2016 10 05

Jonathan Sacks

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Mutuojantis antisemitizmo virusas

Rabinas Jonathanas Sacksas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šią kalbą buvęs Didžiosios Britanijos vyriausiasis rabinas Jonathanas Sacksas pasakė rugsėjo 27 dieną Europos Parlamente, Briuselyje vykusioje konferencijoje „Žydų bendruomenių ateitis Europoje“.

Neapykanta, kuri prasideda nuo žydų niekada žydais nesibaigia. Noriu, kad mes visa tai šiandien suvoktume. Nuo Hitlerio kentėjo ne vien tik žydai. Ne vien tik žydai kentėjo valdant Stalinui. Ne vien tik žydai kentėjo nuo ISIS ar „Al Qaeda“, ar Islamo džihado. Mes darome didelę klaidą galvodami, kad antisemitizmas yra pavojus tik žydams. Tai visų pirma ir visų svarbiausia yra pavojus Europai ir jos laisvėms, kurioms pasiekti prireikė šimtmečių.

Antisemitizmas nebyloja apie žydus. Jis byloja apie antisemitus. Jis byloja apie žmones, kurie negeba patys prisiimti atsakomybės už savo klaidas ir ieško, kam suversti kaltę. Istoriškai, jei buvai krikščionis Kryžiaus žygių metais ar vokietis po Pirmojo pasaulinio karo ir matei, kad pasaulis netapo toks, koks, tavo įsitikinimu, turėjo tapti, tai kaltę dėl to vertei žydams. Būtent tai vyksta ir šiandien. Negaliu apsakyti, kaip visa tai pavojinga. Ne tik žydams, tačiau ir visiems, kurie vertina laisvę, atjautą ir žmogiškumą.

Antisemitizmo apsireiškimas kultūroje yra pirmasis negalios ženklas, ankstyvas perspėjimas apie kolektyvinę griūtį. Jei Europa leis antisemitizmui keroti, tai bus Europos pabaigos pradžia. Savo trumpose pastabose noriu paprasčiausiai paanalizuoti šį fenomeną, kupiną neapibrėžtumo ir dviprasmybių, nes mums būtinas tikslumas ir supratimas dėl to, kas yra antisemitizmas, kodėl jis iškyla ir kodėl antisemitai yra įsitikinę, jog nėra antisemitai.

Pirmiausia leiskite man apibrėžti, kas yra antisemitizmas. Nemėgti žydų dar nereiškia antisemitizmo. Mes visi turime žmonių, kurių nemėgstame. Visa tai yra gerai, tai žmogiška ir nepavojinga. Antra, kritikuoti Izraelį nėra antisemitizmas. Neseniai kalbėjausi su mokiniais, ir jie manęs paklausė, ar kritikuoti Izraelį yra antisemitizmas. Pasakiau, kad ne ir paaiškinau skirtumą. Aš paklausiau jų: „Ar manote, kad turite teisę kritikuoti Britanijos vyriausybę?“ Jie visi pakėlė rankas. Tada paklausiau, kas iš jų mano, kad Britanija neturi teisės egzistuoti. Niekas rankos nebekėlė. Dabar jau žinote skirtumą, pasakiau, ir jie visi suprato.

Antisemitizmas reiškia paneigimą teisės žydams egzistuoti kolektyviai kaip žydams, turint tas pačias teises, kaip ir visi kiti. Antisemitizmas skirtingais amžiais įgyja skirtingų formų. Viduramžiais žydai buvo nekenčiami dėl savo religijos. XIX ir XX amžiaus pradžioje jie buvo nekenčiami dėl savo rasės. Šiandien jie  nekenčiami dėl savo tautinės valstybės – Izraelio. Antisemitizmas įgyja skirtingų formų, tačiau lieka tokiu pat požiūriu, kad žydai neturi teisės egzistuoti kaip laisvi ir lygūs žmonės.

Jei yra vienas dalykas, kurio aš ir mano bendraamžiai nesitikėjome, tai antisemitizmo sugrįžimas į Europą dar esant gyvam Holokausto atminimui. Priežastis, kodėl mes to nesitikėjome, buvo ta, jog Europa dėjo didžiausias kolektyvines pastangas per visą istoriją, kad užtikrintų, jog antisemitizmo virusas daugiau niekada nebeužkrės politinio kūno. Tai buvo didingos pastangos, apėmusios antirasistinių įstatymų leidybą, Holokausto švietimą ir tarpreliginį dialogą. Tačiau antisemitizmas sugrįžo, nepaisant visko.

2000 metų sausio 27 dieną 46 vyriausybių iš viso pasaulio atstovai susirinko Stokholme, kad paskelbtų bendrą deklaraciją dėl Holokausto atminimo ir tęsiamos kovos su antisemitizmu, rasizmu ir išankstiniais nusistatymais. Tada atėjo Rugsėjo 11-oji, ir po kelių dienų internete jau buvo gausu sąmokslo teorijų, skelbiančių, kad tai buvo Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbas. Per 2002 metų Pesachą buvau Florencijoje su žydų pora iš Paryžiaus, kai jie sulaukė skambučio iš savo sūnaus, kuris teigė: „Mama, tėti, atėjo laikas palikti Prancūziją. Mums čia jau nebėra saugu.“

2007 metų gegužę privačiame susitikime čia, Briuselyje, aš pasakiau trims to metu Europos lyderiams – Angelai Merkel, Europos Komisijos prezidentui Jose Manueliui Barroso ir Europos Parlamento prezidentui Hansui-Gertui Potteringui, kad žydai jau ima klausti, ar apskritai žydai Europoje dar turi ateitį.

Tai buvo daugiau kaip prieš 9 metus. Nuo to laiko situacija pablogėjo. Jau 2013 metais, prieš įvykstant kai kuriems blogiausiems incidentams, Europos pamatinių teisių agentūra nustatė, kad beveik trečdalis Europos žydų svarsto galimybę emigruoti dėl antisemitizmo. Prancūzijoje šis rodiklis siekė 46 proc., Vengrijoje – 48 proc.

Leiskite jūsų paklausti. Nesvarbu, ar esate žydas, ar krikščionis, ar musulmonas, tačiau ar liktumėte valstybėje, kur jums reikia ginkluotos policijos, kuri jus gintų maldos metu? Kurioje jūsų vaikams reikėtų ginkluotų apsauginių mokykloje? Kur savo tikėjimo ženklų viešas demonstravimas grėstų jums patyčiomis ar užpuolimu? Kur, jūsų vaikams pradėjus lankyti universitetą, jie būtų įžeidinėjami ir persekiojami dėl to, kas vyksta visai kitoje pasaulio vietoje? Kur, jiems pristačius savo požiūrį į situaciją, jie yra nušvilpiami ir nutildomi?

Būtent tai vyksta su žydais visoje Europoje. Kiekvienoje Europos valstybėje be išimties žydai baiminasi dėl savo ir savo vaikų ateities. Jei tai tęsis, žydai ir toliau emigruos iš Europos, kol, neskaitant silpnųjų ir senolių, Europa galiausiai taps Judenrein.

Kaip visa tai nutiko? Tai nutiko tuo pačiu keliu, kaip kad virusai visada nugali žmogaus imuninę sistemą – mutuodami. Naujasis antisemitizmas nuo senojo skiriasi trimis aspektais. Vieną aš jau paminėjau. Kadaise žydai buvo nekenčiami dėl savo religijos. Tada jie buvo nekenčiami dėl savo rasės. Dabar jie nekenčiami dėl savo tautinės valstybės. Antrasis skirtumas tas, kad senojo antisemitizmo epicentras buvo Europa. Šiandien tai yra Vidurio Rytai, iš kur antisemitizmas globaliai komunikuojamas pasitelkiant naująsias technologijas. Trečiasis skirtumas yra ypač trikdantis. Leiskite paaiškinti. Lengva nekęsti, tačiau sunku viešai pateisinti neapykantą. Per visą istoriją, kai tik žmonės norėdavo pateisinti antisemitizmą, jie tai darydavo apeliuodami į aukščiausius kultūroje prieinamus autoritetus. Viduramžiais tai buvo religija. Tad mes turėjome religinį antijudaizmą. Europoje po Švietimo amžiaus tai buvo mokslas. Taip mes susidūrėme su dviguba nacistinės ideologijos atrama – socialiniu darvinizmu ir vadinamosiomis mokslinėmis rasių studijomis. Šiandien didžiausias autoritetas visame pasaulyje yra žmogaus teisės. Būtent todėl Izraelis, kuris yra vienintelė visiškai funkcionuojanti Vidurio Rytų demokratija, turinti laisvą žiniasklaidą ir nepriklausomus teismus, yra reguliariai kaltinamas dėl penkių mirtinų nuodėmių prieš žmogaus teises: rasizmo, apartheido, nusikaltimų žmogiškumui, etninio valymo ir bandymo vykdyti genocidą.

Naujasis antisemitizmas mutavo taip, kad bet kuris jį praktikuojantysis gali neigti esąs antisemitas. Galiausiai jie visi tars, kad nėra rasistai. Man nekyla problemų dėl žydų ar judaizmo.  Tik yra problemų dėl Izraelio valstybės. Tačiau greta 56 musulmoniškų ir 103 krikščioniškų valstybių yra tik viena žydiška valstybė, Izraelis, kuris užima tik ketvirtadalį procento visos Vidurio Rytų žemės. Izraelis yra vienintelis iš 193 Jungtinių Tautų narių, kurio teisė egzistuoti yra nuolat kvestionuojama, o viena valstybė, Iranas, ir gausybė kitų grupių yra pasiryžusios jį sunaikinti.

Antisemitizmas reiškia paneigimą teisės žydams egzistuoti kaip žydams turint tokias pat teises, kaip ir visi. Šiandienė jo forma yra antisionizmas. Žinoma, yra skirtumas tarp sionizmo ir judaizmo, tarp žydų ir izraeliečių, tačiau šis skirtumas neegzistuoja patiems antisemitams. Žydai, o ne izraeliečiai buvo žudomi per teroristinius išpuolius Tulūzoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Kopenhagoje. Antisionizmas yra mūsų laikų antisemitizmas.

Viduramžiais žydai buvo kaltinami tuo, kad apnuodija šulinius, skleidžia marą ir žudo krikščionių vaikus, kad panaudotų jų kraują. Nacių Vokietijoje jie buvo kaltinami tuo, kad kontroliuoja tiek kapitalistinę Ameriką, tiek komunistinę Rusiją. Šiandien jie yra kaltinami, kad vadovauja tiek ISIS, tiek Amerikai. Buvo perdirbti visi mitai nuo kraujo panaudojimo macams iki Siono išminčių protokolų. Karikatūros, kurios užtvindė Vidurio Rytus, yra tarsi klonai karikatūrų, skelbtų leidinyje „Der Sturmer“, kuris buvo vienas pagrindinių nacių propagandos variklių 1923–1945 metais.

Esminis naujojo antisemitizmo ginklas yra jo paprastumas. Viskas vyksta taip. Holokaustas privalo niekada nepasikartoti. Izraelis yra naujieji naciai, o palestiniečiai yra naujieji žydai, visi žydai yra sionistai. Todėl tikrieji mūsų laikmečio antisemitai yra patys žydai. Ir tai nėra marginalinės pažiūros. Jos yra paplitusios musulmonų pasaulyje, įskaitant ir bendruomenes Europoje, be to, šios idėjos pamažu užkrečia radikalią kairę ir radikalią dešinę, akademinius sluoksnius, profsąjungas ir net kai kurias bažnyčias. Išsigydžiusi nuo antisemitizmo viruso, Europa vėl užsikrėtė nuo kitų pasaulio dalių, kurios niekada nekeliavo Europos nueitu atgailos keliu po to, kai dienos šviesą pasiekė faktai apie Holokaustą.

Kaip patikima tokiais absurdais? Tai yra platus ir sudėtingas klausimas, apie kurį aš net parašiau knygą, tačiau paprasčiausias atsakymas yra šis. Kai grupei žmonių nutinka blogų dalykų, jos nariai gali klausti vieno iš dviejų klausimų: „Ką blogai mes padarėme?“ arba „Kas mums tai padarė?“ Visos grupės likimas priklausys nuo to, kokį klausimą ji pasirinks.

Jei grupė klaus: „Ką blogai mes padarėme?“, tai ji žengs savikritikos, kuri yra esminė laisvai visuomenei, keliu. Jei ji klaus „Kas mums tai padarė?“, ji apsibrėš save kaip auką. Tada bus ieškoma atpirkimo ožio, kuriam būtų suversta kaltė dėl visų problemų. Įprastai tai būdavo žydai.

Antisemitizmas iškeroja tada, kai grupės ima jausti, kad savojo pasaulio kontrolė ima slysti joms iš rankų. Jis prasidėjo viduramžiais, kai krikščionys pamatė, kad islamas nugalėjo juos vietose, kurias jie laikė savomis, ypač Jeruzalėje. Tai nutiko tada, kai 1096 metais pakeliui į Šventąją žemę kryžiuočiai iš pradžių sustojo žudyti žydų bendruomenių šiaurinėje Europoje. Jis gimė Vidurio Rytuose trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai žlugo Osmanų imperija. Antisemitizmas atgijo Europoje XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai vyko ekonomikos recesija ir iškilo nacionalizmas. Jis vėl kelia galvą Europoje dėl tų pačių priežasčių: recesijos, nacionalizmo ir reakcijos prieš imigrantus bei kitas mažumas. Antisemitizmas iškyla tada, kai vilties politika užleidžia kelią baimės politikai, kuri greitai tampa neapykantos politika.

Ši politika visas sudėtingas problemas supaprastina. Ji dalija pasaulį į juodą bei baltą, ir vienoje pusėje regi tik kaltę, o kitoje – tik auką. Tarp visų prasižengusiųjų ji išskiria vieną grupę, kuriai tenka visa kaltė. Mes esame nekalti, jie yra kalti. Iš to kyla išvada, kad, jei norime būti laisvi, tai žydai ar Izraelio valstybė turi būti sunaikinti. Taip prasideda dideli nusikaltimai.

Žydai buvo nekenčiami, nes buvo kitokie. Krikščioniškoje Europoje jie buvo labiausiai išsiskirianti nekrikščioniška mažuma. Šiandien jie yra labiausiai išsiskirianti nemusulmoniška bendruomenė islamiškuose Vidurio Rytuose. Antisemitizmas visada buvo susijęs su grupės negebėjimu palikti erdvės įvairovei. Jokia grupė, kuri persiima antisemitizmu, niekada nesukurs ir negalės sukurti laisvos visuomenės.

Užbaigsiu tuo, nuo ko ir pradėjau. Neapykanta, kuri prasideda nuo žydų, niekada žydais nesibaigia. Antisemitizmui žydai yra antrame plane. Esminis dalykas yra grupių nesugebėjimas prisiimti atsakomybę už savo pačių klaidas ir kurti savo pačių ateitį savo pastangomis. Nė viena visuomenė, kursčiusi antisemitizmą, niekada nesugebėjo išlaikyti laisvės ar žmogaus teisių, ar religinės laisvės. Kiekviena visuomenė, vedama neapykantos, pradeda nuo siekio sunaikinti savo priešus, tačiau galiausiai baigia susinaikindama pati.

Šiandienė Europa nėra iš esmės antisemitinė. Tačiau ji leido antisemitizmui prasiskverbti per naująsias technologijas. Ji nesugebėjo atpažinti, kad naujasis antisemitizmas yra skirtingas nuo senojo. Šiandien mes negrįžtame atgal į ketvirtą dešimtmetį. Tačiau mes priartėjome prie 1879 metų, kai Wilhelmas Marras Vokietijoje įkūrė „Antisemitų lygą“, prie 1886 metų, kai Edouardas Drumontas išspausdino „La France Juive“, prie 1897 metų, kai Karlas Luegeris tapo Vienos meru. Tai buvo kertinės akimirkos plisti antisemitizmui, ir viskas, ką mes šiandien turime prisiminti, yra tai, kad, kas tuomet buvo sakoma apie žydus, šiandien yra sakoma apie žydų valstybę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žydų istorija Europoje ne visada buvo laiminga. Europos elgesys su žydais į žmonijos žodyną įtraukė tam tikrų naujų sąvokų: priverstinis atvertimas, inkvizicija, ekspulsija, auto da fe, getas, pogromas ir Holokaustas – žodžiai, užrašyti žydų ašaromis ir žydų krauju. Nepaisydami viso to, žydai mylėjo Europą ir dovanojo jai didžių mokslininkų, rašytojų, akademikų, muzikų, moderniosios minties kūrėjų.

Jei Europa leisis vėl nuvedama šiuo klystkeliu, tai taps istorija, pasakojama ištisus amžius. Pirmiausia jie atėjo žydų. Tada jie atėjo krikščionių. Tada gėjų. Tada ateistų. Taip tęsėsi, kol galiausiai iš Europos sielos neliko nieko, tik blėstanti tolima atmintis.

Šiandien aš siekiau suteikti balsą tiems, kurie neturi balso. Kalbėjau nužudytų romų, sinti, gėjų, disidentų, protiškai ir fiziškai neįgalių žmonių ir pusantro milijono dėl savo senelių religijos nužudytų žydų vaikų vardu. Jų vardu sakau jums: jūs žinote, kur baigiasi kelias. Neikite šiuo keliu dar kartą.

Jūs esate Europos lyderiai. Europos ateitis jūsų rankose. Jei nedarysite nieko, žydai iškeliaus, Europos laisvė mirs, o ant Europos vardo atsiras moralinė dėmė, kurios nenunaikins net amžinybė.

Sustabdykite tai šiandien, kol dar turite laiko.

Parengė Donatas Puslys