„Daiktas“, pakeliantis virš daiktų

Muzikos apžvalgininkai socialiniuose tinkluose džiūgauja, jog į Lietuvą kitąmet dar kartą atvažiuos „kosmines aukštumas pasiekęs“ „Grammy“ laureatas džiazo dainininkas Gregory Porteris. Tai išties puiku. Puiku, kad atvažiuoja tie, kurie šiuo metu yra „ant bangos“ ir kuria, atlieka aukščiausios prabos muziką. Nes nuoširdžiai prisipažinsiu, nesuvaldomas srautas reklamų, jog atvyksta „aštuoniasdešimtųjų geriausi“, visokie „Ace of Base“, „Haddaway“, Sandros, Sabrinos, kelia gėdos jausmą ir palieka negerą skonį burnoje. Net ne todėl, kad reklamos agentūros ir radijo stotys dirba savo darbą, bet todėl, jog, praėjus tiek metų šito seno prasto popso, VIS DAR daugybei žmonių reikia! Kažkas vis dar eina į tuos koncertus, ir organizatoriai trina rankomis. Mat atvežti niekam neįdomią nebekuriančią (jei kada apskritai kūrusią) „žvaigždę“ yra pigu ir paprasta. Mažai pastangų, baisios meninės vertės produktas ir didelis pelnas…

Bet aš šįkart ne apie nukaršusį popsą.

Besidžiaugdami tokiais populiariais vardais kaip jau minėtas Gregory Porteris (prie kurio rašoma žymė „džiazas“ man kelia lengvą šypseną, bet tebūnie), apžvalgininkai retkarčiais praleidžia pro ausis, akis tuos, kurie neva „įdomūs tik mažam skaičiui melomanų“.

Šįkart apie vieną grupę ir vieną muzikantą, kuris spalio 14 dieną užlips ant Vilniaus Rusų dramos teatro scenos. Ir tai bus įvykis. Gal net vienas didesnių įvykių Lietuvos koncertų istorijoje tiems, kurie žino, nujaučia, kokio masto ir lygio tai muzikantas, kaip nepaprasta jį prisikviesti ir ką jis išdarinėja ant scenos. Vilniuje jis jau yra buvęs 2011 metais, ir to buvimo liudininkai, be abejonės, laukia naujo pasimatymo.

Jei man pasakytų žodžius „Europa“ ir „saksofonas“ bei paprašytų pasakyti, koks pirmas dalykas ateina į galvą juos išgirdus, tai, be abejonės, būtų Matsas Gustafssonas. Būtent ši pirma pavardė ateina į galvą, kai imu galvoti, kas šiuo metu yra geriausi Europos džiazo muzikantai pačiame savo jėgų žydėjime. Vėliau, aišku, prisimenu ir kitus mėgstamus saksofonininkus, tokius kaip lenką Mikołajų Trzaska, vokietį Gebhardą Ullmanną, pernai „Vilnius Jazz“ scenoje kerėjusį švedų genijų Martiną Kücheną, lietuvį Liudą Mockūną. Pasakysite: „Palauk, jaunuoli! O kur Janas Garbarekas, Johnas Surmanas ir Peteris Brötzmannas? Kaip galima kalbėti apie Europos džiazą neminint šių vardų?“ Ir būsite teisūs. Tačiau tai jau veikiau paradigmos, kertiniai akmenys, šaknys, iš kurių užaugo mano aukščiau minėti saksofonininkai, šiuo metu esantys pačiame savo jėgų žydėjime, aktyviausiame kūrybiniame etape.

Taigi Gustafssono pavardė ateina į galvą pirma. Galbūt todėl, kad šis švedas garsėja savo tiesiog nesuvokiamo intensyvumo improvizacijomis. Ir čia akivaizdi aukščiau minėto Brötzmanno mokykla. Net jei ir ne visada tiesioginė. Į jį vien žiūrėti galima valandų valandas, atrodo, kad per koncertą jis atiduoda tiek jėgų ir sudegina tiek kalorijų, kiek futbolininkas per keturias varžybas iš eilės. Vienas kritikas kadaise rašė, jog „Gustafssonas iščiulpia iš saksofono visos jo gyvybės syvus“.

Antra vertus, Gustafssono pilna visur ir jau seniai. Čia jis su „Sonic Youth“ ir Thurstonu Moore‘u, čia jis su Joe McPhee, čia jis su Jimu O‘Rourke‘u, Otomo Yoshihide, Evanu Parkeriu ar „Zu“. Nuo pat devyniasdešimtųjų pradžios Matsas važinėja į JAV, kur europiečiui džiazo muzikantui „prasimušti“ nėra paprasta. Tačiau švedas ir tenykštėje free-jazz scenoje tapo žvaigžde. Dabar su juo noriai groja Hamidas Drake‘as, Michaelis Zerangas, mano kadaise aprašytas Colinas Stetsonas, artimas bičiulis ir daugybės projektų bendraautoris Kenas Vandermarkas.

Maža to, su Gustafssono vardu iš dalies verta sieti ir vinilinių plokštelių atgimimą džiaze – Matsas yra ne tik vienas garsiausių Europos plokštelių kolekcininkų, bet ir aktyvus vinilų leidėjas. propaguotojas. Kai kurie jo projektai leidžiami išskirtinai tik viniliniu formatu.

51 metų saksofono virtuozas yra išleidęs per 30 solinių albumų ir nesuskaičiuojamą daugybę albumų, kuriuose jis yra didesnio projekto, kolektyvo dalis, dažnai lyderis. Iš tokių kolektyvų tiesiog privalu išskirti Europos scenose jau kultinėmis tapusias grupes „Fire! Orchestra“ ir „The Thing“.

 

Pirmasis – tai absoliučiai unikalus Matso diriguojamas galingas kelių dešimčių įvairių tautybių džiazo muzikantų improvizacinės muzikos orkestras, kuris koncertuoja retai, tačiau apie jo pasirodymus rašo ryškiausi pasaulio muzikos leidiniai, mat mažai kas panašaus muzikos istorijoje yra buvę. Magiški, mistiški, nenuspėjamos trukmės kūriniai, netinkantys jokiam žanrui, arba kaip tik – aprėpiantys visus žanrus, kokie tik kam nors gali šauti į galvą. Prasidedantys paprastai ramiai ir tykiai, jie užauga ir staiga smogia tokia gausybės varinių pučiamųjų ir mušamųjų galia, kad kai kurie klausytojai pasakoja patiriantys net ekstatinių priepuolių.

Jei aš kada nors sulauksiu Lietuvoje „Fire! Orchestra“, būsiu vienas laimingiausių planetos žmonių, nes šio kolektyvo pasirodymas yra vienas tų dalykų, kuriuos būdamas gyvas tiesiog trokštu pamatyti, išgirsti, išgyventi.

Tačiau tai, kad „Vilnius Jazz“ sugeba šį spalį atvežti kitą Gustafssono grupę „The Thing“, irgi yra sunkiai pervertintinas įvykis.

Daugelį saksofonininko projektų muzikos apžvalgininkai mėgsta „nurašyti“ kaip skirtą tik siaurai laisvojo džiazo mėgėjų auditorijai (nors tai nėra teisinga ir tikslu), o „The Thing“ nesugeba ignoruoti net apie džiazą absoliučiai nerašantys prestižiniai muzikos leidiniai. Ypač po 2013 metų „The Thing“ albumo „Boot!“

„Daiktas“ yra trio. Ingebrigtas Håkeris Flatenas groja kontrabosu, Paalas Nilssen-Love‘as muša būgnus, o Matsas pučia saksofoną. Iš pirmo žvilgsnio gana tipiška džiazinė sudėtis. Tačiau tai, ką „Daiktas“ groja… Trio iš esmės tyrinėja roko muzikos užkaborius, klausydamas juos girdi stoner rock, girdi Nirvaną, girdi punk tradiciją, girdi net „Radiohead“ ir „The White Stripes“ ir metalo užuominas, mat „The Thing“ žaidžia daugybe muzikinių intertekstų bei kontekstų. Ir visa tai kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu groja džiazo muzikantų trio!

 

Galima sakyti, jog „The Thing“ apskritai nebando sukurti nieko naujo – ima senus laiko patikrintus džiazo, bliuzo, roko standartus, tačiau interpretuodamas juos sukuria kažką absoliučiai savito, unikalaus. Tai ne „koveriai“, tai aukščiausios prabos muzikantų pokalbiai su tradicija, pačią tradiciją permanant, kartais pašiepiant, patraukiant per dantį ir tuo pat metu atiduodant duoklę.

Keisčiausia, kad „Daiktą“ gali taip pat lengvai pripaišyti daugybei žanrų – jo eksperimentinė prigimtis šį trio iškelia gerokai aukščiau tradicinio, ortodoksinio džiazo suvokimo. Kolektyvas visiškai laisvai jaučiasi tiek džiazo festivaliuose (dažniausiai Europoje), tiek eksperimentinės, psichodelinės, indie muzikos festivaliuose (dažniausiai Jungtinėse Valstijose).

Neabejoju, jog popsceną tyrinėjantys apžvalgininkai nepastebės vieno geriausių Europos saksofonininko Matso Gustafssono ir neeilinės grupės „The Thing“ pasirodymo Vilniuje. Tačiau aš asmeniškai, savo vardu, garbės lietuvio žodžiu jus, mieli melomanai, smalsuoliai, smalsūs muzikos gurmanai, raginu nepraleisti šio koncerto. Tokių pasitaiko labai retai. Ir įstringa visam gyvenimui.