Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 10 22

Domas Lavrukaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Istorinė atmintis – Kauno praeities konstravimas virtualioje erdvėje

Prieš analizuojant istorinę atmintį ir jos formavimosi procesą derėtų aiškiai apibrėžti istorinės atminties ir su ja susijusias sąvokas. Atminties formos, pasak vokiečių kultūros ir literatūros tyrinėtojos profesorės Aleidos Assmann, gali būti skirstomos į du tipus: iškeldintą ir įkūnytą. Iškeldintoji atmintis yra apmąstytos, literatūriškai užfiksuotos ir tęstinumą užsitikrinusios asmeninės kultūros patirtys, prieitinos ir priimtinos visuomenei. Savo ruožtu įkūnyta atmintis yra sukauptos ir saugomos žinios, kurios negarantuotos, jog išliks ateityje. Įkūnytų žinių trapumą A. Assmann apibūdina taip: „Šiandien mes pasikliaujame savąja google atmintimi – sparti žinių prieiga mums tapo daug svarbesnė už mūsų pačių žinias.“ Šie du, įkūnytos ir iškeldintos, atminties tipai padeda geriau suvokti atminties daugialypiškumą, tačiau analizuoti miesto kultūros raidą parankiau pasitelkus kitus, kaupiamosios ir funkcinės, atminties terminus. Kaupiamojoje atmintyje saugomi istorijos šaltiniai, objektai ir duomenys, nesvarbu, ar jie reikalingi dabartiniu metu, ar ne. Šiuose šaltiniuose yra miesto gyvenimo ir jo istorijos atsparos, tačiau gyvuoja ir apleistos ar užmirštos miesto erdvės, sustabarėjusios muziejų ekspozicijos, paminklai, miesto archyvai bei biliotekos, gyventojų pasakojimai ir amžininkų prisiminimai, miesto vaizdiniai grožinės literatūros veikaluose.

Kaupiamoji atmintis panaši į prancūzų sociologo Pierre Bourdieu kultūrinio kapitalo idėją, tik pritaikytą ne atskiram individui, bet jų grupei, kuri formuoja save ir geografinę vietovę bei kultūrinę-socialinę terpę. Šis per laiką sukauptas kapitalas yra platus ir apima visus miesto gyvenimo aspektus. Kadangi kaupiamosios atminties apimtys auga su laiku, miesto bendruomenė turi nesibaigiantį kultūrinio kapitalo šaltinį. Tačiau miestiečiai fiziškai nepajėgūs naudotis visa jau praėjusio laiko patirtimi. Dėl kultūros ir istorijos šaltinių selekcijos, t. y. aktualių bei svarbių šaltinių ir idėjų pasirinkimo, atsiranda funkcinės atminties sąvoka. Funkcinė atmintis primena nedidelį rinkinį, kurį sudaro tai, ką visuomenė kaskart išsirenka iš praeities, atnaujindama dalį kultūrinių tradicijų. Į nuolat besikeičiančią atmintį patenka jautriausių miesto bendruomenės klausimų istorija. Funkcinę atmintį ypač formuoja miesto kultūrinės netektys. Populiarios koncertų vietos uždarymas, istorinės kavinės nugriovimas, ilgamečio knygyno likvidacija – įvykiai, kurie skatina bendruomenę prisiminti jau istorija tapusius objektus ir tradicijas. Visuomenės istorinių pasirinkimų prioritetus išryškina žiniasklaida. Tradicines sklaidos formas šiandien pakeičia virtuali erdvė, kuri dėl savo interaktyvumo sulaukia daugiau dėmesio ir gali nukreipti didesnius informacijos srautus. Virtualios istorinės atminties formavimo platformos ypač svarbios jaunajai publikai. Pastarosios nuomonė apie praeitį yra lengvai formuojama, kadangi ji nepriklauso nuo asmeninių praeities patirčių. Istorinės atminties kaupimas, jos analizė ir panaudojimas kultūrinei veiklai sudaro uždarą patirties ratą. Bėgant laikui kaupiama istorinė mintis, kurią atradus, interpretavus ir užrašius keičiasi autoriaus požiūris į praeities įvykius. Taigi ryšys tarp istorijos ir ją analizuojančio individo yra dvipusis. Trumpai – iš kaupiamosios atminties konstruojama funkcinė atmintis, o iš pastarosios – kultūrinė ir socialinė miesto bendruomenės veikla. Technologijos šį procesą tik perkelia į virtualią erdvę, kur jungiasi kultūrinės idėjos ir techniniai jų įgyvendinimo būdai, o miestiečiai gali interaktyviau dalyvauti praeities miesto gyvenime.

Iliustruoti Kauno miesto istorinės atminties konstravimą virtualioje erdvėje padeda du skirtumų ir panašumų turintys socialiniai projektai. Visų pirma, puslapis atmintiesvietos.lt. „Atminties vietos – tai interaktyvi Kauno miesto kolektyvinės atminties saugykla, skirta šio miesto gerbėjams, jo istorijos entuziastams, studentams, mokslininkams ir visiems tiems, kas domisi Kauno istorija ir dabartimi, kam šis miestas tapo svarbia gyvenimo dalimi. Šiame tinklalapyje Kauno miesto urbanistinis peizažas pristatomas kaip kolektyvinės atminties žemėlapis, kuriame materialios atminties formos – pastatai, gatvės, kiemai, skverai, paminklai, muziejai, viešosios erdvės ir t. t. – leidžia atskleisti paslėptą ar pamirštą praeitį“, – skelbia projekto aprašo ištrauka. Dėmesį reikėtų atkreipti į sąvoką kolektyvinės atminties žemėlapis. Kolektyvinė atmintis formuojasi dėl susipinančių skirtingų istorijos pasakojimų apie tą patį miesto gyvenimo aspektą. Kelis pasakojimus lengva sujungti į tolygų naratyvą panaudojus atminties žemėlapio techniką. Reikėtų paminėti, jog šis vaizdavimo būdas nėra naujas skaitmeninių technologijų produktas, o suskaitmenintas ankstesnės idėjos variantas. Literatūrinį Vilniaus lokacijų žemėlapį galime pamatyti ir pirmajame, 1993 metų, Jurgio Kunčino romano Tūla leidime. Žemėlapio paskirtis – padėti skaitytojui susiorientuoti pasikeitusiame Vilniaus urbanistiniame-kultūriniame plane. Atitinkamą paskirtį atlieka ir Atminties vietų žemėlapis, tačiau jame grožinės literatūros aplinką papildo atrinkti amžininkų pasakojimai, nuotraukų albumai, miesto legendos, kultūriniai-architektūriniai maršrutai, vaizdo ir garso įrašai. Pavyzdžiui, Kauno senamiesčio praeities naratyvą aptaria trys tinklalapio įrašai: Romualdo Požerskio nuotraukų albumas ir fotografo interviu apie Kauno senamiestį praėjusio amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmečiose, buvusio Vytauto Didžiojo universiteto studento Mindaugo Kavaliauskio atsiminimai apie studijas Kaune iškart po Nepriklausomybės atgavimo ir pokalbis su VDU filosofijos dėstytoju Rimantu Viedrynaičiu apie gyvenimą Kauno centre. Pasakojimai apima ne tik skirtingas chronologines ribas, tačiau aptaria skirtingus Senamiesčio erdvės aspektus. R. Požerskis kalba apie Kauno senamiesčio būklę sovietmečiu, sunkų gyvenimą uždaruose kiemuose, M. Kavaliauskas užsimena apie Kauno senamiesčio bohemos gyvenimą praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o R. Viedrynaitis atsiminimuose rašo apie naktinių nuotykių paiešką Kauno centre. Visi šie miesto praeities vertinimai yra skirtingi, tačiau niekada neprieštarauja vienas kitam. Tvirčiausia kelių pasakojimų sinergija pasižymi naujausias Atminties vietų projektas Kauno dvasios gidas. Maždaug valandos trukmės garso ir vaizdo įrašas, skirtas išmaniems prietaisams, pasakoja Kauno miesto istoriją nuo gubernijos iki nacių okupacijos laikų. Įgarsintas gido pasakotojas mini žmonių likimus ir gyvenimiškas istorijas XIX–XX a. laikotarpiu. Taip Kauno dvasios gidui pavyksta sudaryti familiarius ir asmeniškus atramos taškus miesto erdvėje. Įsitvirtinti praeičiai padeda ir vienas kitą keičiantys istorijos ir ateities aspektai. Pavyzdžiui, išlikę ir pakeisti gatvių pavadinimai, pastatai, praeities istorijų perkėlimas į šiandieną legendų pavidalu. Gide daug dėmesio skiriama žydiškajai Kaunui praeičiai, taip sąmoningai atkreipiant dėmesį į retai diskutuotiną miesto istorijos dalį ir jos išplėšimą iš miesto istorinio-kultūrinio tinklo. Kitas analizuotinas projektas – paskyra Lietuva senose fotografijose socialiniame tinkle Facebook. Kaip ir Atminties vietose, šiame projekte visi norintieji gali dalintis senosios Lietuvos nuotraukomis. Startavus paskyrai daugiausia dėmesio skirta tarpukario Lietuvos fotografijoms, tačiau pastaruoju metu išaugo ir sovietinių nuotraukų skaičius. Nuotraukų komentarai – dažniausiai nostalgiškos prisiminimai apie praėjusius laikus. Tarpukario vaizdai lyginami su nūdiena, kuri vartotojų akyse rodosi prastesnė už praėjusius laikotarpius. Lietuva senose fotografijose neformuoja atminties žemėlapio, projekto idėja nekonstruoja istorinės atminties tąsos, tačiau Facebook komentarų sistema ir joje aktyviai vienas kitą papildančiais prisiminimais besidalinantys vartotojai sudaro nuotraukų epochos nuotaiką.

Kadangi ir Atminties vietos, ir Lietuva senose fotografijose suteikia galimybę miestiečiams formuoti savąją funkcinę atmintį, patys miestiečiai vykdo ir prisiminimų selekciją. Virtualiuose istorinės atminties projektuose retai išvysime informaciją apie traumines, nepripažintas tautos patirtis. Dėl pastarųjų eliminacijos iš funkcinės atminties (savo ruožtu – eliminacijos iš kasdieninio praeities naratyvo) trauminė istorija neįeina į kolektyvinę bendruomenės atmintį. Taip susiformuoja netyrinėti tautos istorijos laikotarpiai, o atskleidus trauminius praeities įvykius susilaukiama nepalankios visuomenės reakcijos. Aktualiausiais pastarųjų dienų pavyzdys – Rūtos Vanagaitės knyga Mūsiškiai. Kauno ir Lietuvos visuomenės protestą sukėlusi knyga aprašo lietuvių vaidmenį nacių okupacinės valdžios veiksmuose. Arši visuomenės reakcija parodo, jog nėra susiformavusi tradicija kalbėti apie Holokaustą Lietuvoje. Lietuvių koloborantų nutylėjimas viešajame arba akademiniame naratyve atsispindi ir virtualioje erdvėje. Nei Atminties vietų, nei Lietuvos senų fotografijų paskyrose nerasime 1941-ųjų metų nuotraukų iš VII forto, Lietūkio garažo, Kauno geto.

Galima teigti, jog su istorinės atminties perėjimu į virtualią erdvę kauniečiai labiau pasineria į savo miesto istorijos pasakojimo konstravimą. Atsiradusios platformos padeda lengvai dalintis idėjomis bei atsiminimais, jos pasiekia didesnę publiką ir ypač jauniesiems miestiečiams yra įdomesnės bei įtaigesnės negu senosios kultūrinės dalinimosi priemonės. Tačiau laisvenis priėjimas prie informacijos ir galimybė dalintis prisiminimais neišsprendžia istorinių šaltinių selekcijos šališkumo problemos.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.