Šv. Petro raktų skambesys

Prisipažinkim, kam malonu ir smagu būti kritikuojamam? Tikriausiai niekam. Ar daug kas įsiklauso į kritiką ir iš jos pasimoko? Tikriausiai mažuma. Taip yra dėl to, jog kritika yra sudėtingas reiškinys, kurios pašaukimas pirštu bakstelėti į kito asmens silpnąją vietą. Bet taip pat reikia pripažinti, kad kritika turi ir nematomą pusę, kuri iš tiesų siekia gėrio kitam. Ne bausti, bet gelbėti.

Mokėti išsakyti kritinę pastabą, kuri nepakenktų nei pačiam sau, nei tam, kuriam ji skirta – subtilus dalykas. Tai prilygsta menui. Ir ne visi jį gali įvaldyti. Bet dėl to neverta nusiminti. Dėl to neverta atsisakyti kritikos. Nes kartais geriau jau netašyta pastaba, nei iš viso gyventi be jos.

Rodos, senstu. Arba jau priklausau nuo religinės scenos nueinančiųjų kartai. Nes bažnyčioje vis dažniau susiduriu su tuo, kas mane stebina. O nustebimų būna įvairių – ir gerų, ir blogų. Taigi, paliesiu tik kelis su Bažnyčia ir jos gyvenimu susijusius aspektus, kurie man sukelia ne pyktį, bet švelnų liūdesį.

Viena iš problemų, susijusių su bažnyčiomis mano mieste, yra ta, kad į visas jas negali patekti tada, kada nori. Kai kurios iš jų dieną paprasčiausiai uždarytos. Reikia būti smalsiam ir atkakliam, kad surastum mažų durelių prižiūrėtoją, kuris turi raktus nuo visų bažnyčios durų, bet neturi atsakymų į daugelį gyvenimo klausimų. O juk toks paprastas dalykas kaip atidaryta bažnyčia gali tapti puikiu Kristaus simboliu, kuris visada yra atviras santykiui, visada laukiantis kiekvieno iš mūsų. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes pasiryšim žengti žingsnį Jo link. Nes Jis jau mus atpirko, bet kad būtume išganyti, turime išspausti ir savo darbo sūraus prakaito lašą.

Bet kai jau pavyksta patekti į bažnyčios vidų, man visada atrodo, jog laikas sustoja. Ir šiam mano potyriui turi reikšmės bažnyčios interjeras ir tyla. Juk kaip gražu ir prasminga, kad, dienai šurmulingai tekant savo vaga, miesto bažnyčios yra tarsi tylos oazės, tylos salos, į kurias užėjęs randi tai, kas amžina ir nekintama.

O bažnytinis interjeras taip pat suvaidina savo vaidmenį man išgyvenant sacrum pojūtį. Tik kartais apmaudu, jog kai kurie dvasininkai ir šiaip eiliniai tikintieji gan vienpusiškai ir ribotai supranta bažnytinio meno kultūrą. Gaila, kad daugumos jų suvokimas yra įšalęs XV–XVI amžiuose. Taip sakydamas visai nenoriu paneigti minėtų amžių indėlio į bažnytinio interjero kultūrą. Jis yra labai didelis ir svarus. Iš jo daug ko galima pasisemti. Taip sakydamas teigiu, jog bažnytinis menas privalo būti įvairus. Atviras naujoms idėjoms. Ir į tai, kas nauja, nereikėtų žvelgti inkvizitorišku žvilgsniu. Tačiau reikia, kad Bažnyčios atstovai neprarastų kritiškumo dvasios vertindami šio laikmečio kultūros tendencijas. Juk pagaliau svarbu tai, kad užėjus į bažnyčią nesimatytų disonanso. Kad interjere vyrautų estetikos ir harmonijos principai. Ir kaip pavyzdį, kur modernas kuo puikiausiai sukuria maldingą nuotaiką, galiu įvardinti Klaipėdoje esančią Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologinę koplyčią.

Šios pastabos, kurias dabar įvardijau, yra susijusios su bažnyčia kaip pastatu. O štai dabar keli pastebėjimai, kurie liečia gyvąją Bažnyčios bendruomenę. Ir iš tiesų yra kuo pasidžiaugti.

Smagu, kad dauguma mano miesto dvasininkų yra atviri ir iniciatyvūs. Jų veikla neapsiriboja tik šv. Mišių aukojimu ir išpažinčių klausymu. Jie pirmieji eina į santykį su savo parapijiečiais. Jie daro viską, kad parapijoje būtų gyva veiksmo apytaka. Yra organizuojamos Švč. Sakramento adoracijos. Yra kuriamos maldos, šeimos ir tikėjimo studijų grupelės. Tik liūdna, kad į tai atsiliepia mažuma. Ir kaltųjų ieškoti neverta.

Tautinis pasyvumo genas pas mus aktyvus. Dėl to liūdna. Kaip liūdna ir tai, kad kai eilinę savaitės dieną ateini į pamaldas, o didelėje bažnyčioje randi tik kelias mažas bobulytes. Tad visai nepikta ir suprantama, kai iškart po pamaldų zakristijonas skubriu žingsniu eina per bažnyčią, rankoje žvangindamas šv. Petro raktus, kas reiškia, kad visiems metas namo.

Iš tiesų kiekvienas iš mūsų esam Bažnyčia. O kai susirenkame bendrai maldai, simbolizuojame mistinį Kristaus Kūną. Bet taip pat nepamirškime, kad esame tik žmonės. Tai reiškia, jog visuotinėje Bažnyčioje yra apstu žmogiško trapumo. Silpnumo. Tad, prieš pradėdami ką nors kritikuoti, pirmiausia būkime reiklūs sau ir savikritiški.