Kinas kaip sapnas: F. Fellini „Amarkordas“ Vilniaus ir Kauno ekranuose

Rež. Federico Fellini filmo „Amarkordas“ („Amarcord“, 1973 m.) kadras

„Filmuoti man reiškia svajoti“, – viename interviu yra sakęs italų kino meistras Federico Fellini, taip mokėjęs įtraukti į savo vaizduotės, prisiminimų ir kūrybos pasaulį, kad iš jo ištrūkus realybės pasaulis pasirodydavo pilkas ir niūrus.

Tamsiausiais rudens vakarais kino mylėtojai kviečiami į vieną spalvingiausių režisieriaus filmų – 1973 m. sukurtą „Amarkordą“ (Amarcord). Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, filmas bus rodomas spalio 30 d., lapkričio 20, 27 d., Kauno „Romuvoje“ – lapkričio 2, 16 d. Kino klasikos seansus pristatys kino kritikai ir kitų sričių žinovai.

„Amarkordas“ neretai vadinamas autobiografiškiausiu F. Fellini filmu. Pats režisierius jį ne sykį pristatė kaip jo jaunystę atspindinčią kino novelę. Gimtuoju italų kino autoriaus dialektu Amarcord reiškia „Aš prisimenu“.

Daugelis filme vaizduojamų atsitikimų paimti iš paties F. Fellini gyvenimo. Jo paauglystę mažame pajūrio miestelyje 3 dešimt. Italijoje atkuria atletiško sudėjimo šviesiaplaukis jaunuolis Titas. Tačiau visi asmeniški prisiminimai ir išgyvenimai buvo perkurti, transformuoti ir įvilkti į sapnų bei fantazijos rūbą. Realūs įvykiai pinami su tais, kurie tik galėjo įvykti, arba tais, kurie tik įsivaizduojami buvę.

Rež. Federico Fellini filmo „Amarkordas“ („Amarcord“, 1973 m.) kadras

Filme nėra vienos ryškios pasakojimo linijos. Juosta greičiau primena ilgą cirko pasirodymų virtinę su nenuspėjama dramaturgija ir ryškiais personažais. Būtent „Amarkorde“ juntamiausia italų kino metro meilė cirkui ir begalinis susižavėjimas juo. F. Fellini leido žiūrovams pažvelgti į iliuzionistų vidų, atvėrė jo vaikiškumą ir tyrumą, kartu išnaudodamas ir cirko artistų pamėgtus apgavystės būdus. Galbūt todėl daugelis jį vadino vienu puikiausių kino fantazuotojų, išmoningų istorijų kūrėjų kine.

„Kinas sykiu ir menas, ir cirkas, balaganas, nuotykis, iliuzija, miražas, – sakė garsusis kino autorius. – Tai menas, kuris neturi nieko bendra su kitais menais, ypač literatūra. Jis absoliučiai autonomiškas.“

Kurti kiną režisierius pradėjo italų neorealizmo klestėjimo laikais, kai buvo atsigręžta į paprasto „mažojo“ žmogaus gyvenimą. Iš provincijos kilęs kūrėjas, atsikraustęs į Romą, pirmiausia pradėjo rašyti kino scenarijus, tačiau netrukus kino ekraną išvydo jo ankstyvieji filmai („Pienburniai“, 1952, „Kelias“, 1954), kuriuose karaliavo ekscentriški personažai, svajonių ir prisiminimų pasaulis. Netrukus pasirodė ir garsiausi filmai: „Kabirijos naktys“ (1957), „Saldus gyvenimas“ (1960), „8½“ (1963) bei kt.

F. Fellini mokėjo įaudrinti vaizduotę, sukurdamas labai savitą pasaulį: nerealų, nepasiekiamą, neapčiuopiamą. Tačiau kartu gebėjo pažvelgti ir į žmogaus vidų, jo dvasinį pasaulį. Kartu su legendiniais italų režisieriais Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni ir Pieru Paolo Pasolini jis priklausė Didžiajam ketvertui.