2016 10 04

Lukas Kisielius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Prof. Tomas Davulis: „Naujame Darbo kodekse yra pašalinta daug tarybinių ir neveikiančių nuostatų“

Naujojo Darbo kodekso (DK) priėmimas sukėlė daug aistrų visuomenėje. Daug kalbama apie tai, kad naujas dokumentas yra naudingas tik darbdaviams, o ne darbuotojams. Apie teigiamas ir neigiamas DK puses kalbėjome su ekspertų grupės, rengusios Darbo dokumentą nariu, profesoriumi Tomu Davuliu.

Kodėl apskritai Lietuvai buvo reikalingas naujas Darbo kodekso?

Jo reikėjo, nes senasis Darbo kodeksas (DK) nepasiekdavo daugelio tikslų. Jei paklaustume darbuotojo, ar jį tenkina darbo santykių reguliavimas, atsakytų, kad netenkina, nes algos mažos, kai kurie darbdaviai Kodekso nesilaiko. Jei kalbėtume su priešpensinio amžiaus darbuotoju, tai jis pasakytų, kad jei būtų atleistas dabar, tai beveik neturėtų galimybių įsidarbinti. O jaunimas atsakytų, kad senasis DK yra visiškai juokingas, nes gyvenimas yra kitoks ir suvaržymai neleidžia realizuoti savęs. Darbuotojų paletė yra labai įvairi, nuo jaunimo iki vyresnių. Ir vienų, ir kitų Kodeksas netenkino dėl skirtingų priežasčių, nes jis yra neveikiantis, keistas, nereikalingas, nesaugojantis. Darbdaviai irgi skųstųsi senuoju DK, nes jis varžo, yra biurokratiškas, daug popierizmo. Sukuria daug papildomų pareigų, kurios trukdo verslui kurti darbo vietas bei prisitaikyti prie pokyčių.

Be to, verslas yra nevienalytis. Mažos įmonės, fiziniai asmenys, ūkininkai negali laikytis senojo Kodekso reikalavimų, kada mažoms įmonėms, įdarbinančioms asmenį, yra keliami tokie reikalavimai kaip dideliam fabrikui. Kitaip tariant, Kodeksas vienodai žiūri į smulkius darbdavius ir į vidutinius. Taigi, senasis DK yra nelankstus. Neprisitaikantis prie darbdavio. Neleidžiantis darbdaviams prisitaikyti prie to, kas vyksta rinkose.

Pavyzdžiui, įvyko krizė. Per krizę įprasta mažinti darbo vietų skaičių. Lietuvos teisė nenumatė jokių specialių nuostatų šiam klausimui, ką daryti su krize, kaip išlaikyti darbuotojus, kad jie nebūtų atleisti. Tuo tarpu užsienio teisėje imta kalbėti, kad reikia kurti hibridus, pavyzdžiui, imti pusę darbo laiko, pusę pašalpos. Buvo sukurtas vadinamasis dalinis darbas (kas yra naujame DK), kad darbuotojai nebūtų atleisti, kad jie būtų sujungti su įmone bent šiokia tokia bambagysle. Jei įmonei blogai, sumažėja darbo apimtys, bet darbo sutartis nėra nutraukiama. Darbuotojui darbo birža sumoka pinigus kaip pusinę bedarbio pašalpą. Tačiau Lietuvoje šio instrumento nėra, darbuotojai buvo atlesti, jie išvažiavo.

DK reikalingas valstybei. Jai jo reikia kaip galimybės mažiau kištis į santykius tarp darbuotojų ir darbdavių. Šiuo metu valstybės požiūris į darbo santykius yra truputį veidmainiškas. Valstybė gali pasakyti, kad viskas sureguliuota, darbuotojai ginami, bet juk iš tikrųjų taip nėra. Realybė yra visiškai kitokia. DK, kurį dabar gina profsąjungos, realiai neveikia. Dabartinis valstybės požiūris leidžia darbdaviams prisitaikyti, panirti ir plaukioti drumstame vandenyje ir nebijoti darbo teisės. Jie jos tiesiog nesilaiko. Lietuvos įstatymai, palyginti su Latvijos, Lenkijos, Estijos, atrodo keistai, jie yra tarybiniai. Neva ginamas darbo žmogus, bet realiai jis nėra apginamas, dėl to Lietuva kaip investicinė aplinka darosi nebeįdomi užsienio investuotojams.

Dar yra kolektyvinės darbo teisės aspektas. Jis mūsų šalyje labai silpnas, ir per naują reguliavimą bandome surasti receptą Lietuvai, kad atsirastų kolektyvinių sutarčių, streikų, stiprus tikras profsąjunginis judėjimas, o ne toks, koks jis yra šiandieną – deklaratyvus. Profsąjungų pagrindinė užduotis – kolektyvinių sutarčių sudarymas. Bet jos to neatlieka, nes reikia ginčytis su darbdaviu, priversti derėtis, surengti streiką. Darbdaviai turi laikytis sutarčių, profsąjungos turi atlikti savo darbą ir gauti kolektyvines darbo sutartis, o valstybė neturi kištis.

Manoma, kad dėl naujo DK Lietuvoje gali išaugti emigracija, nes darbuotojai gali jaustis nuskriausti darbdavių. Ar tokia prognozė įmanoma?

Visiškai ne. Čia galima pasiremti loginiais argumentais. Kur yra važiuojama? Į atviras ekonomikas – Jungtinę Karalystę, Airiją, Skandinaviją. Jos pasižymi kitokiu požiūriu, ten lankstesni santykiai. Ar jie važiuoja dėl to, kad mūsų Kodeksas yra geras? Jie važiuoja ne ieškoti kodeksų, o gyventi geriau. Pavyzdžiui, D. Britanijoje darbo teisės yra labai nedaug. Darbuotojas ten nėra taip ginamas. Migrantai gyvena sunkiomis sąlygomis, bet viską kompensuoja didelis darbo užmokestis. Pagrindinis dalykas, kodėl lietuviai išvažiuoja, tikrai ne Kodeksas.

Yra bendras klimatas, kuris sukurtas apie naująjį DK. Bet tokios reformos visada sulauks atsako visuomenėje. Pavyzdžiui, galima prisiminti Prancūziją, kai prieš 8 ar 10 metų dėl vienos pataisos vyko streikai ir riaušės. Dabar ten buvo įvestas visas paketas pakeitimų, ir jie mitingavo pusę metų. Kiekvienoje valstybėje tokios reformos labai sudėtingos, nes jos labai jautrios. Mūsų reforma nėra išimtis. Reformuotojai niekada nebus populiarūs, bet tai būtini žingsniai, jei norime išspręsti tuos dalykus, kurie buvo nesutvarkyti senajame DK. Mažai žmonių žino detales. Naujas DK suteikia darbuotojams 70 naujų teisių, kurių niekada nebuvo Lietuvoje. Nuo šeimos apsaugos, darbo laiko pasirinkimo iki galimybės pakeisti darbo sutartį. Ir tik po kelerių metų visi pamatys tas detales. Bet jos yra esminės. Pavyzdžiui, darbuotojas gali duoti darbdaviui raštą, pagal kurį jis turi padėti pakeisti darbo sutartį. Dabar darbdavys šį prašymą iškart išmeta, ir tai yra legalu. Pagal naują DK tai nelegalu, nes jei darbdavys negali pakeisti darbo sutarties, turi argumentuotai paaiškinti, kodėl.

Dar vienas pavyzdys. Darbuotojui kyla problemų su darbdaviu. Jis gali kreiptis į teismą. Bet retas kuris norėtų ten kreiptis, nes reikia sumokėti advokatui, o jei pralaimėsi bylą, tai reikės padengti bylinėjimosi išlaidas. Pagal naują DK tokie ginčai nemokamai keliauja į darbo ginčų komisiją, kur trys nariai bando darbuotoją sutaikyti su darbdaviu.

Dar viena naujovė, tai darbo užmokesčio politika. Ne visose įmonėse ta politika matoma. Pagal naują DK privaloma įvesti tokią tvarką, pagal kurią darbuotojas turi žinoti, kaip įmonėje nustatomas darbo užmokestis. Taigi tokie sprendimai keičia Lietuvos darbo klimatą. Bet žmonės to nemato ir nesupranta arba tiesiog nepasitiki naujovėmis.

Jūs minėjote, kad DK yra 70 pataisų, kurios naudingos darbuotojams, bet naujienų portaluose DK yra kritikuojamas ir eskaluojama, kad darbdavys gali lengviau atleisti darbuotoją, sutrumpės atostogos. DK labiau nuskriaudžia darbuotoją ar kaip tik sukuria geresnes darbo sąlygas?

Nelabai sutikčiau su tuo, kad sutrumpinamos atostogos. Na, gal iš dalies, nes už stažą dabar nebus pridedamos atostogų dienos. Lietuviškas mentalitetas yra toks, kad kuo daugiau dirbi, tuo esi reikalingesnis. Ne visada taip yra, nes net įrodyta, kad darbuotojo kompetencijos su metais didėja, kartu didėja ir darbo užmokestis, tačiau kada mes apmokėjimą pradedame daryti labiau priklausomą nuo stažo, tada jo produktyvumas sustoja, bet užmokestis toliau auga. Kitas dalykas – jaunimo diskriminacija. Jei sakome, kad turime duoti daugiau darbuotojui, kuris dirba ilgiau, nes jo stažas didesnis, tai yra elementari diskriminacinė nuostata, bet mūsų mentalitetas nesugeba jos suvokti kaip diskriminuojančios.

Dėl sutrumpinamų atostogų, tai įstatymas nesako, kad galima išeiti atostogų nuo pirmadienio iki penktadienio. Čia nuo darbdavio priklauso. Jei darbdavys taip leidžia, tai jis tada pats suteikia darbuotojui papildomas atostogų dienas. Atostogų pakeitimas darbo dienomis vietoje kalendorinių, užveria kelią tokiems žaidimams.

Iš tikrųjų yra situacijų, kai pabloginama darbuotojų padėtis, atleidimo iš darbo atveju sumažinamos išeitinės išmokos. Tai yra trumpalaikiai ir nelabai reikšmingi jo teisių apribojimai, kuriuos turime padaryti, kad pasiektume aukštesnių tikslų. Pavyzdžiui, šalies konkurencingumas. Latvijoje įspėjimo apie atleidimą laikotarpis yra mėnuo, tai kodėl pas mus nuo 2 iki 4 mėnesių? Dėl to į Lietuvą ir neateis investuotojas, nes sąlygos čia blogos. Aš manau, kad terminai turi būti minimalūs. Darbuotojų teisių apribojimai yra arba neesminiai, arba siekiantys vidutiniojo ir ilgojo laikotarpio tikslų.

Jei paklaustume darbdavių, ar jie sukurtų naujų darbo vietų, jei būtų leidžiama sudaryti terminuotas darbo sutartis, tai 80 proc. darbdavių atsakytų teigiamai. Pavyzdžiui, darbdaviui reikia 4 žmonių, bet jei po pusmečio paaiškės, kad tos vietos neišsilaiko, tada darbdavys turi naikinti tas vietas ir atleidimo išlaidos bus didžiulės. Iš anksto žinodamas, kad gali susiklostyti tokia situacija, darbdavys iš pat pradžių nesamdys 4 žmonių, o pasamdys tik vieną. Vadinasi, 3 žmonės negaus darbo. Jei mes suvaržome darbo teisę, tai nepritrauksime investicijų ir nesukursime darbo vietų.

Kodėl yra svarbus tarptautinis konkurencingumas? Galima paimti Vilniaus Gedimino technikos universiteto pavyzdį. Universitete yra programa, kuri rengia pilotus. Jei mes paklaustume pilotų, kur jie dirba, jie pasakytų, kad nedirba Lietuvoje, nes čia pilotui priklauso 2 mėnesiai atostogų, o Latvijoje – mėnuo. Taigi, jie gyvena Lietuvoje, bet dirba Latvijoje. Vien dėl to prarandama daug mokesčių ir darbo vietų. Juk mokesčius jis sumoka Latvijoje, o gyvena ir skraido iš Vilniaus, kadangi tai leidžiama pagal komercinę veiklą reguliuojančius aktus. Kaip matome, nacionalinės teisės konkuruoja viena su kita, kuri yra palankesnė įdarbinimui. Mūsų teisė su 2 mėnesių atostogomis nėra palanki.

Kas pasikeis visuomenėje, įvedus DK?

Pirma, padidės darbo vietų skaičius, nes atsiras paskatų kurti darbo vietas. Antra, kils darbo užmokestis dėl didesnės konkurencijos tarp darbdavių dėl darbuotojų ir dėl didesnių užsienio investicijų, kurios sukurs naujų darbo vietų. Trečia, keisis darbuotojo ir darbdavio bendravimo klimatas įmonėse, jis darysis demokratiškesnis, atviresnis, bus mažiau popierizmo. Pavyzdžiui, naujame Darbo kodekse yra numatytas komunikavimas įprastinėmis elektronikos priemonėmis, dėl to nereikia pildyti popierių, o užtenka elektroninės versijos. Lygiai tas pat su „nuline“ darbo sutartimi. Darbdaviui dabar reikalingas žmogus keturioms valandoms, ir jis paskambina jam. Bet tam, kad tas darbuotojas galėtų pradėti dirbti, nereikia siųsti jo pas buhalterę, kad pasirašytų sutartį, gautų pažymėjimą. Nereikia pranešti Sodrai. Tokia procedūra užimtų pusę dienos, o tas darbuotojas galėtų pradėti dirbti tik nuo kitos dienos, nors darbdaviui jis reikalingas šiandien. Ketvirta, sumažės šešėlis. Nes naujas DK tuos santykius padaro legalius. Darbo teisė neturi būti per daug biurokratiška, baugi, gąsdinanti. Ji turi būti paprastesnė.

Kaip sakėte, „nulinė“ darbo sutartis turi daug privalumų, bet, kita vertus, toks darbuotojas negalėtų planuoti savo pajamų, negalėtų registruotis Darbo biržoje, ir ši sutartis būtų palanki darbuotojams?

Na, mes visų pirma kalbame apie tuos žmones, kuriems ta sutartis nėra pagrindinis ar būtinas pajamų šaltinis. Taip pat gali būti ir žmonių, kurie yra visiškai nepatrauklūs darbo rinkoje, pavyzdžiui, ilgalaikiai bedarbiai, kurie neturi reikalingų įgūdžių. Taigi mes kalbame apie tas dvi kategorijas. Be to, darbdavys negali visiems pasirašyti „nulinės“ darbo sutarties, nes DK yra daug apribojimų, susijusių su šia sutartimi, pavyzdžiui, kad tik 20 procentų darbuotojų vienoje įmonėje gali dirbti pagal tą sutartį ir žmogus jau turi būti draustas socialiniu draudimu. Jei mes matome, kad tikrai yra problemų, tada šią formą griežtinsime arba atsisakysime jos.

Vakarų žiniasklaidoje teigiama, kad žmogus vidutiniškai dirba viename darbe 3 metus. Todėl turime galvoti apie lankstesnį darbuotojų įdarbinimą.

Kaip žinome, DK priėmimo procesas nevyko sklandžiai. Prezidentė buvo vetavusi DK, o Seimas atmetė veto. Dabar socialdemokratai galvoja, kad DK dar reikia taisyti. Kaip vertinate nesutarimus priimant DK?

Tai – politika. Yra politinė darbotvarkė bei politinės nuostatos. Nemanau, kad egzistuoja skirtingas galutinio tikslo įsivaizdavimas. Dėl tikslo visi vieningi. Visos politinės partijos supranta, kad tikslas yra klestinti, konkurencinga, galinti pritraukti investicijų Lietuva. Tačiau keliai, kaip mes einame to link, yra skirtingi. Vieni mano, kad valstybei reikia labiau kištis, kiti mano, jog atvirkščiai, reikia mažiau reguliuoti. Tiesa ta, kad reikalingas balansas. Kitas dalykas – kam patikėti tą balansą surasti? Jei leisime verslininkams surasti pusiausvyrą, tai ji bus pakrypusi į vieną pusę, jei klausysimės profsąjungų, tai balansas bus pakrypęs į kitą pusę. Čia reikalingas suderinimas. Trišalėje taryboje buvo susitarta dėl daugelio dalykų, tačiau ne dėl visų. Bet tas variantas, kuris dabar priimtas, yra arčiausiai to, ką pasiūlė mokslininkų grupė. Mes gavome tai kaip tam tikrą užduotį, viską darėme nuosekliai. Buvo surengtos 9 konferencijos per pusantrų metų.

Kokie galimi nesklandumai įvedant DK?

Sunku prognozuoti, bet aišku, jog bus visokių susikirtimų tarp buvusių ir esamų praktikų. Bus nesklandumų dėl darbo užmokesčio skaičiavimo. Manau, kad tai išsprendžiama. Dar kyla klausimas, ar prie Darbo inspekcijos esančios Darbo ginčų komisijos bus pajėgios kokybiškai spręsti bylas, nes jų kompetencija nėra tokia, kokia yra teisėjų kompetencija. Teisės taikymo požiūriu, jie gali būti nepakankamai pasiruošę. Be to, Darbo inspekcija visada per mažai finansuojama, dėl to dažniausiai jų dėmesys apsiriboja pačiais sudėtingiausiais nusižengimais. O visos kitos sritys – kaip prevencija, nelegalaus darbo kontrolė, yra silpnokos. Bet manau, kad tai įveikiamas dalykas.

Koks likimas laukia DK? Ar pakeitimų dar bus?

Jei bus pakeitimų, tai tikiuosi, kad jie bus kosmetiniai. Šiuo metu daromi politiniai kompromisai. Kol kas mane situacija džiugina, nes labai didelė dalis mūsų idėjų buvo realizuota. Bet jei būtų priimtas Prezidentės veto, taip nebūtų. Trūktų lankstumo ir subalansavimo.

Naujame DK yra pašalinta daug tarybinių, neveikiančių, apgaunančių, veidmainiškų nuostatų. Be to, XXI amžiuje darbo santykiuose bus svarbus lankstumas, investicijos į darbuotoją, svarbu turėti lankstų darbo grafiką. Šie dalykai įdiegti į naują DK. Santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio visada yra geriau, kai egzistuoja aiškumas, skaidrumas, paprastumas, svarbu, kad darbuotojas žinotų, jog jis turi teisę gauti lankstų darbo grafiką, rūpintis savo šeima.