2016 09 28

Valdas Aušra

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pamąstymas apie žmogaus gyvenimą

Evgenios Levin nuotrauka

Prieš kelias dienas palaidojome Leonidą Donskį. Gyvenčiau Lietuvoje, būčiau važiavęs į laidotuves. Mirė oro uoste Vilniuje, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Palaidotas šalia kitų dviejų žymių žmonių, kuriuos man teko galimybė pažinti: Stasio Lozoraičio ir Aleksandro Štromo.

Leonidą pažįstu senai. Buvome ne tik klaipėdiečiai, bet ir bendraamžiai. Pirmausia neakivaizdžiai: daug mano amžiaus klaipėdiečių jį pažinojo, kaip ypatingą Žilvičio stovyklos Karklėje vadovą, draugą. Apie jį daug buvo kalbama. Nepamenu, ar tada mes susitikome kokiuose nors jaunimo susiėjimuose. Gerai atsimenu jį, kai dalyvaudavo Šviesos-Santaros suvažiavimuose Čikagoje. Buvo Vytauto Kavolio protežė. Po to ne kartą esame susitikę, kai dėsčiau Klaipėdos universitete, o ir paskiau, kai persikrausčiau su šeima darbui ir gyvenimui Čikagoje. Paskutinį kartą matėmės pries dvejus metus Čikagoje, kai jis atvažiavo skaityti paskaitų Ilinojaus universitete, o aš buvau suruošęs didelį renginį paminėti K. Donelaičio jubiliejinius metus išeivijoje. Be to, sekiau jo, kaip, europarlamentaro, pasisakymus internete, skaičiau jo parašytus straipsnius.

Turiu pripažinti, kad Leonidui pasitraukus iš gyvųjų tarpo mane kiek nustebino žmonių reakcijos. Labai stiprios reakcijos. Vieni surado progą išreikšti savo pagiežą ir nepritarimą Leonido pažiūroms ar net asmeniui. Kiti, aukštindami Leonido pasiekimus ir jo išreikštas idėjas, kaltino Lietuvos švietimą, politinę biurokratiją dėl jo ankstyvos mirties. Abi pusės labai piktos, garsiai šaukiančios ir kategoriškos.

Visame tame triukšme mes užmiršome, kad Leonidas Donskis buvo visų pirma žmogus. Asmuo, turintis kūną, emocijas, jausmus, poreikius, polinkius. Žmogus, kuris, nepaisant jo visų atliktų darbų, generuotų idėjų, parašytų knygų ir straipsnių, vestų televizijos laidų, skaitytų paskaitų, dalyvavimo šalies ir Europos politiniame gyvenime, tautinių priklausomybių, meilės žmonai, tėvams ar katytei, Lietuvai, buvo apribotas tuo savo kūniškumu. Lygiai taip, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Juk visi esame žmonės, visi mirsime, visi išeisime…  

Visame tame triukšme užmiršome, kad ir mes esame tik žmonės. Su savo simpatijomis ir antipatijomis, su savo siekiu būti svarbūs, su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis ir tuo žmogišku pavydu, kaltinimu, pykčiu viskam, ko mes nesugebame suprasti ar priimti. Mūsų netenkina vieta ir būsena, kurioje esame, tačiau mes paniškai bijome juos keisti. Tada kaltiname kitus: mirusiįjį, jo tautinę priklausomybę, valdžią, biurokratiją – sąrašas gali būti gana  ilgas. Esmė ta, kad mes giliai savyje suprantame, kad, norint keisti aplinką, situaciją, reikės keisti pirmiausia save. O tai labai labai baugu – ir sunku. Kitus gi gali pabarti ar paniekinti, kad jie nesikeičia pagal tavo norus, o kaip save?…

Visas tas sukilęs triukšmas rodo, kad Leonidas buvo labai svarbi Lietuvos gyvenimo dalis. Ir, manau, ilgą laikotarpį toks bus. Jo idėjos mus paliečia ir palieka gilų pėdsaką. Dabar mes žengiame per įprastines netekties ir gedulo stadijas. Suteikime sau ir aplinkiniams erdvės bei laiko gedului.

Šiandien noriu taip pat paliesti kitą Leonido, taip pat ir mūsų visų, egzistencijos aspektą. Gal ne viską perskaičiau, bet neaptikau, kad kas būtų apie tai rašęs. Juk mes visi esame Dievo sukurti Jo vaikai. Nežinau, ar velionis praktikavo judėjų religiją, ar buvo krikštytas bažnyčioje. Pagaliau, kalbant apie esminius dalykus, tai nėra taip labai svarbu. Faktas lieka – mes esame Dievo vaikai. Mąstant apie Leonidą man iškilo prieš akis dvidešimt trečiosios psalmės žodžiai:

1  VIEŠPATS ­ mano Ganytojas,

man nieko netrūksta.

2 Žaliose pievose jis mane guldo,

prie ramių vandenų gano.

3 Jis atgaivina mano gyvastį

ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.

4 Nors einu per tamsiausią slėnį,

nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.

Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas

apgins mane.

5 Tu padengi man stalą

mano priešų matomoje vietoje,

patepi dosniai mano galvą aliejumi;

sklidina mano taurė!

6 Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane

per visas mano gyvenimo dienas,

ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES namuose.

Maloningasis Dievas veda mus per mūsų gyvenimo dienas ir mumis rūpinasi suteikdamas tai, ko mums būtiniausiai reikia, apsaugodamas mus, žengiančius šiame gyvenimo kelyje, apgaubdamas savo ištikimąja meile.

Leonido žemiškoji kelionė jau pasibaigė. Ramybė, apie kurią jis daug rašė, bet nepasiekė savo gyvenime, jau apgaubė jo buvimą. Ta ramybė, kuri pranoksta visą žmogiškąją išmintį…

Mes vis dar keliaujame savo gyvenimo dienų keliais. Pabandykime vietoj pykčio dalintis meile ir norėjimu suprasti. Jų mums labiausiai reikia. Nes mes gauname tik tada, kai duodame, o ką duodame, tas sugrįžta pas mus dešimteriopai