2016 11 03

Darius Alekna

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Perskaičius suprasti

EPA nuotrauka

Mūsų europinės civilizacijos žmonės pradėjo rašyti ir skaityti prieš gerus pustrečio tūkstančio metų – senovės Graikijoje. Raštijos, literatūros tyrėjai galėtų papasakoti daug svarbių įvykių iš ilgos ir sudėtingos istorijos, kaip po truputį raštui buvo pradėta patikėti vis svarbesnius ir svarbesnius dalykus, kaip keitėsi užrašytų tekstų vertė ir autoritetas, kaip rašymas ir skaitymas pradėjo darytis daugelio žmonių turtu, kaip keitėsi rašymo ir skaitymo technikos, ir dar daug kitų dalykų.

Raštas visuomet buvo labai arti paties kultūros centro. Daugėjant užrašymo ir skaitymo galimybių, pradėta į užrašytus žodžius, – tekstus, – žiūrėti skirtingai. Mat ne viskas, kas užrašyta, yra vienodai vertinga, – kai ką perskaitęs tuojau pat užmiršti, kai ką įsimeni visam gyvenimui. Vieni tekstai skirti trumpalaikiam vartojimui, kiti suteikia kūną amžiniems dalykams.

Tad nenuostabu, kad žmonės šiuos įvairius tekstus skaito ir visuomet skaitė skirtingai, supranta ir suprato taip pat skirtingai. Tačiau kaip skirtingai? Ir kas lemia tokių skirtumų atsiradimą?

Į šiuos klausimus mėgina atsakyti egzegezės (tekstų aiškinimo) istorikai. Nedidelis jų pulkelis buvo susirinkęs ir LEU 2016 rugsėjo 2–3 dienomis vykusioje mokslinėje konferencijoje Egzegezės tradicijos Antikos filosofijoje, judaizme ir krikščionybėje: kilmė ir kultūrinis kontekstas.

Tai buvo baigiamoji bendro LEU ir Fribūro universiteto (Šveicarija) mokslininkų projekto susibūrimas: laimėję Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos paramą 5 LEU ir 9 Fribūro universiteto mokslininkai sutarė kelis mėnesius mąstyti, iš kur vis dėlto kyla skirtingas vieno ir to paties teksto supratimas? Kas labiau lemia tokius skirtingumus? Ir kokie tie skirtingumai yra?

Geriausia atsakymų į šiuos klausimus ieškoti tiriant, kaip teksto aiškintojai elgiasi su pačiais autoritetingiausiais tekstais. Tad neatsitiktinai bendrai veiklai susibūrę mokslininkai visų pirma žiūrėjo į dviejų didžiųjų Antikos „stulpų“ – Platono dialogų ir Švento Rašto tekstų aiškintojus. Pradėję darbuotis 2016 metų pradžioje, savo tyrimų ir apmąstymų vaisiais Projekto dalyviai pradėjo dalintis Fribūro universitete vykusių stažuočių metu rengtuose seminaruose, tačiau brandžiausią jų versiją pateikė minėtoje LEU vykusioje konferencijoje.

Platonizmo tradicija

Pirmoji konferencijos sesija (2016.09.02) buvo skirta platonizmo tradicijos filosofinių tekstų egzegezei: J. Tusi (Strategies of exegesis of Zeno’s works in Plato and Aristotle), F. Karfík (Interpreting Plato’s Timaeus: typology of exegetical methods) ir N. d’Andrès (Analogies des personnages dans les commentaires de Proclus) pranešimai.

J. Tusi priėjo prie išvados, kad Platonas garsaus elėjiečio filosofo ir garsiųjų loginių paradoksų autoriaus Zenono filosofiją apibūdina priklausomai nuo savo dialoge svarstomų klausimų: Platono dialogai „Parmenidas“ ir „Sofistas“ pateikia skirtingus, tačiau neprieštaringus, vienas kitą papildančius Zenono filosofijos paveikslus.

F. Karfík apžvelgė nuo Senosios Akademijos (IV a. prieš Kr.) iki V a. po Kr. paliudytą Platono dialogo „Timajas“ egzegezės tradiciją, išskyrė pagrindinius „Timajui“ skirtų egzegetinių kūrinių žanrinius pavidalus, aptarė istorines ir kultūrines atskirų „Timajo“ egzegetų situacijas, pabrėžė, kad siekiant padaryti bendresnes išvadas apie „Timajo“ egzegezės tradicijos raidą, tyrimą būtina tęsti ir plėsti.

N. d’Andrès aptarė simbolinės Platono dialogų personažų egzegezės V a. po Kr. platoniko Proklo komentaruose atvejus nurodydamas, kad toks simbolinio istorinių personažų (pvz. Sokratas, Alkibiadas, Svetimšalis) aiškinimo metodas gausiai taikytas Filono Aleksandriečio kūriniuose, kur Septuagintos (Šventojo Rašto vertimo į senąją graikų kalbą) personažams (pvz. Mozė, Abraomas, etc.) suteikiama alegorinė reikšmė ir atitinkama vieta ontologinėje ir etinėje tikrovės hierarchijoje. Tikėtina, kad Aleksandrijoje išsilavinimą įgijęs Proklas buvo susipažinęs su bibliniams tekstams (regis, ir Homero poemoms) taikytais egzegetiniais metodais.

Filonas, Didimas Aklasisis ir graikų filosofinė kultūra

Antrosios sesijos (2016 09 02) pranešėjai (T. Aleknienė, V. Dičiūtė ir M. Magdziarz) ir diskusijų dalyviai svarstė Filono Aleksandriečio (apie 25 prieš Kr. – apie 45 po Kr.) ir IV a. po Kr. aleksandriečio krikščionies Didimo Aklojo egzegezės santykį su graikų filosofine kultūra.

T. Aleknienė (Le Phédon de Platon et la notion de mort de l’âme dans l’œuvre de Philon d’Alexandrie) pabrėžė Filono veikaluose iškylančios „sielos mirties“ sąvokos unikalumą (ji neturi precedento graikų filosofinėje tradicijoje) ir parodė, kad ypatinga sielos mirties samprata (Filono teigimu, siela miršta prisirišdama prie kūno) atsiranda Septuagintos tekstams (visų pirma Pr 2, 17 ir 4, 10) pritaikant Platono „Faidone“ išplėtotą antifilosofinės sielos būsenos aprašymą. Diskusijų metu T. Aleknienė pastebėjo, kad platonizmo tradicijos atstovams visais laikais rūpėjo apginti sielos nemirtingumą, kurį jie grindė protingojo jos prado (mąstymo) nemirtingumu, o Filonas gyvybės pradu laiko patį Dievą, todėl drįsta teigti, kad Dievo palikta arba nuo jo nusigręžusi siela (taip pat ir mąstymas) miršta.

V. Dičiūtė (Plato’s Republic in Philonian corpus) apžvelgė Filono veikaluose aptinkamas aliuzijas į Platono „Valstybę“ (25 nuorodos), pabrėžė, kad daugeliu atveju sunku nuspręsti, ar minimi tekstai nurodo tik į „Valstybę“, ar į kitus Platono dialogus. Bet kuriuo atveju, šios aliuzijos sudaro įspūdį, kad „Valstybė“ Filono egzegezei nebuvo toks svarbus Platono kūrinys, kaip „Timajas“ ir „Faidras“. Vis dėlto tikėtina, kad „Valstybė“, kaip ir „Įstatymai“, buvo Filono naudojamoje bibliotekoje.

M. Magdziarz (Le rôle des auteurs païens dans le De Trinitate attribué à Didyme l’Aveugle : apport réel ou argument formel ?) išskyrė keturias nebiblinės kilmės citatų Didimo kūrinyje “Apie Trejybę” grupes: (1) su bibliniais tekstais susijusios citatos; (2) pagonių orakulų ir Corpus Hermeticum citatos; (3) filosofinių veikalų citatos ir (4) patarlės. Visos citatos yra integrali Didimo taikomos Šv. Rašto egzegezės dalis; jų paskirtis – stiprinti dogminę polemikos prieš Arijaus ir Makedonijaus šalininkų bazę.

Po pranešimų vykusių diskusijų dalyviai kalbėjo, kad būtina toliau tirti filosofinių tekstų panaudojimo būdus žydų (visų pirma Filono Aleksandriečio) ir ankstyvųjų krikščionių egzegetų kūriniuose atsižvelgiant į konkrečius filosofinių tekstų taikymo ir interpretavimo kontekstus.

Senasis Testamentas ir pirmieji krikščionys

Trečiosios sesijos (2016.09.03) pranešėjai (I. Gudauskienė, P. Andrist, Fr. Mali) kalbėjo apie Senojo Testamento tekstų egzegezės strategijas pirmųjų krikščionybės amžių autorių veikaluose. Sesijos pranešėjai ir diskusijos dalyviai apžvelgė ir aptarė įvairius žydų Raštų perėmimo krikščionių tradicijoje pavidalus ir jų priklausomybę nuo konkrečios istorinės ir kultūrinės egzegetų veiklos situacijos.

I. Gudauskienė (Paul’s Specific Approach to the Decalogue According to Romans as the Essential Torah), analizuodama Laišką Romiečiams parodė, kad Apaštalas Paulius žydų tradicijos Dekalogą laiko visos Toros pagrindu, ir kad toks jo požiūris atitinka Antrosios Šventyklos laikotarpio judaizme vyravusią nuostatą. I. Gudauskienė taip pat pabrėžė, kad Pauliaus Dekalogo skaitymas pagrįstas personalistine hermeneutika ir iškėlė prielaidą, kad personalistinė hermeneutika apskritai padeda „atrakinti“ torah / nomos prasmę.  

P. Andrist (Aperçus du conflit d’exégèse entre juifs et chrétiens au cours des six premiers siècles du christianisme) parodė (daugiausiai nagrinėdamas Atanazo Dialogą su Zachieju), kaip polemika su žydais vertė pirmųjų amžių krikščionis egzegetus Senojo Testamento tekstuose ieškoti krikščionių mokymo tiesų. Tyrėjas pabrėžė, kad prasminga klausimą apie egzegezės metodus poleminio dialogo situacijoje kelti atskirai, kaip klausimą per se, o ne kaip šalutinį klausimą.

Fr. Mali (Les méthodes exégétiques d’Origène dans son Commentaire sur l’Évangile selon Matthieu et leur relation aux stratégies exégétiques de Philon d’Alexandrie) parodė, kad Origenas, nors ir retai cituoja, skaitė daug Filono Aleksandriečio veikalų ir taikė jo alegorinį Senojo Testamento aiškinimo metodą, derindamas Filono interpretacijas su krikščionių mokymo nuostatomis.

Alegorinė egzegezė: Antika ir Ankstyvieji viduramžiai

Paskutinės konferencijos popietės (2016.09.03) dalyviai aptarė alegorinės egzegezės situaciją Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių krikščionių kūriniuose (L. Karfíková, S. Rumšas) ir su Šv. Rašto vertimu į kitas kalbas susijusius egzegezės klausimus (L. Karfíková, G. Emmenegger, D. Alekna).

L. Karfíková (“If you do not know yourself, O fairest among women.” Canticum canticorum 1:8 according to Origen, Gregory of Nyssa and Bernard of Clairvaux) parodė, kaip Gg 1, 8 vertimas (verčiant „jei pažintum save pačią“ vietoje „jei ją pažintum“) davė peno interpretacijoms, besiremiančioms dar Platono Sokrato paskelbta „savęs pažinimo“ samprata graikų filosofinėje tradicijoje (Origenas ir ypač šv. Grigalius Nysietis), tačiau brandžiųjų Viduramžių griežto vienuolinio gyvenimo šalininkas šv. Bernardas (1090–1153) drąsiai atmeta autoritetingą ligtolinę tradiciją: ankstesnieji autoriai, pažindami „save“, pažįsta savo „gražiąją sielą“, kurios giliausias pagrindas yra Dievas. Bernardo požiūriu, pažindamas „save“, pažįsti absoliučią savo menkystę Dievo akivaizdoje.

S. Rumšas (Les raisons de la critique de l’allégorie dans les Homélies sur Hexaéméron de Basile de Césarée) nagrinėjo alegorinio aiškinimo (populiaraus IV a. teologų ir filosofų darbuose) kritiką ir alegorijos atmetimo priežastis šv. Bazilijaus Cezariečio veikaluose. Diskusijos metu buvo pastebėta, kad vienos biblinės eilutės („vandenų, buvusių viršum skliauto“, Pr 1,7) alegorinio aiškinimo atmetimas (In Hexaemeron III, 9 ir IX, 1) galėjo turėti įtakos bendram alegorijos atmetimui. Prelegento pastebėjimu, Bazilijus kreivai žiūri į alegorinę egzegezę ne todėl, kad jo klausosi specifinė publika (menkai išsilavinę vienuoliai), bet todėl, kad jo netenkina pačios teorinės alegorinės egzegezės prielaidos. Šis pastebėjimas atveria galimybes tolimesniam darbui.

G. Emmenegger (Der Übersetzer als Exeget: koptische Bibelübersetzungen und ihre methodischen Grundlagen) pasirinko tirti IV–VI a. po Kr. Oksirincho kodeksus, siekdamas atskleisti individualias Biblijos vertėjų į koptų kalbą ir/arba šių tekstų leidėjų strategijas. Prieita išvada, kad, į tekstą pridėdami savo žodžių, vertėjai siekė paaiškinti verčiamą tekstą ir padaryti jį suprantamesnį savo skaitytojams koptams, kad aptariamo laikotarpio koptų akimis teksto šventumas nereiškė, kad toks tekstas privalo turėti nekintamą ir griežtai fiksuotą formą: Biblijos šventumą sudarą ne žodžiai, bet joje glūdinti kristologinė ir anagoginė prasmės.

D. Alekna (Les sources bibliques de la notion de doctrina dans le De doctrina christiana dAugustin) nagrinėjo atvejį, kai šventojo teksto vertimas į lotynų kalbą gerokai praturtino teologinius ir egzegetinius lotyniškosios krikščionių tradicijos svarstymus. Tirdamas, kokią reikšmę lotyniškame ŠR vertime turi jame vartojama doctrina sąvoka, prelegentas parodė sintetinį jos pobūdį. Taip pat, gretindamas šios sąvokos turinį su vieno iš 4 įtakingiausių šv. Augustino veikalų – De doctrina christiana turiniu, parodė, kad Augustino veikalą galima laikyti ŠR doctrina sąvokos plėtote ir sistemingu jos išdėstymu.

Kokias bendriausias išvadas leidžia padaryti pradėtas tyrimų darbas? Kai kurias iš jų pateikiame, bet dalyvavusieji konferencijoje jų galėjo įsidėmėti ir gerokai daugiau:

  • Ankstesnių filosofų mokymo pateikimą klasikiniuose Platono veikaluose lemia konkretaus dialogo svarstymų tikslas ir kontekstas.

  • Tikrai verta tęsti atskirų klasikinių Platono dialogų egzegetinio skaitymo filosofinėje tradicijoje tyrimus. Pradėta sistemingai nagrinėti „Timajo“ aiškinimo tradiciją, nedaug kitų dialogų yra ištirti tokiu būdu.

  • Filonas Aleksandrietis, Platono dialogų motyvus taikydamas Septuagintos tekstų aiškinimui, kuria naujas, filosofinėje tradicijoje precedento neturinčias egzegetines strategijas, naujas filosofines idėjas.

  • Pirmųjų amžių graikų filosofų intelektualinės aplinkos negalima laikyti hermetiškai uždara kitų kultūrinių tradicijų įtakai. Labai perspektyvu atrodo tirti santykį tarp filosofų neoplatonikų ir pirmųjų krikščionybės amžių žydų ir krikščionių autorių.

  • Tikėtina, kad Filono veikalai turėjo įtakos ne tik krikščionių, bet ir vėlesnių filosofų platonikų taikomiems egzegezės metodams.

  • Krikščionių Rašto vertimo į kitas kalbas situacija tapo vaisinga terpe rastis naujiems Rašto skaitymo, suvokimo ir aiškinimo būdams.

  • Alegorinės egzegezės metodas krikščionių autorių galėjo būti kritikuojamas ir atmetamas ne pragmatiniais sumetimais (nepasirengusi, menkai išsilavinusių žmonių auditorija), bet dėl objektyvių alegorinio suvokimo kriterijų stokos.

  • Egzegetinių strategijų skirtumus galėjo lemti skirtingas kultūrinis toje pačioje aplinkoje veikusių autorių pamatas.

Kartu praleidę dvi intensyvaus intelektualinio bendravimo dienas konferencijos dalyviai sutarė, kad tokia tyrimų kryptis yra išties vaisinga ir daug ką leidžia pamatyti nauju žvilgsniu.