2016 10 18

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Rytojaus trupiniai

Rūkas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)

Rugsėjo šeštą dieną rūkas Merkinėje buvo ypatingas... Gal jis nė nebuvo išsisklaidęs, o tiesiog prigludo prie žemės žemiau žolės, pasislėpė paunksnėse ir, pratūnojęs dieną, išlindo pasidžiaugti savo nuogybe, tik šįryt jis gerokai pavargęs ir iš jo teliko draiskalai...

Kaip ir mūsų prisiminimai, kurie toldami virsta atminties fragmentais, kartais susipinančiais su dabartimi į keistą, sunkiai įžvelgiamą sutapimų virtinę, liudijančią, kad istorija nesibaigia, o lekia laike ir erdvėje, besivyniodama į vis didesnį kamuolį, kuris vieną gražią dieną suduš į nežinomo laiko sieną ar kosminę dulkę, subyrėdamas į tūkstančius skeveldrų, kurios pasklis nauju didžiuoju sprogimu ir vėl, ir vėl, ir vėl Didžiojo Kūrėjo kalvėje kursis šimtai tūkstančių naujų pasaulių…

Rugsėjo devintą dieną, penktadienį, Kaune buvo atidaryta žymaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako fotografijos darbų paroda „Janas Bułhakas: fotografuokite širdimi!“ Paroda buvo skirta 140-osioms fotografijos klasiko gimimo metinėms. Janas Bułhakas buvo ne tik fotografas praktikas, bet ir eksperimentuotojas, teoretikas, vienoje iš savo knygų parašęs parodos vėliava tapusi palinkėjimą, raginimą: „Mano tolimi, nežinomi kolegos ir bičiuliai, – fotografuokite širdimi!“ Nusilenkiant šiam programiniam raginimui, kuris labai svarbus kiekvienam kūrėjui, galima būtų pasakyti, kad viską šioje žemėje reikėtų daryti tik iš širdies, tada gal ir graužaties širdyje mažiau būtų, o žemėje meilės ar bent supratimo, pakantumo padaugėtų.

„Kūrėjas“. Brolių Černiauskų nuotrauka (1982 m.)

Parodos atidarymo dieną buvau ne Kaune, o Krokuvoje, kurios universitete 1897−1899 Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos meninės fotografijos pradininkas Janas Bułhakas studijavo literatūrą ir istoriją. Tačiau ne jo pėdsakų ieškojau. Rugsėjo devintą dieną Krokuvos galerijoje „Otwarta Pracownia“ („Atviros dirbtuvės“) buvo atidaryta grupės Lietuvos dailininkų darbų paroda „Ad ORIGNEM – progresyvios tapybos paroda“, atkeliavusi iš Vilniaus „Arkos“ galerijos, kur ji buvo eksponuota balandžio mėnesį. Literatūrinę parodos koncepciją kūrė dr. Agnė Kulbytė ir ideologinis grupės vadas profesorius Henrikas Čerapas, pykstantis, jei kas jį bando vadinti mokytoju, nes pats esą visą laiką mokosi ir nebūtinai iš mokytojų. Didysis mūsų dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra sakęs, kad į pasaulį reikia žiūrėti plačiai atvertomis vaiko akimis… Simultanas užsimerkus ar užrištomis akimis įmanomas ir dailėje, bet kiek tada joje lieka meilės ir neapykantos, skausmo ir gailesčio, kur tas tvinktelėjimas kelyje iš galvos į širdį, kuris sudrebina kūrėjo ranką, ar suteikia jai jėgos atlikti vieną ar kitą kūrybinį aktą plačiu, lyg vaivorykštė mostu.

Parodą Krokuvos galerijoje pristatė dailininkė, „Arkos“ galerijos direktorė Dovilė Tomkutė. Visa galerijos „Otwarta Pracownia“ aplinka, atmosferoje tvyrojusi nuotaika pravėrė ir ne itin daug mėgstančio kalbėti Henriko Čerapo lūpas. Profesorius priminė, kad Krokuvos dailės akademijoje XX a. pradžioje studijavo Justinas Vienožinskis, iš čia į Lietuvą parvežęs šiuolaikinę Europos tapybos mokyklą, kuri Lietuvoje buvo nužudyta 1940 m., kai mes buvome okupuoti Sovietų Sąjungos… „Progresus ad orignem. Regresus ad futurum“ – taip pasakė čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo novelės veikėjas, prieš pasiduodamas kūrybinį individualumą naikinančiai sistemai ir jos brukamai „sukompaktuoto” mąstymo doktrinai.

M. K. Čiurlionis, žvelgdamas į amžinybe alsuojančią Dievo kūrybos virtuvę, paveiksluose užfiksavo mums jau atpažįstamą pasaulį, kilusį iš po Dievo delno, kur spalvos išsiliejo į apčiuopiamas, mums atpažįstamas formas, kodus, simbolius, o dauguma šios grupės narių savo darbuose skverbiasi giliau. Ne į dieviškos kūrybos produkciją, o į šviesą, kurioje gimsta, atsiveria pasaulis, kuriame tirpsta ne tik mūsų gyvenimai, bet tirpsta ir nyksta daiktai, neprarasdami ryšio dėka tos pačios šviesos ir visų kitų mums nesuvokiamų jėgų, gijų ir sąsajų. Betgi ir tamsoje jie gyvena, jaučia (?) vieni kitus, kažką prisimena, kaip ir Artūro Mitino „Krematoriumo“ suodžiuose nusėdusios gyvenimo dulkės. Kaip parodos kataloge prisimindama darbą Dailės akademijos studijoje „333“ rašo Agnė Kulbytė: netgi sukomponuotuose natiurmortuose „Turėjai pajusti, kaip viskas čia susiję ir tiesiog „gyvena“, ir kad tas saitas yra tapyba, pažadinanti ir pačius daiktus.“

Algimantas Černiauskas, „Optimizmas. Rytojaus trupiniai“ (2015 m.).
Henrikas Čerapas, „Dangus prasiskleis, kai mes ten įeisim“ (2015 m.).
Krysztofas Klimekas, „Pavasaris, Vidoko medžiai, dargana“ (2011 m.).

Uždavinys, siekis, primenantis Boriso Pasternako poezijos žodžius, kad kūrybos tikslas ne triukšmas ir sėkmė, o kūrybinis pasiaukojimas, per kurį gali išgirsti šauksmą ateities. Panaši idėja jaučiama Algimanto Černiausko darbuose. Šis tapytojas savo kūrybos ištakas įžvelgia senelio Jono kurtose medžio mozaikose, o iš „Gyvenimo krūme“ mato gimstantį „Optimizmą Rytojaus Trupiniuose“. Parodos „Lunatiko ola“ Alytaus kraštotyros muziejuje atidarymo metu jis priminė vaikystėje Merkinėje girdėtus žodžius: „Fotografija ne viską sugeba perteikti“, gal todėl ir sakė A. Kulbytei, kad akimis gniaužia tai, ko neišlaiko rankomis. Toje pačioje šviesoje, bet šiek tiek kitu aspektu skamba ir galerijos „Otvarta Pacovnia“ savanorio, dailininko Krisztofo Klimeko žodžiai, pasakyti Leszekui Danilcykui: „Galvoju, kad tapytojas atveria žmonėms akis. Tas, kas gilinasi į tapybą, įgyja galimybę pamatyti realybę kitaip, giliau…“

Juk išties vaizdų, kad ir kiek į juos žiūrėtum, kad ir tą pačią valandą iš to paties taško, niekada neprisijaukinsi. Jie tirpsta, kinta, transformuojasi akyse: čia, dabar ir visados. Ir tą galima pajusti Agnės Kulbytės darbuose „Neprijaukinti vaizdai“. Gali jais (vaizdais) gėrėtis, kontempliuoti, bet užplūdę žiūrovą lyg banga, apkabinę lyg vėjas jie pereina, persmelkia mus kiaurai, čia pat atsitraukia ir grįžta, bet su naujais prisiminimais ir užmarštimi. Įspūdis, tarsi žvelgdama pro tą patį verandos langą Agnė pamato gęstančią „Rudens dieną“, ar „Kiemo“ erdvę, kuri persismelkusi per lango stiklą apgaubia „Naujais laikais“, gimstančiais iš tos pačios kiemo erdvės. O Simona Merijauskaitė „Black Holes in the Sky“ kažkokiu būdu sugebėjo pamatyti „Aidą“, kuris ritasi lyg koks gremėzdiškas nenuorama kūlversčiais iš nematomo taško A į tašką B. Kad ir kaip laikas ir atstumas kaustytų jo (Aido) norą gyventi savarankiškai ir šėlti, galų gale tos pastangos sugriūna ir belieka tik gęstantis „Pasivaikščiojimas“, kuris greitai virs tik atminties aidu.

Gytis Aštrauskas („375 Be pavadinimo“) atsisakė savo išgyvenimų, jausmų ir regėjimų paveikslams suteikti bent kokį pavadinimą, tai yra palengvinti gyvenimą žiūrovui ir padovanoti bent minimalią nuorodą į savo kūrybines intencijas, vizijas ir savo darbams suteikia tik numerius, o atsakydamas Agnei į klausimus deklaruoja: „Abstrakcija yra glaudžiai susipynusi su ateities sąvoka, – tai kažkas, ko mes nelabai žinome, suprantame ar galime nuspėti“, – palikdamas žiūrovui pačiam galimybę spėlioti, pajusti, išgyventi autoriaus vizijas.

Kristina Mažeikaitė („Tapytojo peizažas“), pradėjusi ryžtingai nuo deklaracijos „Ei, pasauli, aš čia“ir pasinėrusi į abipusį pažinimą, čia pat pradeda dalintis atradimais per dedikacijas. Ir sunku patikėti, kad Kristina „tikrojo grožio“, kaip Dostojevskio kunigaikštis Myškinas, vis dar ieško kažkur už horizonto, nes tikrasis grožis skleidžiasi jos darbuose – nuo švelnios dedikacijos „Visas pasaulis Tau“ iki šiltėjančios, intymios – „Visas pasaulis tau, tėte“.

Gražiai rugsėjo devintą dieną Krokuvos galerijoje „Otwarta Pracownia“ buvo atidaryta paroda Ad ORIGNEM. Ir žmonių buvo daug, ir gyvo kūrybinio šurmulio, ir maloniai nuteikiantis Henriko Čerapo sudarytas, o Kristinos Mažeikaitės sukomponuotas katalogas sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrint parodą dar kartą teko įsitikinti, kaip bet kuriam darbui yra svarbu ekspozicijos vieta, erdvė, kurioje darbas gali tiesiog išnykti tarsi juodoje kosminėje skylėje ar parketo blizgesy, o žiū – visai neimpozantiškoje aplinkoje darbas pradeda šaukte šaukti: žiūrėkite, žmonės, kaip „Dangus prasiskleis, kai mes ten įeisim“ (iš Henriko Čerapo paveikslų ciklo), nustebindamas savo skambėjimu net patį autorių, kuris prisipažino, kad pats pirmą kartą taip pamatė savo darbą čia, Krokuvoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet tai buvo rugsėjis, Krokuva, o dabar jau spalis ir teks iš Merkinės skubėti į Vilnių, kur spalio 25 d. 18 val. galerijoje „Arka“ bus atidaryta po „Otwarta Pracownia“ galerijos stogu susivienijusių Krokuvos dailininkų darbų paroda „Vidaus reikalai“ (Sprawy wewnętrzne). Parodos dalyviai: Bettina Bereś, Olgierd Cmielewski, Ignacy Czwartos, Jacek Dłużewski, Wojciech Głogowski, Jerzy Grochowski, Miho Iwata, Bartek Jarmoliński, Koji Kamoji, Krzysztof Klimek, Lech Kolasiński, Marek Kuś, Piotr Lutyński, Dariusz Mlącki, Maria Pyrlik, Slawomir Toman (Miho Iwata ir Koji Kamoji – japonų menininkai, gyvenantys ir kuriantys Lenkijoje). Įdomu bus pamatyti, ką gi atveš dailininkai iš Krokuvos savo kūryba pristatantys „Unikalius, alternatyvius, šiuolaikinio meno scenoje mažiau populiarinamus reiškinius ir idėjas“. Juo labiau, kad lenkų paroda „Arkos“ galerijoje yra mainų projekto su lietuvių menininkais dalis.

O spalio 26 d. „Otwarta Pracownia“ dailininkų grupės nario Krysztofo Klimeko darbų paroda „Dvylika vaizdų iš Krokuvos ir jos apylinkių“ bus atidaryta Merkinės Dailės galerijoje (Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos lankytojų centras). Krysztofas savo laiške rašo: „Manau, kad ši paroda atskleis, parodys ne turtingą gamtą, kraštovaizdį. Menininkas mato grožį ne tik tame, kas mums patinka iš pirmo žvilgsnio. Juk laiko reikia rasti ne tik kontempliacijai ties paveikslu, bet ir atrasti toms vietoms, kuriose gyvename. Ne visur gi rasis tokių gražių apylinkių kaip Merkinėje.“

Merkinės rotušės maketas. Merkinė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.)

Keliaudami iš Vilniaus į Druskininkus ar Lenkiją, nepamirškite aplankyti ir išdidžiąją Merkinę. Dvasinę ir istorinę Dainavos krašto sostinę. Karalių meilės miestą, įsikūrusį keturių upių santakoje, apvainikuotą legendomis ir mitais. Nebeliko čia stovėjusių bažnyčių ir vienuolynų, Valdovų rūmų, o ir gyventojų mažėja, bet gimė viltis. Jaunimo viltis atstatyti Žygimantinę rotušę, kuri spindėtų istoriniame Jogailaičių kelyje iš Krokuvos į Vilnių (kelias gyvavo 1387–1611) kaip orientyras, kviestų burtis aplink ją paskutiniam bandymui atrasti ir apgyvendinti šį kraštą iš naujo. Negi mūsų širdyse numirė kūrėjų, statytojų ambicijos ir teliko šaukštų kilnotojų refleksai.