2016 10 16

Aistė Karpytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kun. Povilas Narijauskas: Tik atradęs savo pašaukimą žmogus gali būti laimingas

Šiandien jaunam žmogui yra sunku apsispręsti, ko jis norėtų iš gyvenimo, koks yra jo pašaukimas ir misija. Savo patirtimi sutiko pasidalinti dabartinis Marijos radijo programų direktorius kunigas Povilas Narijauskas, kuris savo gyvenimo pašaukimą atrado ne iš karto… Anot jo, žmogus apie savo gyvenimo prasmę pradeda galvoti nuo jaunystės, tačiau požiūris į gyvenimo prasmę su amžiumi kinta – nebelieka „bandos“ jausmo, noro būti populiariam dėl savo pasirinkimo ir atėjus tam tikram laikui žmogus pasirenka tai, kas jam yra iš tiesų skirta ir kas įprasmina jo gyvenimą.

Šiuolaikinė mokslo sistema įpareigoja moksleivius žinoti, ko jie nori iš gyvenimo, būnant vos 15–16 metų amžiaus. Kaip manote, ar žmogus bendrąja prasme gali žinoti, ko nori iš gyvenimo, būdamas toks jaunas?

Kun. Povilas Narijauskas

Yra atvejų kai gali, bet manau, kad tai priklauso nuo žmogaus brandos. Žmogus gali žinoti, ko nori iš gyvenimo, bet yra kitas klausimas – ar tai iš tiesų bus tai, kas pasiteisins? Vienas dalykas yra žinoti, ko jis nori, antras – jeigu žiūrėsime iš krikščioniškos pusės – ar tai, ko žmogus nori iš tiesų, yra ir Dievo norėta. Taigi, kad žmogus žino ar galvoja, jog žino, ko nori iš gyvenimo, – tikrai yra realu. Tačiau tokiame amžiuje tai visada yra procesas.

Užsienyje populiaru po mokyklos bent metus nepradėti studijuoti ir per tuos metus bandyti atrasti save. Ar pritariate tam? O galbūt matote kokių nors tokio pasirinkimo pavojų?

Su pavojais galima susidruti ne tik pasirinkus laisvus nuo mokslų metus, todėl viskas priklauso nuo to, kaip į šį laiką žiūri. Jeigu žmogus nieko neveikia, tai pavojų, savaime aišku, daugėja, bet jų yra visur. Kitas dalykas, sakyčiau, kad prasmingiau savęs ieškoti ne tik tais „laisvais“ metais, o bręsti su klausimu, kokiam pašaukimui esu sukurtas. Tam labai padeda tikėjimas ir Dievo pažinimas, kuris veda ir prie savęs pažinimo, t. y. savo talento, gebėjimų, troškimų ir Dievo valios pažinimo. Manau, taip augančiam ir bręstančiam žmogui nereikės atskirų metų pažinti savo kelią. Visgi žmogus gali norėti metų ar kitų išgryninti tą pašaukimą ar jo pažinimą. Dažnai tenka girdėti, kad žmogus metus ar daugiau skiria visiškai nesavanaudiškai tarnystei – savanorystei savo šalyje ar kažkur užsienyje. Kitaip tariant, daro tai, ko greičiausiai nebegalės padaryti baigęs mokslus, pradėjęs dirbti ar jau turėdamas šeimą. Per tuos metus save pažįstama per visišką savęs dovanojimą, todėl manau, kad toks dalykas yra labai geras ir prasmingas. Pagal Lietuvos situaciją, ar tai tikrai verta daryti po dvyliktos klasės, – yra kitas klausimas, bet, kad tokius metus verta turėti ir kad tai nėra laiko švaistymas, tai tikrai.

Kuo žmogus turėtų užsiimti, kad surastų savo pašaukimą?

Turėtų gyventi tikėjimo gyvenimą ir žiūrėti ne tik tai, kur jį traukia širdis, bet ir klausyti, ką jam sako Dievas, ir kokių ženklų jam siunčia. Kartais žmogus kaip užsispyręs gyvūnas trankosi į sieną norėdamas prasimušti norimu keliu, kai Dievas šalimais yra atvėręs plačiausius vartus į ten, kur žmogus iš tiesų bus laimingas.

Galbūt žmogus ir prasimuš pro tą sieną, bet ar jis bus tikrai visiškai laimingas – labai didelis klausimas, jei tai nebus Dievo paruoštas kelias. Įsiklausymas tiek į tai, kas yra jo širdyje, tiek, savaime aišku, ką sako Dievas, yra geriausias kelias pašaukimą pažinti. Tam reikiamų savybių, būdo bruožų, galbūt talentų, reikalingų pašaukimui, ugdymas taip pat yra to pašaukimo pažinimo ir išgryninimo kelio dalis.

Kas jums yra pašaukimas? Kokios, anot jūsų, yra jo rūšys?

Man pašaukimas yra tai, kas susiję su visu žmogaus gyvenimu ir tai, kas turėtų būti vienas visam gyvenimui. Čia galime kalbėti apie pašaukimą ir misiją – tai du skirtingi žodžiai, kuriems suteikiame skirtingas prasmes. Kai kalbu apie pašaukimą, kalbu apie tris pašaukimo rūšis: šeimą, vienuolystę (pašvestąjį gyvenimą) ir kunigystę. Kaip suprantame, santuoka, amžinieji įžadai, kunigystės šventimai turėtų būti vieni ir visam gyvenimui. Šiuose pašaukimuose gali būti misijos, kurios gali būti laikinos, gali kisti. Kartais jos visiškai kardinaliai keičiasi, pavyzdžiui, profesija – žmogus gali būti žemdirbys ir užsiimti žemdirbyste, o po to tapti menininku. Atrasti savo talentus, juos išugdyti ir nustoti užsiimti žemdirbyste ir užsiimti tiktai menu – tai kintanti misija. Kitas pavyzdys pritaikytas vienuolystei arba kunigiškam pašaukimui yra tai, kad tau skiria kurį laiką misiją dirbti su ligoniais arba tavo misija dirbti su jaunimu, ruošti tėvus ir krikštatėvius Krikšto sakramentui ir kt. Galbūt tu visą gyvenimą tai darysi: pavyzdžiui, mano dabartinė misija yra dirbti Marijos radijuje. Tai yra dalykas, kuris, viena vertus, gali būti ir visą gyvenimą, bet kita vertus, greičiausiai truks trumpiau, tiek, kiek vyskupams atrodys reikalinga.

Kodėl svarbu žinoti savo pašaukimą? O galbūt jo visiškai sužinoti neįmanoma?

Atsiliepti į pašaukimą svarbu todėl, kad tik tada, kai žmogus atsiliepia ir yra tam pašaukimui ištikimas, jis bus laimingas. Mūsų širdyse yra įskiepytas troškimas būti laimingiems, todėl apie didžiausią laimę galime kalbėti kaip apie buvimą su Dievu, nes buvimas su Dievu yra neatskiriamas nuo buvimo ištikimam savo pašaukimui.

Visgi pašaukimas yra tarsi dialogas. Dievas kviečia, o žmogus arba atsiliepia, arba ne. Kaip jūs atradote savo pašaukimą? Ar iš karto atsiliepėte Dievo kvietimui, o galbūt bandėte nuo to pabėgti? Ir kodėl būtent kunigystė, o ne vienuolystė, šeima ar kitokia pašaukimo forma?

Kodėl būtent kunigystė? Todėl, kad ten pašaukė, ir tiek. 2000-aisiais metais, ką tik apsigynęs bakalauro diplomą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau priimtas į operinio dainavimo magistratūrą. Tų metų rugsėjo penkioliktą dieną dalyvavau savo draugo vestuvėse, kuriose išgirdau kažką kviečiant mane vardu. Pirmą kartą galvojau, kad tiesiog pasigirdo, antrą kartą – buvo keista girdėti, bet dėmesio nekreipiau. Tačiau, kai išgirdau trečią kartą – jau žinojau, kad girdžiu Dievo balsą, kuris man tarė: „Tavo gyvenimas priklauso Man.“ Daug kartų Jis su manim kalbėjo, o aš su Juo, tačiau sutikti su Jo planu nenorėjau, nes buvau patenkintas gyvenimu ir neturėjau jokio noro jį keisti. Pamenu, kad tais metais mano dainavimas sparčiai gerėjo, tad galėjau tikėtis sėkmingos dainininko karjeros. Tačiau lapkričio pabaigoje kažkas nutiko mano balsui ir dainuoti darėsi vis sunkiau. Kiekvieno koncerto, kuriame turėjau dainuoti, išvakarėse Dievas mane prašydavo atsiliepti į Jo kvietimą. Aš pažadėdavau apsvarstyti Jo planą, jei Jis pagerins mano balsą kitos dienos pasirodymui. Bet kitą dieną po sėkmingo pasirodymo atsakydavau Dievui, kad nieko nenoriu girdėti apie Jo kvietimą. Tada liga sugrįždavo.

Bandžiau Dievo kantrybę iki sausio 12 dienos, iki koncerto, skirto 1991 metų Sausio 13-osios įvykių atminimui, išvakarių. Mane pakvietė dainuoti tiesioginiame eteryje per nacionalinę televiziją. Tądien rytinės repeticijos metu visiškai praradau balsą. Kitos dvi savaitės buvo sunkiausios mano gyvenime. Jaučiausi, lyg netekęs gyvenimo pagrindo. Šaukiausi Dievo, bet Jis tylėjo, kol galiausiai supratau, kad Dievui šis įvykis buvo priemonė saulaukti mano dėmesio. Tuomet Dievui pažadėjau, kad jeigu Jis sugrąžins man balsą, aš rimtai apsvarstysiu Jo planą; tačiau jei suprasčiau, jog tai, ką Jis siūlo, yra tikrai ne man, Jis liausis mane persekiojęs. Po to ėmiau svarstyti kunigystės kelią, pradėjau skaityti Bibliją, kurioje mane pritrenkė pranašo Samuelio ir apaštalo Pauliaus pašaukimų aprašymai. Abiejų jų pašaukimas kažkuo priminė manąjį. 2002 metų sausio pabaigoje, bemaž po metų, vieną rytą pabudau su žinia širdyje, jog Dievas pakeitė mano širdį ir kad Jo pašaukimas tapo mano gyvenimo keliu. Nedelsdamas ja pasidalinau su tėvais ir su mergina, kurią tuomet mylėjau. Aš maniau, kad buvau laimingas iki tol, kol Dievas pašaukė mane. Tačiau niekada nė neįsivaizdavau, kokiam laimingam galima būti savo gyvenimą atidavus į Dievo rankas.

Žvelgdamas atgal, į savo praeitį, galbūt į vaikystę, ar galėtumėte įvardinti ką nors, kas jums buvo kaip ženklas, kad jus Dievas kviečia būtent kunigystei, tačiau to ženklo nematėte, ar tiesiog ignoravote?

Kadangi įtikėjau būdamas devyniolikos, tai nenorėčiau bandyti pritempti savo gyvenimo prie pašaukimo į kunigystę, iki įtikėjau.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti kunigystės kelyje?

Su laiko trūkumu – kaip surasti ir iškovoti užtektinai laiko maldai. Tai yra mano didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria, manau, kiekvienas aktyviai tarnaujantis kunigas. Taip sakant, nuolatinė kova, kurią kartais laimiu, o kartais pralaimiu. 

Ką patartumėte jaunam katalikui, kuris dar tik ieško savęs ir jaučia potraukį tiek šeimai, tiek vienuolystei ar kunigystei?

Savanorystę. Skirti bent metus savanorystei – su nemažais išūkiais, kurie padės save pamatyti ir atrasti. Bet ji turi būti su giliu bendrystės su Dievu išgyvenimu. Kitas dalykas – bandyti pažiūrėti sąžiningai, kur tikrai Dievas šaukia, o kur yra mano noras perinterpretuoti Dievo valią. Deja, bet žmogaus bandymas surasti savo pašaukimą yra toks, kad kartais mes linkę sakyti: „Viešpatie, pasakyk, kuriuo keliu man eiti, bet tebūnie šis, kuris man labiau patinka.“ Tai pirmiausia, manau, kad reikia žvelgt sąžiningai. Pajutus, kad Dievas kviečia šeimai, toliau gyventi ir bręsti savo žmogiškume, moteriškume, vyriškume, gyvenant pagal Dievą, kol atsiras tas kitas žmogus, su kuriuo ir susies savo gyvenimus. Tačiau jeigu žmogus atras, kad vis dėlto Dievas kviečia kunigystei ar vienuolystei, to pašaukimo tyrimas galėtų prasidėti nuo intensyvesnio įsitraukimo į parapijos gyvenimą, prisiimant įvairių atsakomybių ir skiriant daugiau laiko įvairiausioms tarnystėms.

Kitas dalykas yra dvasiniai pokalbiai su dvasios tėvais ar mamomis ir pats stojimas į parengiamąją seminarijų kursą. Juk stojimas ten dar neužtikrina, kad šimtu procentų tapsi kunigu, bet tai yra žmogaus bei jo pašaukimo brendimo laikas, kuris turėtų vainikuotis kunigystės šventimais, kurie įvyksta tik dviem atvejais: jeigu Dievas tikrai šaukia ir jeigu aš į tą šaukimą tikrai atsiliepiu ir darau viską, kad tas pašaukimas bręstų, o ne tiesiog laukiu, kol tapsiu kunigu.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie vis dar ieško ar abejoja savo pašaukimu?

Pasitikėkime Dievu ir atverkime jam savo širdis, nes jis tikrai žino, kas mums yra geriausia. Jeigu mes išgryninsime savo intensijas ir leisime sau pamatyti, kur bandau Dievą priversti, kad jis kažkur mane pašauktų arba priversti man duoti tai, ko manau, kad man labiausiai reikia. Tada aš galėsiu išgirsti, kur mane iš tiesų Dievas šaukia, ir tikrai ten būsiu laimingiausias.

Kalbino Aistė Karpytė