Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Biblinio epo atgimimas

Tekstas publikuotas 2016 m. rugsėjo mėn. „Artumoje“ Nr. 9

Svaiginama Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą pasvajoti apie komerciškai atsiperkančių religinės tematikos filmų kūrimą. Turėjo praeiti 10 metų, kol patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (1945–1960 m.) ir, matyt, sunykęs dėl spartaus sekuliarizacijos proceso septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“(Noah, 2014), „Egzodas. Dievai ir karaliai“(Exodus: Gods and Kings, 2014), „Prisikėlęs“ (Risen, 2015) sėkmė leidžia kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

Mūsų ekranuose besisukantis „Ben Huras“ (Ben-Hur, 2016) iš dalies yra vienas jo pavyzdžių. Tai biblinis epas stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu, tačiau jo siužeto pagrindas nėra biblinis, o tik paraleliai jam kuriamas pasakojimas. Kino kritikai tokius filmus yra taikliai pavadinę religiniais pelenais (angl. peplum, nuo graikiško peplos – laisvo kirpimo drabužis, kurį tokiuose filmuose dėvi moterys). Holivudui jie patogūs, nes bibliniam siužetui būdingą religinę žinią galima apeiti arba prie jos netiesiogiai prisiliesti (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Antra, pramanytas siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant susilaukti kokios nors religinės denominacijos pasmerkimo ar protestų. Trečia, Holivudas turi geriausių pasakotojų, bet nuolat alksta siužetų, o Biblijoje jų apstu.

XIX a. romantizmas suteikė tikėjimo praktikai sentimentalumo atspalvį, religinėje kultūroje pasireiškusį ne tik saldžiais religiniais paveikslėliais, bet ir biblinio romano žanro (at)gimimu. (Šis žanras literatūroje atsirado Bažnyčios tėvų laikais, matyt, kaip pagoniškos visuomenės įkultūrinimo krikščioniškoje valstybėje priemonė ir kaip iki tol buvusių pagoniškų meilės romanų pakaitalas.) Tai Edwardo Bulwerio-Lyttono Paskutinės Pompėjos dienos, Henryko Sienkiewicziaus Quo vadis? ar Lewiso Wallaceʼo Ben Huras. Jiems būdingas neįtikimas siužetas (su vyraujančiu pagonio ir krikščionės meilės ir / arba pagonio atsivertimo motyvu), prisodrintas gladiatorių kovų ar varžytinių kovos vežimais scenų.

Kilmingo žydo Judo Ben Huro nepelnyto pasmerkimo vergijai ir pergalingo sugrįžimo istorija, vykstanti evangelinės Jėzaus veiklos fone, ekranizuojama jau ketvirtą kartą (1907, 1925, 1959). Nekreipiant dėmesio į kompiuterine grafika įspūdingai atnaujintus specialiuosius efektus, nuo labiausiai žinomos Williamo Wylerio (1959) versijos filmas skiriasi keliais esminiais bruožais: smarkiai apkarpytu romano siužetu atsisakant labiausiai neįtikimų jo vingių arba juos nutylint. Taip sutaupomas laikas ir sukuriama filmo dinamika. Filmuose „Nojaus arka“ir „Egzodas. Dievai ir karaliai“matėme vis labiau nykstančią bibliniam epui būdingą „gerųjų“ ir „blogųjų“ veikėjų perskyrą. Šiame filme žydo Judo ir jo įbrolio romėno Mesalos akistata leidžia išryškinti abiejų personažų charakterius ir jų pasikeitimą, taip išvengiant šabloniškumo.

Literatūriškai silpno ir „pritempto“ antraplanio Jėzaus vaidmens bibliniame romane problemą režisieriai paprastai sprendė minimaliais vaizdais. Minėtų filmų pradžioje, viduryje ir pabaigoje, paprastai kulminacinėse scenose, Jėzus pasirodo trumpai, matomas iš nugaros arba iš tolo, kartais apsiribojant Jo ranka ar pėda, net šešėliu. Tai lėmė ir teologiniai sumetimai, ir sekuliarus santūrumas. „Ben Huras“ surizikuoja parodyti Jėzų iš arčiau, matyt, pasinaudodamas religiniais sentimentais regėti Dievą „veidas į veidą“. Bet filmuose vaizduojant Jėzų gali atsitikti ir taip, kaip neretai atsitinka pirmoje meilėje – žvilgsnis iš arti dažnai nuvilia. Įdomu, kaip nutiks jums?

Holivudinis filmas dažnai neapsieina be (retai kam pavykstančio) kultūrinio komentaro. Religinio ekstremizmo tema „Ben Hure“ sukels daugiausia abejonių, nors dėl jo siužete vietos atrandama ir zelotams, ir kartu su Jėzumi nukryžiuotam nusikaltėliui. Vieniems žinia, kad blogio negalima įveikti blogiu, pasirodys banali, kiti pastebės išeitį iš neapykantos rato – kryžių nešančio Jėzaus žodžius: „Aš laisvai ją atiduodu.“ Tretieji įžiūrės tą pačią biblinę „mylėk savo priešą“ retoriką, pompastiškai atvaizduotą Kalno pamokslo vaizdiniu 1959 m. filmo versijoje, niuansuotą ir individualizuotą naujoje. Ankstesnėje versijoje Jėzus ne tik nematomas, bet ir neturi jokios moralinės bei dvasinės įtakos personažui. Kaip pastebėjo kino kritikas Bosley Crowtheris, jame nėra atsivertimo, greičiau tai minties apie dvasinę žmonių bendrystę reklama. Modernusis „Ben Huras“ žengia porą žingsnelių toliau. Belieka atsakyti į klausimą, ar jie tarnauja tam, kad vėl iš naujo būtų atrandamas Jėzaus „etikos dviratis“, ar kviečia į tikrą krikščionišką susitaikymą ir atleidimą.

Filmo platintojams reikia padėkoti už drąsą ir palinkėti sėkmės. Juk tik žiūrovų palankumas „Ben Hurui“ spręs, ar mūsų kino ekranuose pasirodys tokie filmai kaip „Prisikėlęs“, „Marija, Kristaus Motina“ (Mary, Mother of Christ, 2016), „Fatima“ (2016) arba Martino Scorseses „Tyla“ (Silence).