Karas ir blefas

Panašu, kad branduolinis Putino šantažas – tai jau ne blefas, ne gudrus žaidimas su geopolitiniais apskaičiavimais. Tai rimta paraiška konfrontacijai su visu pasauliu, pasirengimo pasauliniam karui manifestavimas. Bendranacionaliniai civilinės gynybos mokymai, gubernatorių atsakomybė už mobilizaciją, patriotinė isterija spaudoje ir per televiziją – visa tai ir kiti panašūs dalykai, kažkada prasidėję kaip politinis žaidimas ir lengvabūdiškas blefas, palaipsniui pereina į karinių sprendimų sferą.

Mes, kupini mums būdingų humanistinių iliuzijų, vis tikimės, kad racionalus pradas įveiks galvose ir sielose chaosą. Kad intelektas nugalės instinktus ir emocijas. Kad atvira politinė beprotybė neįmanoma. Bet ji dar ir kaip įmanoma! Bepročiai ne kartą istorijoje iškrėtė tai, kuo anksčiau buvo sunku patikėti. Buvo sunku net įsivaizduoti. O vėliau žmonės rovėsi plaukus, krimsdamiesi, kad nesustabdė bepročio, kol tai dar buvo įmanoma, kai katastrofą dar buvo galima palyginti lengvai sustabdyti.

Mes patenkame į savo vilčių nelaisvę. Putinas susidoroja su opozicija ir pasaulio visuomenei meta vieną po kito iššūkį. „Na, ką jūs, – raminame save ir aplinkinius, – jam tiesiog norisi parodyti save kaip kietuolį; tai tik poza ir nieko daugiau.“ Jis su laimės ašaromis akyse aneksuoja Krymą ir remia teroristus Ukrainoje. „Tai politinės derybos, – susirūpinę linguojame galvomis, – jis tik nori jaustis lygus su pasaulio lyderiais. Tai puikybė ir nieko daugiau.“ Paskui jis siunčia į Siriją lėktuvus, ir jie bombarduoja diktatoriaus karinę opoziciją, o kartu ir ligonines, mokyklas, humanitarinį konvojų ir kitus taikius žmones. „Jis, žinoma, pratrūko, – su paskutine viltimi mąstome mes, – bet taip jis nori išeiti iš tarptautinės izoliacijos. Tiesiog jis nori, kad jį laikytų didelės valstybės lyderiu.“

Ir viskas, ką mes kalbame apie jį ir galvojame, – tiesa, tačiau tai tik dešimtoji dalis to, kas yra iš tikrųjų. Likusios devynios dešimtosios – tai nenumaldomas valdžios troškimas, begalinis cinizmas, idealus negailestingumas ir absoliutus įsitikinimas tuo, kad politinė padėtis atriša jam rankas kiekvienai avantiūrai. Jis nuoširdžiai tiki savo misija ir neribotomis galimybėmis.

Galima kiek nori guostis tuo, kad mes kaip nors išgyvensime, kad jis dar sėdės teisiamųjų suole Hagoje, kad režimas neištemps ir trijų mėnesių, kad viskas dar pasikeis į gera, nes mes taip aistringai to norime. Taip ramina vaikus, kai jiems prisisapnuoja baisus sapnas. Taip ramina rinkėjus pasaulio lyderiai, savo galvas kaip stručiai slepiantys smėlyje, nenorėdami priimti atsakingo sprendimo. O jis iš tikrųjų toks: visomis priemonėmis neutralizuoti Rusijos karinį potencialą, kol Kremliuje dar nesubrendo politinis pasirengimas tikram pasauliniam karui.

Taiką mylintiems žmonėms gresiantis karas visada atrodo neįtikėtinas. Bet, blaiviai įvertinus situaciją, neišvengiamai peršasi vienintelė išvada: kuo anksčiau bus sustabdytas beprotis, tuo mažiau bus aukų. Kitaip, kai bus jau iš tikrųjų vėlu ir karas įsiplieks visame pasaulyje, paskutinę atominės apokalipsės akimirką mums liks tik pagalvoti: kodėl sėdėjome sudėję rankas, kai dar buvo galima ką nors padaryti?

Straipsnio autorius – žmogaus teisių gynėjas, žurnalistas

Parengta pagal „Laisvės radiją“