2016 10 22

Jūratė Ziedelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Apie tylos kalną meditacijoje ir traškančias žvaigždes

Apie tylą kalbame mažai, o jei ir kalbame, neretai tylos sąvoka tampa nuvalkiota įvairių religinių praktikų, psichologinių mokymų bei seminarų ar straipsnių. Kaip teigė šviesaus atminimo prof. Leonidas Donskis, mūsų laikmetį geriausiai apibūdina „skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi bei džiaugtis kasdienybe“. Kasdienybė, nuolat pasikartojanti stresu darbe, nerimo sutrikimais ar depresija, ieškantis širdžiai artimo darbo, kasdienybė, įkalinta beprasmybės rate ir negalinti ištrūkti iš civilizacijos nubrėžtų ribų, – tai kasdienybė, kuriai priešintis nevalia, nes, jei susidursime su ja akis į akį, turėsime viską keisti iš esmės. O pokyčiai baugina, kadangi nežinai, ar turėsi už ką pavalgyti, susimokėti mokesčius, bijai, ką pagalvos kiti, kuo tave palaikys ar kas apkalbės. Gyvename kitų nuomonėmis ir mintimis, nesusimąstydami apie tą mažą grūdelį sielos gelmėse, kuriam neleidžiame augti, nes jį užgožia minčių kerpės ir šabakštynai. Apie tylą taip pat galime kontempliuoti dienų dienas, tačiau ar ji pasiekia tą dieviškąjį sielos grūdelį, ar atveria jam kelią aukštyn, ar tai, ką laikome tyla – nėra tik dar viena saviapgaulė, bėgimas nuo problemų ir to, ko negalime paleisti?

Tyla gali būti prilyginama kalnui, į kurį kopiama lygiai taip pat, kaip ir į bet kokį gyvenimo kalną. Tai yra toks pat darbas su savimi, kaip ir darbas su savo puikybės ego, nuolat pasireiškiančiu per čiauškiantį protą. Vidinei tylai reikia erdvės – gylio, aukščio, platumos. Jai nepakanka valandos atotrūkio nuo išorinio triukšmo: gyva tyla apima ir triukšmą, ir patį atotrūkį. Tai – atitrauktas savo emocinės būsenos, kūno įtampos, veido mimikos, aplinkos energijų srauto ir galiausiai viską apimančios tylos stebėjimas. Aplinkos energijų sraute išties sunku apimti tylą, ją perleisti kūnu ir nurimti, įsiklausyti į ją ir leisti jai šlamėti it vėjui aukšto kalno papėdėje. Savęs stebėjimas tyloje nėra tik savo minčių sekimas. Savistaba apima bendrą kontekstą: ir mintis, ir aplinkos energijų srautus, ir pasąmonės duobes, ir virš sąmonės aukščiausius skrydžius. Kai stebėdami save įstringame į savo mintis, aplinkos trukdžius, pasąmonės duobes ar per daug „skrajojame“ padebesiais, tyla praranda prigimtinę prasmę. Tylos prigimtis – būti su viskuo, priimant tai kaip visumą. Visuma apima viską: kiekvieną mintį, nuvalkiotą frazę, nuoskaudas, klaidas, ieškojimus, mažus nušvitimus ir tai, kas driekiasi už virš sąmonės ribų. Virš sąmonė – tai visa tai, kas vadinama tylos kalno viršukalne. Pačioje tylos kalno viršukalnėje švyti mūsų sielos pilies bokštai, žvelgiantys į amžinybės jūrą. Ir nors lipti į kalną yra be galo sunkus iššūkis, reikalaujantis išsivalyti širdį su kiekvienu aukštesniu pasilypėjimu, nors tingus protas nori tik gauti, o ne duoti, nors aplink nieko nėra, išskyrus žlugdančią tuštumą, visada yra viena išeitis – nuo viso to atitrūkti lyg antrajam dieviškajam „aš“ ir leisti jam tave nešti pirmyn. Kartais pakanka vien šio leidimo ir tyla ima švytėti iš savo aukščiausios viršukalnės.

Šiuo laikmečiu, kada viskas skaičiuojama pinigais ir šlove, tuščiais pasiekimais, netgi dvasiniais, kai subtiliai siekiama tik pasipelnyti, sunku tikėtis išgirsti tylą. Meditacijoje ir bet kurioje dvasinėje praktikoje, maldoje ar mantroje visa ko pagrindinis šaltinis yra tyla, kad ir kokiu žodžiu ją vadintume. Tai puikiai įvardija vaikų ir paauglių rašytojas Gendrutis Morkūnas apsakyme „Traškančios žvaigždės“: „Krintančios žvaigždės tikrai traškėjo! Kiekviena savaip, vos girdimai ir taip paslaptingai, kad klausydamiesi visi pamiršdavo net kvėpuoti. O klausytis norėjosi dar ir dar. Net ir tiems, kam buvo užgulusios ausys.“ Traškančias žvaigždes gali išgirsti tik tas, kuris neskaičiuoja gyvenimo pinigais, nededa ant veido šimtus kaukių tam, kad kažkam įtiktų, kuris nesiveržia būti pirmas, geresnis, protingesnis, gražesnis, dvasingesnis ar labiau nušvitęs. Tylai nereikia viso šio parado su trenksmu, jai pakanka savęs pačios. Tad galbūt ir mums pakanka savęs pačių tokių, kokie esame? Šis nepakankamumo sindromas yra visos žmonijos rykštė – visais amžiais visada kažko trūko. Tačiau akivaizdu, jog turime daug daugiau, nei patys galime tai apimti. Ir tai turi kiekvienas iš mūsų, nepaisant įsitikinimo, kad esame sau nepakankami. Toks yra šis tylos kalnas – su visa puokšte trūkumų ir visu užsidegimu kopti aukštyn.

Apie tylą kalbėti nėra lengva, nes į ją atsiliepti gali tik tie, kurie yra jai atviri. Ciniškas žmogus mėgsta iš jos pasišaipyti, dar ir patardamas užsiimti „rimtesniais reikalais“, tokiais kaip karjeros siekimas, ar palinkėdamas eiti geriau „atsipalaiduoti“ su draugais išgerti ar kitaip „normaliai“ praleisti laiką. Tyla baugina tuos, kurie daug kalba. Tyla asocijuojasi su liga, depresija ar kitu sutrikimu. Tačiau tereikia pabandyti patylėti drauge, kai traška žvaigždės, ir pamažu kiekvienas jos trakštelėjimas atlieps vidų. Mūsų kolektyvinis protas kalba simboliais, nes, pasak C. Jungo, mus jungia viena kalba, skirtingose kultūrose įgaunanti skirtingų atspalvių. Tačiau visa tai – tik atspalviai, o pati kalba išlieka, kad ir kokiomis priemonėmis ją slopintų civilizacijos. Tylos prigimties negali sunaikinti jokia žmogiška intencija, nes ji neprilygsta Aukščiausio proto (Dievo, Kūrėjo, Absoliuto) išminčiai. Apie tai ir noriu pasidalinti savo pamąstymu, įžvalga apie meditacijos projekciją „Ist Season of Spirit“ sukurtą draugės – intelektualios ir talentingos menininkės bei įkvepiančio žmogaus Ingridos Romaškaitės.

„Iš siužeto. Dalinuosi savo asmenine patirtimi, kaip man pasirodė ir atsiskleidė Tavo darbas. Pradėjus žiūrėti projekciją, iš pradžių galvojau, kad vitražas tiesiog keičia savo atspindžius, bet vėliau supratau, kad ten pasislėpusi liepsnelė bando ieškotis kelio iš tų visų atspindžių, ir tai asmeniškai labai palietė, nes jaučiuosi šiuo metu lygiai taip pat… Iš meditacijos siužeto įsiminė pats erdviškumas ir tas pirmas momentas, kai kvadratukų ratas tarsi pakyla aukštyn, o tolyje driekiasi langas (įstiklintas vitražas, pro kurį negalime giliau įžvelgti savęs, savo vos rusenančios sielos). Atrodė, lyg visas tas kvadratėlių ratas manyje dabar išgyvena naują ciklą. Dar įsiminė pati aliuzija į kosmosą ir tas jausmas, kad viskas vyksta pagal kažkokio vientiso judėjimo planą – kiekvienas atskiras kvadratėlis iš visų dvylikos, kurie vėliau įsikūnijo į trikampėlius tarsi kiekvienas, nors ir skyrium jautė abipusį ryšį. Kai tas kosminis balandis virto tarsi „ugnies karūna“, kuri jungė liepsnojančius trikampėlius, pasijutau lyg būčiau stipresnė, lyg kažkas duotų pasąmoninį impulsą, kad nesu atsiskyrusi nuo šitos ugninės karūnos ir kad niekada ir nebuvau atsiskyrusi. Vėliau ta harmoninga ugnelių trikampių piramidė, kurios viršūnėje lyg ruseno visa šį kūrinį palaikanti liepsna, lyg sujungė visą šį kosminį vyksmą ir leido pajusti jo tekėjimą ir mano gyvenime: kiekvienas trikampėlis yra dalis visos mano savasties sandaros, todėl, kol jie nesusiderina ir neranda atitikmens visoje piramidėje, tol sunku rasti atsvarą savyje. Tie aštuoni violetiniai kristalėliai kažkodėl asocijavosi su kažkuo naujo gimimu, kažkas, kas viską transformuoja ir perkeičia, lyg tie lapai, besisukantys ratu ir atgimę kažin kokiame medyje.

Pamąstymai apie idėją. Pati projekcijos idėja patraukli tuo, kad leidžia be jokių perpildytų ir „nušlifuotų“ vaizdų įsitraukti stebinčiajam į patį procesą – į jo ašį, esmę, judesį. Anksčiau galvojau, kad garso takelis padeda įsijausti į meditaciją, bet dabar pamačiau ir kitą pusę, kad tyla, kaip sakei pati, sukuria foną – kas vaikšto, kas kalba ir pan. Ir tai veiksminga tuo, kad stebintysis automatiškai išgirsta, kur jis yra, kad tai, kas vyksta aplink jį, jau yra savotiška meditacija. Tokiu būdu išgirstama, kad kasdienybė gali būti meditatyvi. Ir va, jei tą projekcija tylioje aplinkoje būtų „transliuojama“ nonstop, malda įgautų dar kitokią prasmę, dar kitą žvilgsnį, gal dar platesnį – nuo mažytės žvakės liepsnelės iki visaapimančios visatos tylos. Jei užėjus į bažnyčią rodytų šitą meditaciją, manau, pasijusčiau daug geriau, kažkaip gyviau, viltingiau.

Pastebėjimai. Šio darbo stiprybė ta, jog jis yra perteiktas simbolių kalba, o patys simboliai – be galo paprastai. Manau, kiekvieno pasąmonėje paslėpta ta pati simbolių kalba, tik ją kasdienybėje perkratome per savo patirčių ir mąstymo prizmę, tačiau jie vis vien paliečia savo tapatumu, kad ir kaip juos interpretuotume. Todėl vien tai, kad ar maldoje paniręs žmogus ar tiesiog žiūrovas, stebėdamas šių simbolių kalbą, išgyvena tam tikrą ryšį su pasąmone, su tuo, kas aiškiai perteikia mūsų visų dvasinį tapatumą. Vienaip ar kitaip tie simboliai prabyla kasdienybėje, tiesiog juos reikėtų „atgaminti“, o mums patiems – atrasti iš naujo vidinį ir tarpusavio prarastą ryšį, kuris ir atspindimas meditacijoje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.