Algis Fediajevas: Judėjimas anapus to, kas pasiekiama, yra judėjimas iš esmės

Luko Devitos dizainas

Penktadienį, rugsėjo 9 d., 19 val. sostinės klube „House of Puglu“ savo antrąjį albumą „Mano bičiuli nerime“ pristatys vienas įdomiausių Lietuvos muzikantų, save psichodelinio folko srovei priskiriantis gitaristas ir dainininkas Algis Fediajevas. Koncerte jam smuiku pritars Elzė Sigutė Mikalonytė, lūpine armonikėle gros Vainius Bartasevičius. Koncerte taip pat dalyvaus Lukas Devita. Prieš koncertą su Algiu kalbėjomės apie naująjį albumą, muzikines įtakas, patirtį ir gyvenimą.  

Antrasis tavo albumas – ramesnis už pirmąjį, jame mažiau šiek tiek socialiai orientuotos lyrikos, liudijančios (labai man patikusį) pyktį, purvą, daugiau asmeniškumo, intymumo, meilės, vos ne religinio ieškojimo. Iš kur visa tai? Ar klajoklis tapo sentimentalesnis? 

Dėl to, kad albumas asmeniškesnis, aš sutikčiau. Turbūt to ir siekiau, manau, kad šiame albume tai labiau pavyko negu pirmajame. Labiau pavyksta surasti savo stilių, savąjį „aš“, kažką išreikšti. Yra ne kartą tekę diskutuoti ir mąstyti, kiek apskritai muzika turi būti socialiai orientuota, o kiek asmeniška. Aš labiau laikausi principo, kad tai, kas asmeniška ir individualu, labiau pereina į tai, kas socialu ir visuotina, negu atvirkščiai – tai, kas socialu ir visuotina, tampa aktualu kiekvienam. Pirmame albume buvo kelios dainos-manifestai, bet jos buvo pačios ankstyviausios („Odė purvui, pykčiui ir bjaurumui“, „Harmonijos pirkimas“). Jau pirmame albume viskas šiek tiek „eina į kitą pusę“, o antrasis albumas buvo to tęsinys, kuriame pavyko padaryti tai, ko siekiau.

Svarbiausia tavo pirmojo albumo sąvoka turbūt yra „klausimas“, o antrajame albume pasirodo nerimo sąvoka. Sörenas Kierkegaardas laikė egzistencinį nerimą tuo, kas veda į nuodėmę, bet tai, kaip sakė vėlesnieji egzistencialistai, taip pat yra kelias į išganymą ar nušvitimą, leidžiantis mums suvokti daugybę dalykų, esančių toli nuo mūsų ir nepavaldžių mums, kurių nereikia perkelti į proto lygmenį, kad juos suvoktum. Kas tau yra nerimas? 

Abu šie požiūriai man labai artimi. Priimu mintį, kad nerimas yra vienas iš žmogui pamatinių dalykų. Bet taip pat manau, kad jo įveikti ne tik neįmanoma, bet ir nereikia. Įveikdamas jį žmogus tarsi „užsišaldo“, nustoja ieškoti, jausti, klausti. Nerimas yra tai, kas varo į priekį, nesuteikia žmogui nuolatinio saugumo jausmo, užuovėjos… Nerimo eliminavimas gali iš žmogaus atimti kai ką esminio. Įvairiuose mokymuose, viešajame gyvenime matome skatinimų pajusti ramybę, saldumą, prisitaikyti, susitvarkyti… 

Ar tau neatrodo keista, kad būtent dėl to, kad žmogaus gyvenime yra per mažai ramybės, jei jam sunku balansuoti, tarkime, socialinėje ir finansinėje srityje, tai jis tampa pernelyg nurimęs dvasia? Galbūt būtent gyvenimo garantijų nebuvimas, nuoga egzistencija jį įstumia į tam tikras ribas, kai nebeįmanoma galvoti apie tai, kas yra „išorėje“. Nerimo yra per daug materialine prasme ir per mažai – dvasine prasme.

Gerai pastebėjai, kad nerimas materialine prasme skatina greičiau pasiekti tam tikrą nusiraminimą, ir šis siekis užkerta kelią kitokiam nerimui, apie kurį kalbėjome prieš tai. Aišku, nebūtinai. Per didelis materialinis pasitenkinimas gali užliūliuoti ir kitokį nerimą.

Tavo lyrikoje nuolat kirba abejonės: „bet kartais…“, „o būna“. Turbūt jos ilgainiui taps Algio Fediajevo vizitine kortele. Tai – tarsi dainos „dialektika“. Ar tos nuolatos patiriamos abejonės yra sudėtinė kūrybinio nerimo dalis? 

„Dialektika“ be sintezės (juokiasi). Sutinku, kad abejonių yra tekstuose, bet antrajame albume tai žymiai geriau pavyko ir muzikine plotme – yra perėjimų iš ramių vietų į triukšmingas ir atvirkščiai, daugiau variacijos, nėra vienos aiškios linijos, kuri viską sustatytų į vietas ir sudėliotų taškus.

Tu dainuoji apie žmones – turbūt apie savo kartos žmones, apie jų etinius pasirinkimus, apie peles ir milžinus, apie jų varganą lemtį. Po dvidešimtųjų žmogaus amžiaus metų ateina pasirinkimų metas. Toks jausmas, kad tuos pasirinkimus pats stebi iš tam tikros išorės, su tam tikra ironija, kuri nepavaldi Michelio Foucault aptartos disciplinuotos visuomenės normoms? 

Remiuosi folko tradicija, kuri apdainuoja tai, kas svarbu, tai, ką matai, patiri. Susimaišo išorė ir vidus. Atrodytų, kad šie dalykai lieka tavo išorėje, bet jie vis tiek smarkiai paliečia.

Man susidaro įspūdis, kad tu norėtum stebėti gyvenimą iš šono. 

Turbūt kitaip neišeina. Iš dalies jame dalyvauji, iš dalies stebi iš šono. Turbūt „kaltas“ refleksijos lygmuo – neišeina į viską pasinert, visada lieka atstumas. Apmąstai, išjauti, vertini – ir dėl to susidaro atstumas. 

Dainuoji ir apie bičiulius – apie paklydėlius brolius ir seses, apie efemeriškus draugus. Prisipažinsiu, man šios dainos ypatingos, nes jose galima užčiuopti tam tikrą stiprų kolektyvinių patirčių segmentą. Kaip jos tave praturtino? 

Dažnai kalbėdamas pabrėžiu savo asmenines patirtis, bet jokiu būdu nesakau, kad visi turi būti po vieną. Kolektyvinės patirtys yra labai svarbus dalykas. Pavyzdžiui, daina „Juozui“ skirta mano labai geram draugui, kuris nuo pat pradžių, man pradėjus groti, mane palaikė, kartu tranzavome į vieną iš pirmųjų mano koncertų Krokuvoje. „Paklydėliai“ ir „Efemeriškieji draugai“ – taip pat dainos, kurių atsiradimą lėmė stiprios kolektyvinės patirtys. Kaip žinai, esu nemažai grojęs grupėse, tai – taip pat stiprios patirtys. 

Tai – vėlgi kultūrinė tradicija. Daina „Paklydėliai“ primena filmo apie Vudstoką pradžią, kur visi kraunasi savo čiužinius, palapines ir keliauja klausyti koncertų. 

Dar galima pažiūrėti filmą „Festival Express“, kur puikios grupės „The Band“, „Grateful Dead“, dainininkai Janis Joplin, Buddy Guy keliauja vienu traukiniu bendro turo metu. Tokie dalykai padaro didelę įtaką ir pats nori patirti kažką panašaus… 

Tokios patirtys muzikantui turbūt yra kasdienės? 

Iš dalies taip. Nuolat susitinki ką nors, su kuo gali pagroti, paimprovizuoti, žinai bendras dainas. Jei tai vyktų kasdien, žmogus turbūt „nepatemptų“ tokio krūvio, bet tai – stiprūs išgyvenimai. Ir tai galima patirti būtent per muziką – kiti keliai kartais sudėtingesni. 

Ir visgi kelias yra dominuojanti tavo kūrybos tema. Tu pats daug keliauji tiek erdve, tiek laiku – tavo muzikoje daugybė užuominų, įtakų iš viso pasaulio. Kyla jausmas, kad patirtys kelyje padeda tau gludinti ne tik tekstus, bet ir muziką. 

Kalbant apie muziką, per pastaruosius metus ar pusantrų keliaujant atėjo daug naujų muzikinių patirčių, įtakų. Nauji sutikti žmonės taip pat pasiūlo paklausyti kai ką naujo. Ir visa tai kaupiasi. Skambesys šitame albume labiau nušlifuotas, galbūt atsirado daugiau patirties. 

Albumą pradedi „Išdžiūvusios deltos bliuzu“…

Kuriame nėra nė vienos bliuzinės natos (juokiasi). 

Ši daina prasideda ramybe, tuštuma, o vėliau prasideda judėjimas. Ar tas judėjimas yra anapus pasiekiamo horizonto? 

Žinoma. Jei tas judėjimas yra ne anapus, jei yra kažkas pasiekiamo ir aiškaus, tai nežinau, ar tai judėjimas. Judėjimas anapus to, kas pasiekiama, yra judėjimas iš esmės – gali atsiverti galybei naujų galimybių, naujų kelių. Turi būti neaiškumas, nežinomybė. 

Po pirmojo albumo pasirodymo minėjai daugybę muzikantų, padariusių tau didžiulę įtaką. Ar kuriant dainas antrajam albumui tos įtakos keitėsi, išgirdai kažką naujo? 

Pusė dainų buvo sukurta prieš metus su trupučiu. Tuo metu nepaprastai mėgau grupę „Graždanskaja oborona“. Gal tai ir nelabai jaučiama albume, bet kažkur vis tiek yra nusėdę… O šiaip įtakos klijuojasi, viena kitą papildo, praplečia, atidaro naujų durų. Per šiuos metus labiau „užkabino“ pankrokas, new wave, noise rock. Yra grupių, kurios tarsi pramuša duris, leidžia klausyti naujų dalykų. 

Ar galėtum tuomet apibrėžti savo muziką, padėti savo kompaktinį diską į kokio nors stiliaus lentynėlę? 

Kaip ir daug kam, to daryti nesinori, bet dažnai tenka. Žmonės paklausia, ką aš groju. Lietuvoje tai paaiškinti nėra labai paprasta: muzika, kurią sudaro gitara ir vokalas, iš karto asocijuojasi su dainuojamąja poezija, su jos festivaliais ir struktūra, filologija, teatru. Bet savo muzikos dainuojamajai poezijai priskirti apskritai negalėčiau, nes jokio santykio su pastarąja neturiu. Mano kompaktą būtų daug lengviau „dėti“ į kitokį kontekstą. Daug daugiau bendrumo jaučiu su psichodelinio folko srove, tokiais muzikantais, kaip Roy Harperis, Townes van Zandt‘as, Robbie Basho, kuriuos, nors jie labai skirtingi, irgi buvo bandoma sukelti į vieną lentyną. Jei manęs kas nors klausia, kokią muziką groju, atsakau: psichodelinį folką, akustinę psichodeliką, kuriai būdinga išlaisvinta dainos struktūra, griežtos formos nebuvimas.  

Tavo kelyje taip pat daug bendražygių: albumo įrašuose dalyvavo Elzė Sigutė Mikalonytė, Vainius Bartasevičius, pastaruoju metu kartu su Vidmantu Aškiniu atkūrėte Working Hobo akustiškai. Ar jauti, kad tam tikrus dalykus lengviau pasakyti vienam, o kai kuriuose būtina ieškoti dialogo? 

Visiškai taip. Kartais sutinki žmogų, kuris puikiai groja, ir tau pasirodo, kad su juo gali turėti bendrų idėjų. Su Vidu (Vidmantu Aškiniu – K. P.) esame puikiai susigroję seni draugai. Vainius manęs prieš penkerius metus paprašė pamokyti groti lūpine armonikėle (mes buvome kurso draugai). Pamokiau jį du kartus, o trečią jau nebereikėjo, jis mane „perspjovė“. Pasiūliau jam kartais pagroti kartu. Man patiko tai, ką jis darė. Jis sugebėjo išlipti iš bliuzo (o tai nelabai paprasta, kai groji lūpine armonikėle), su juo labai smagu improvizuoti, jis labai geras muzikantas. O Elzė ateina iš šiek tiek kitokios, klasikinės mokyklos. Su ja groti irgi labai didelis malonumas: ji susigalvoja sau partijas ir jas groja labai tvarkingai, lyriškai, gražiai. Su Elze daug įdomių muzikinių dalykų dar priešakyje (ypač jei pradėčiau gaudytis natose). 

Man atrodo, tai, ką groji tu, taip pat ir mūsų draugai, „Elas ir Sparkis“ ir „Arklio galia“, leidžia Lietuvoje formuotis tam tikrai naujai muzikinei kultūrai. Ji tapo gana organiška, bet grupės tarpusavyje išlaikė didelius skirtumus. Gal galima kalbėti apie tam tikrą mokyklą – nepriklausomą, autsaiderišką, laisvą, deklaruojančią „kelio vertybes“, išlaikančią ironišką požiūrį į tai, kas vyksta „viduje“. 

Gerai pastebėjai, kad esame gerokai nuošalyje to, kas vyksta, nors tavo išvardintų grupių muzika labai skirtinga, bet esame geri draugai. Kai susipažinau su Vidu Aškiniu, jis klausė „Cream“ ir Jimi Hendrixo, paskui pradėjo klausytis progresyviojo roko, džiazo ir (man tai tuo metu padarė didžiausią įspūdį) grojo akustinį bliuzą. Aš taip pat klausiau panašių dalykų. Marius (Juknevičius – K. P.), kuris groja būgnais „Arklio galioje“, klausė „King Crimson“, avangardinio džiazo. Žilvinas (Jagėla – K. P.) man parodė kantri muziką, parodė iš pradžių Neilą Youngą, vėliau – Hanką Williamsą. Kiti žmonės irgi turi muzikinius skonius, leidusius kurti tokią muziką, kuri Lietuvoje nelabai patenka į vietinį kontekstą. 

Gal galima, remiantis Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari sąvokomis, daryti perskyrą tarp „medinio“ Lietuvos muzikinio konteksto ir „rizominės“ muzikos, kurią grojate visi jūs, ir kuri gali, pati būdama daugialypė, prisijungti prie daugybės kontekstų bei juos padėti generuoti? 

Taip, išties nemanau, kad reikia būtinai „įsikontekstinti“ Lietuvoje. Visi tavo išvardinti muzikantai dainuoja lietuviškai – tai turbūt vienintelis dalykas, kuris mus sieja su Lietuva. 

Daug keliauji ir groji su kitų kraštų muzikantais. Ar manai, kad vis dar svarbu tai, iš kur tu esi? 

Ne, nemanau. Na, žinoma, mums su tavimi įdomu klausyti būtent britiško folko, įdomi tam tikra tradicija. Bet ties tuo viskas ir užsibaigia. Esama amerikietiškos, rusiškos mokyklos, airiškos tradicijos, bet dabar viskas gana susimaišę, muzika tampa tarptautine. 

Ar tau neatrodo, kad lietuviškas folkloras, jau nekalbant apie jo ideologines vertybes, yra melodiškai pernelyg statiškas, tuo tarpu, tarkime, airių folkloro melodijos liete liejasi? 

Lietuvišką folklorą puikiai interpretuoja ne tik klasikai (pavyzdžiui, Bronius Kutavičius), bet taip pat ir šiuolaikinės elektronikos kūrėjai. Bet Didžiojoje Britanijoje susiklostė įdomi tradicija, kai folką interpretavo Davy Grahamas ar Bertas Janschas, kurie mokėsi iš bliuzo, džiazo, o maždaug 1964–1965 metais pradeda su bliuzine ar džiazine gitara groti liaudies dainas. Iš to atsiranda labai įdomių mišinių, gimsta folkrokas. Lietuvoje tai neįvyko, o jei ir įvyko – žymiai mažesniu mastu.

Klausyk, bet tu irgi esi džiazo, netgi free-jazz, fanas. Ar nekilo minčių išėjus iš folko orbitos arba netgi išlaikant su ja tam tikrų sąsajų, pagroti džiazą ar avangardą? 

Esu bandęs šiek tiek groti klasikinį džiazą, bet labai „neužsikabinau“, nes pradėjo patikti kitokia muzika. Bet avangardinio džiazo vis paklausau, jo įtaka truputėlį jaučiasi ir naujajame albume, kur yra pora disonansinių vietų. Taigi, tos įtakos, nors yra užslėptos, išlieka. 

Klausiau apie muzikinį kontekstą, bet ar nemanai, kad muziką taip pat veikia, tarkime, nauja poezija, literatūra. 

Labai veikia. Pats grubiausias pavyzdys – man amerikietiškąjį folką atskleidė vaikystėje skaitytos Jacko Londono ir kitų rašytojų knygos. Vėliau skaičiau Hemingway’ų, bendrą amerikietiško folko kontekstą padėjo pajusti Williamo Faulknerio, Johno Steinbecko ir kitų autorių knygos. Yra muzikinės įtakos, bet literatūrinės įtakos jas papildo, praturtina, o muzikinės įtakos praturtina literatūrines. Sakykim, skaitai Faulknerį ir tavo garso takeliu tampa The Band. Visos – muzikinės, literatūrinės, gyvenimiškos įtakos subyra į bendrą katilą.  

Kur geriausia groti? 

Geriausia groti, kai pats esi gerai pasiruošęs, kai susirenka labai gera publika ir susikuria tinkama atmosfera. Dar – kai būna geras garsas. Gera buvo groti Kirtimų kultūros centre, prieš metus Kauno menininkų namuose, prieš porą metų Laisvojo universiteto vasaros stovykloje. Labai patiko groti Slovakijoje. Žmonės nesupranta nė žodžio, bet labai klauso ir palaiko. 

Ar nemanai, kad skirtingose šalyje patekęs į bendraminčių, tavo muzikos gerbėjų, būrį jauti ir atrandi tuos pačius dalykus? 

Absoliučiai. Todėl tautinė priklausomybė yra praktiškai niekas. Daug artimesnis tau bus tas žmogus, su kuriuo atrasi kažką bendro. Priklausymas tautai vargu ar patenka į draugystės kriterijų dešimtuką. Vienintelis dalykas – Lietuvos publika supranta dainų tekstus. Kai groju užsienyje, prieš dainą bandau išversti, apie ką ji. 

Ar tau nebūna, kad jau prieš einant groti iš anksto susidarai tam tikrą lūkestį, fantaziją, kaip atrodys koncertas? Jei taip, kiek procentų pataikai? 

Žinai, sakyčiau, pataikau visai neblogai. Kita vertus, pernai prieš koncertą Kauno menininkų namuose išvis nežinojau, ko tikėtis, pažįstamų buvo labai mažai, o, pasirodo, tai buvo vienas geriausių vakarų. Paskutinį kartą užsienyje grojau balandį Tartu. Tikėjausi, kad bus prasčiau, negu pavyko. O štai viename bare tikėjausi gero koncerto, o ten visi šaukia, rėkia, beveik savęs negirdėjau. Apskritai, per tuos porą metų išaiškėjo, kur galima grot, o kur geriau nekelt kojos. Galima groti Kirtimų kultūros centre, Venclovų namuose, Auloje, o „garsiuose“ baruose – negalima. 

Ar manai, kad Lietuvoje esama klausytojų kultūros? 

Na taip, kažkas klauso, pakviečia į radiją. Įdomu, kai išgirsti, su kuo šita muzika žmonėms asocijuojasi. Vienam žmogui mano muzika asocijavosi su Pink Floyd albumu „Ummagumma“, kitam su – grupe Crosby, Stills, Nash and Young. Žmonės kažkaip pagauna įtakas ir dvasią. 

Ar tau neatrodo, kad koncerto – paties gyvo kūrinių atlikimo – koncepcija prisideda prie to, kad tarp muzikanto ir klausytojo nėra griežtos atskirties, kad klausytojas pats dalyvauja vyksme? 

Žinoma, muzikantas taip pat sugeria gerą klausytojų atmosferą, ir tai jį patį labai gerai nuteikia. Vieną kartą grojau žmonių bute, žmonės buvo klausę dainų ir pradėjo dainuoti kartu. Iš pradžių sutrikau, bet vėliau pasidarė labai smagu. Bet reikia groti tam, kad išgirstų tokie žmonės kurie ją gali „pagauti“. Nes daug kam muzika yra išvis neįdomi. Masinis pasilinksminimas. Taip pat ir kultūra: penktadienio pavakary baigi darbą ir galvoji, kaip gerai atsipalaiduoti ir praleisti laiką. Gal į koncertą? 

Ar įsivaizduoji save dirbantį nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro?

Geriau nuo devynių ryto iki devynių vakaro bibliotekoje. Arba nuo aštuonių iki dešimt grot, nuo dešimt iki šešių bibliotekoje, nuo šešių iki dešimt grot (juokiasi).

Esi filosofijos doktorantas. Ar mestum filosofiją, jei trukdytų muzikai?

Muzikos tikrai nemesčiau, jei trukdytų filosofijai.  

Kokie ateities planai? 

Norisi toliau rašyti dainas, įrašinėti naujus albumus, norisi, kad juose būtų įdomių dalykų tiek pačiam sau, tiek kitiems. 

Būti kelyje? 

Taip.

Algio Fediajevo albumo galite klausytis čia: https://resonatingwoodrecordings.bandcamp.com/album/mano-bi-iuli-nerime

ir čia:

https://www.pakartot.lt/album/mano-biciuli-nerime2

Kalbėjosi Kasparas Pocius