmens žvilgsnius ir jų įvykdymo priemones. Dalyko esmė man išrodo tokia, kad iš mano rektoriavimo galėtų būti naudos katalikybei, bet mūs Kongregacijai vieni tik nuostoliai. Kadangi Kongregacijos nuostoliai yra ir Bažnyčios nuostoliai, tai juos reiktų sustatyti su nauda, išeinančia iš mano rektorato, ir pažiūrėti, kas bus didesnis – ar nauda, ar nuostoliai. Kadangi abeji bus tik ateityje, tai tikrybės nėra, nei aiškumo. Bažnyčios reikalais daugelis rūpinasi, Kongregacijos naudą aprūpinti tegalime tik mes. Taigi išeitų, kad rektoratą geriau palikti kitiems Lietuvos katalikams.

Visą triukšmą dėl Konkordato sukėlė karštuoliai, šlykščiąją išvaizdą tam triukšmui pridarė liaudininkai. Mes, marijonai, iš pat pradžių sutarėme patys laikytis ramiai ir raminančiu būdu kalbėti su karštuoliais. Aš savo klausytojams studentams praleid[au] vieną eilinę paskaitą, nes jos vietoje pasakiau savo nuomonę apie Konkordatą su Lenkija; tikiuosi, kad mano studentai ir šiandien, atsiminę mano žodžius, pripažįsta jų tiesą. […]