2016 10 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Michael Cook: „Debatams LGBT temomis reikia daugiau mokslinio pagrindimo“

Jei tai, ką žinote apie socialinę lytį bei seksualumą, perskaitėte vien laikraščių antraštėse, nėra apie ką ir kalbėtis. „Gėjaus genai: mokslas baigia išaiškinti, jog mes gimėme tokie. Atsižvelkime į tai.“ „Mokslas ką tik įrodė, kad translytiškumas nėra tik fazė.“ „DNR testas atskleidžia, ar jūs – gėjus.“ „Mokslas ką tik įrodė, kad translytiškumas nėra ‘pasirinkimo’ reikalas“ ir t. t.

Išeitų, kad homoseksualumas ir transseksualizmas yra apibrėžtas, nenuginčijamas ir anapus bet kokių diskusijų? Taip, bet tik laikraščiuose, o ne akademinėje terpėje.

Svarbus, dešimtmečius trukęs tyrimas, kurį atliko du žymūs JAV mokslininkai, teigia, jog dauguma iš minėtų teiginių paprasčiausiai nerastų pagrindimo mokslinėje literatūroje. Rugpjūčio pabaigoje buvo paskelbta ataskaita. Gerai žinomame mokslo, technologijų ir etikos žurnale, kurio redakcija – Vašingtone. Leidėjai parengė, ko gero, lig šiol geriausią paskelbtų mokslinių argumentų LGTB klausimu sąvadą.

„Seksualinės orientacijos ir socialinės lyties tapatybės paprastos teorijos nepaaiškina“, – rašo psichiatras Paulas R. McHughas ir epidemiologas Lawrence S. Mayeris. „Yra didžiulė spraga tarp tikrumo, kurio laikomasi įsitikinimų šioje srityje, ir to, ką atskleidžia blaivus mokslo duomenų vertinimas. Šio kompleksiškumo ir netikrumo akivaizdoje reikia didesnio nuolankumo kalbant apie tai, ką mes žinome ir ko nežinome.“

Abu autoriai turi įspūdingą kvalifikaciją. Mayeris yra statistikos ir biostatistikos profesorius Arizonos universitete, ne kartą kviestas į aštuonis universitetus, tarp kurių, Princetono, Pensilvanijos ir Stanfordo. McHughas 1975–2001 m. vadovavo Johnso Hopkinso ligoninės psichiatrijos skyriui, dirbo nacionalinėje bioetikos komisijoje Busho administracijoje.

Tad ką gi jie rado?

Moksliniai duomenys nepatvirtina įsitikinimo, kad seksualinė orientacija (ne biologinė lytis – vert.p.) yra įgimta, biologiškai užfiksuota žmogaus savybė – kad žmonės „gimė tokie“. Laikraščių antraštės perša mintį, kad seksualinę orientaciją lemia genetika, hormonai ir smegenų struktūra. Tačiau to neužtenka dalykui apibrėžti. Be to, iškyla konceptualios problemos. Nėra bendro sutarimo, ar „seksualinė orientacija“ apibrėžiama potraukiu, elgesiu ar tapatybe.

Panašiai, įsitikinimas, kad socialinės lyties (gender) tapatybė yra įgimta, fiksuota žmogaus savybė, nepriklausanti nuo biologinės lyties – taip, kad asmuo galėtų būti „vyras įkalintas moters kūne“ – taip pat nėra patvirtinamas. Ir vėl kyla koncepcinių sunkumų. Gender teoretikai argumentuoja, kad socialinė lytis nėra tai, kas yra asmuo, o tai, ką jis daro – ir tai sustiprina Facebook’o sprendimą pasiūlyti 56 skirtingus lyties pasirinkimus. Tačiau labai greitai prarandamas nuoseklumas, socialine lytimi manipuliuojant tarsi snaigėmis: kiekviena jų – skirtinga, kiekviena – neišaiškinama. Jie rašo: „Mažo berniuko mėginimas, paties jėgomis ar kitų skatinamam, virsti maža mergaite, biologiškai nepadarys jo maža mergaite. Mokslinis biologinės lyties apibrėžimas yra beveik visiems žmonėms aiškus, dvinaris ir pastovus, atspindintis biologinę tikrovę, kuriai neprieštarauja tipiško tai lyčiai elgesio išimtys ir jos [tos biologinės tikrovės] negali pakeisti chirurgija ar socialinis sąlygotumas.“

Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vaikai, kurie išreiškia socialinei lyčiai nebūdingą elgesį arba mintis, yra skatinami vartoti brendimą slopinančius preparatus, pasitelkti pereinamojo laikotarpio hormonų terapiją ir netgi chirurgiją. Tai „pasibaisėtina“, rašo dr. Mayeris savo straipsnyje viename iš retai pasitaikančių moralinio vertinimo momentų. „Suvokimas, kad dvimečiui vaikui, išreiškusiam mintis ar elgesį, tapatinamą su kita lytimi, gali būti visam gyvenimui prilipinta transseksualo etiketė, neturi jokio mokslinio pagrindo.“

Remiantis DSM-5, psichiatrų parankine knyga, „gimusiems biologiniams vyrams persistencijos [lyties disforijos] atvejai svyravo nuo 2.2% iki 30%. Moterims, persistencija svyravo nuo 12% iki 50%“. Kitaip sakant, kai kurie tyrimai parodė, kad mažiausiai 88 procentai mergaičių įveikė savo lyties disforiją, kaip ir 98% berniukų.

Turint tai omenyje, atrodo visiškai neatsakinga skatinti vaikus pakeisti lytį. Psichologinė ir fizinė tokio gydymo nauda geriausiu atveju yra minimali, o blogiausiu – mirtina. Švedijoje atliktas 2011-ųjų metų tyrimas atskleidė, kad „lyties pokytį“ patyrę asmenys 4,9 karto daugiau buvo linkę bandyti nusižudyti ir 19,1 kartų daugiau mirė nusižudydami, palyginti su kontroline grupe. Tyrėjų išvada: „Mirtinų savižudybių skaičius buvo įspūdingai aukštas tarp kitą lytį prisiskyrusių asmenų.“

Vienas iš įdomiausių Mayerio ir McHugho atlikto tyrimo aspektų, rodo, kad neheteroseksualūs ir translyčiai asmenys turi kur kas daugiau psichinių problemų (nerimo, depresijos, savižudiškų polinkio į savižudybę), taip pat ir elgsenos sutrikimų bei socialinių problemų (piktnaudžiavimas psichotropinėmis priemonėmis, smurtas prieš partnerį), nei bendrai paėmus. Greitas atsakymas į šiuos faktus yra tas, kad šią niūrią statistiką lemia stigmatizacija ir diskriminacija. Nors tai gali būti šiek tiek tiesos, šie veiksniai vargu ar lemia visą neatitikimą.

Apžvalga pateikia reikšmingą pamoką iš Australijos, kur politikai diskutuoja dėl galimybės surengti referendumą dėl vienos lyties santuokų įteisinimo. Įprastai argumentuojama prieš referendumą, siūlant pasitenkinti paprastu balsavimu Federaliniame parlamente, nuogąstaujant, kad debatai galėtų sužadinti rimtą psichologinį stresą tarp gėjų ir lesbiečių. Kokių įrodymų turi tokia teorija? Labai silpnų.

Mayeris ir McHughas analizavo amerikiečių atliktus tyrimus apie gėjų ir lesbiečių psichinę sveikatą tose valstijose, kur jau įteisintos vienos lyties asmenų santuokos ir valstijose, kur jos draudžiamos. Duomenys nėra galutiniai. Vienas tyrimas nustatė, kad „bendro nerimo sutrikimas“ sustiprėjo valstijose, kur tokios santuokos draudžiamos – tačiau, kad ir kaip būtų keista, narkotikų vartojimas sustiprėjo valstijose, kuriose jos nėra draudžiamos. Kita studija rado, kad LGBT aktyvumas rinkimų laikotarpiu buvo psichologiškai itin stresinis, tačiau tyrėjai pripažino, kad tai galėjo „paprasčiausiai atspindėti būdingus gynėjų jausmus, patiriamus tada, kai išgyvenamas pralaimėjimas jiems labai rūpima tema“.

Šis puikus tyrimas neužima jokios pozicijos dabartinėse teisinėse bei politinėse kontroversijose. Tačiau pabrėžia, kad debatai turi remtis objektyviais mokslo duomenimis, o ne mėgėjišku išsimokslinimu. Kviečia rimčiau pasigilinti mažiausiai į dar 20 kitų svarbių aspektų, susijusių su seksualine orientacija bei socialinės lyties tapatybe.

Šią žinią dera tikrai išgirsti: nuo to priklauso daugybės žmonių gyvenimai.

Pagal „MercatorNet“ parengė Saulena Žiugždaitė