2016 11 09

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Režisierė E. Josadė: Kūryboje svarbus pats procesas, o ne jo rezultatas

Lapkričio 9 dieną „Scanorama“ kino festivalyje bus pristatytas pirmasis jaunos režisierės Elžbietos Josadės filmas „Dialogas su Josefu“. „Filmo autorė droviai stebi dirbantį tėvą ir lydi jį šioje ypatingoje erdvėje. Abiejų atsargus, kartais nesklandus dialogas gimsta ne iš žodžių, o per žvilgsnį, atsuktą į dykumos peizažą. Būtent čia, šiame žemės lopinėlyje ir po šiuo dangumi, jiems pagaliau pavyksta susikalbėti. Savaip“, – rašoma filmo pristatyme. Plačiau apie debiutinį režisierės darbą –Bernardinai.lt“ pokalbyje. 

Tai yra jūsų debiutinis filmas, ir jame pasakojate labai asmenišką istoriją – apie savo tėtį. Kodėl?

Man atrodo, kad viskas gal ir nėra taip keista. Iš pradžių dar tiksliai nežinojau, apie ką kursiu filmą. Turėjau kelias idėjas. Pasirinkau kurti filmą apie savo tėtį – žmogų, kuris, viena vertus, yra artimas, tačiau mano atveju kartu ir tolimas. Iš vienos pusės, kurti filmą apie tėtį yra patogu, nes žinojau, jog galėsiu prie jo prieiti, kad, kaip dažnai būna kuriant dokumentiką, nereikės ilgų derybų įkalbinėjant filmuotis. Iš kitos pusės, tai buvo ir sudėtingas procesas, nes vis dėlto kūriau filmą apie artimą žmogų. Kuriant juostą, man nebuvo įdomios biografinės detalės. Norėjau žvelgti giliau, nes filmas nėra tik apie patį Josefą, tačiau ir apie jį supantį peizažą. Jie – lygiavertės filmo dedamosios dalys.  

Jūs ilgai nematėte savo tėčio – net 10 metų. Ir štai kuriate filmą. Ar nereikėjo iš naujo ieškoti santykio su tėčiu?

Mano santykis su tėčiu vystėsi ne per kažkokius buitinius dalykus, nes mažai gyvenome bendrai. Jis dažnai keliaudavo, paskui jau visam laikui išvyko gyventi į Izraelį. Aš su juo visada palaikiau ryšį, tad negalėčiau sakyti, kad šis susitikimas yra tėčio atradimas iš naujo.

Vis dėlto labai norėjau pamatyti jo naująjį gyvenimą, tiksliau – naują gyvenimo etapą po išvažiavimo ir svarbiausia – judaizmo atradimo. Per atstumą sunku tai pajausti ir įsivaizduoti. Vis dėlto aš apie tai žinojau ir priėmiau kaip natūralų dalyką, tad kažkokio atradimo ar kažko keisto nebuvo.

Anksčiau į Izraelį nukeliauti nebuvo taip lengva – nebuvo pigių skrydžių, atsiliepė lėšų stoka. Jis vieną ar du kartus per tą dešimtmetį buvo trumpam atvykęs į Vilnių, o aš pati pirmą kartą į Izraelį pas jį nuvykau jau siekdama pradėti kurti filmą. 

Stebint filmą, man susidarė įspūdis, kad jūs su tėčiu tarsi bendraujate ne tiesiogiai, o per jo kūrybą. Jūs neklausiate jo tiesiogiai, o jo pasaulio matymą, suvokimą bandote išskaityti tėčio tapybos darbuose. Kodėl jūs pati kaip savo meninės raiškos priemonę rinkotės ne tapybą, o kiną?

Taiklus klausimas, nes aš Vilniaus dailės akademijoje studijavau tapybą. Pradėjau nuo tapybos, o baigiau skulptūrą. Ir tik prieš ketverius metus išvažiavau studijuoti režisūros magistrantūros į Paryžių. Kalbant apie patį filmą, tai manau, kad mano dialogas su tėčiu būtent ir vystosi per kūrybą. Mes visada bendravome per kūrybinę prizmę, nes tai yra tiek mano, tiek jo kasdienybė. Per meną mes geriausiai išreiškiame save ir įdomiausiai bendraujame.

Stebint tapantį jūsų tėtį, akivaizdu, kad menas jam yra iššūkis suvokti aplinką, atskleisti jos darną, užčiuopti esmę. Tuo tarpu jums tie darbai jau veikiausiai yra svarbūs ne dėl grynosios estetikos, o veikiau dėl galimybės geriau pažinti savo tėtį.

Galima ir taip pasakyti. Manau, kad to estetinio pajautimo ar grožio negalima rinktis kaip esminio filmo tikslo. Tai gali būti šalutinis produktas, tačiau pirmiausia akcentuojamas ieškojimas, bandymas įsižiūrėti – tėtis bando įsižiūrėti į peizažą, aš bandau įsižiūrėti į jį. Man atrodo, jog dokumentika ir yra skirta tam, kad įsijaustum į dabartinį laiką, pajaustum jo tėkmę ir turėtum progą įsižiūrėti į žmogaus reakciją, jo išraiškas, jausenas, ar abejonę, ar pyktį, ar kažką kita. Tai yra laikas, skirtas įsižiūrėti į tai, kaip kinta peizažas, kokia yra šviesos kaita. Jei iš to išeina kažkas gražaus, puiku, tačiau estetika nėra savaiminis tikslas. 

Izraelis yra labai įvairi šalis, kurioje galima rasti tiek dykumų, tiek nuostabios žalumos. Jūsų tėtis gyvenimui, rodosi, pasirenka ganėtinai atšiaurią aplinką, kur daug dykumos, mažai augmenijos, gyvybės. Neabejoju, kad tai nėra atsitiktinis pasirinkimas. Ko jūsų tėtis ten ieško?

Galima būtų atsakyti, kad visų pirma mes, kurdami filmą, važinėjome po tas vietas, kurios yra mažai paliestos žmogaus. Tik tose vietose, kur nėra žmogaus kūrinių, galima pastebėti tuos santykius, kurie egzistuoja gamtoje. Tik ten galima ieškoti tos vienovės, apie kurią svajojo tėtis – tarp žemės ir dangaus, šviesos ir tamsos.

Kitas dalykas yra gamtos atšiaurumas. Izraelis vis dėlto yra dykumų valstybė, ir tos vietos, kur yra žalumos, daugiausia sukurtos žmogaus dažniausiai XX amžiaus pradžioje. Nors tai ir yra gamta, tačiau čia jau neapsieita be žmogaus įsikišimo.

Mes dažnai filmavome saulei besileidžiant. Tada galima geriau pamatyti gamtą, jos struktūrą dėl paprasčiausios priežasties – stipriai plieskiant saulei, tu nieko nematai, lygiai taip pat nieko nemato ir kamera. Merkiasi ne tik akys, kamera taip pat „užmerkia“ savo akį – objektyvą. Vakariniai peizažai yra pilkesni, juose mažiau spalvų, detalių ir todėl yra lengviau įsižiūrėti į visumą. 

Filmo pabaigoje yra toks epizodas, kai, jums filmuojant peizažą, tėtis mėgina pasukti kamerą geresniu kampu. Kiek iš tikrųjų tėtis lėmė filmo kūrimo procesą? Ar dažnai jis kreipė jūsų kamerą?

Šitas epizodas gali būti pavadintas montažo magija. Jis yra kitoks nei visas filmas ir neatspindi to proceso. Aišku, Josefas bandė ne kartą, mums važiuojant į gamtą, iš manęs pavogti kamerą. Tačiau jam to reikėjo norint fotografuoti, nes filmavau fotoaparatu. Josefas buvo nekantrus, tačiau kameros jam reikėjo savoms reikmėms.

Tuo tarpu visą filmo kūrimo procesą valdžiau aš pati. Netgi galiu pasakyti, kad tėtis man dažnai sakydavo, jog filmavimas vyksta ne taip, kad čia kažkas neišeis. Tačiau aš laikiausi savo. Juk norėjau kalbėti apie tai, ką pastebiu pati, ir tai, kas man svarbu. Taip, jo darbai mane veikė, jie kreipė mane ne tik kuriant šį filmą, tačiau ir visame gyvenimo kelyje. Juk mes negyvename vakuume, ir mums įtaką daro daug žmonių. Tačiau, kalbant apie patį procesą, aš dirbau viena.

Josefas buvo nekantrus ir galbūt dėl to, kad kinas skiriasi nuo fotografijos. Kine būtina laukti, neužtenka tik spustelėti mygtuką ir gauti rezultatą. Būtina jausti laiko tėkmę tiek filmuojant, tiek montažo metu.

Tad tą jūsų minėtą epizodą pasirinkau norėdama parodyti, kad tarp mūsų vyksta gyvas, šmaikštumo nestokojantis bendravimas.

O pats tėtis filmą jau matė?

Taip, matė.

Ir ar patenkintas jis rezultatu?

Manau, kad jis visų pirma džiaugiasi, kad pagaliau pabaigiau darbą. Pats procesas buvo ilgas, ilgas ir sudėtingas buvo montavimas. Atrodo, jog filmas yra paprastas, tačiau siekiant jį išgryninti tam, kad būtent ir liktų tas paprastumas, buvo įdėta itin daug darbo ir ieškojimų.

Tiesa, tėtis šio filmo dar nematė kino teatre. Aš manau, kad tiek šį, tiek visus filmus būtent svarbu yra matyti didžiajame ekrane. Ten užsimezga visai kitoks santykis – dydžio, garso. Šiame filme svarbus yra garso nebuvimas arba, tiksliau tariant, lengvas buvimas. 

Remdamasis savo paties patirtimi, norėčiau paklausti, kaip jums sekėsi užbaigti šį filmą ir pagaliau nuspręsti, kad nieko daugiau taisyti nebereikia, jog jau atliktas paskutinis kirpimas. Juk visada sunku padėti paskutinį tašką, kai atrodo, kad dar būtų galima viską taisyti ir taisyti.

Tai yra bene sudėtingiausias dalykas. Aš, kurdama šį filmą, suvokiau, kad nereikia ieškoti to užbaigimo jausmo. Reikia atsipalaiduoti ir labiau tikėti pačiu procesu. Manau, kad dokumentinis kinas visų pirma yra darbas su dabartimi, realybe. Nereikia ieškoti kažkokių galutinių tezių, patvirtinimų. Kinas suteikia galimybę akimirką pabūti su dabartimi, su pačiu vyksmu. Svarbu atskleisti ne žmogaus istoriją, o jo dabartį, konkrečią akimirką. Manau, kad būtina išlaikyti neišbaigtumo, nenorėjimo užbaigti jausmą, nes priešingu atveju gresia pasinerti į klišes ir dirbtinai „įrėminti“ savo kūrinį.