2016 11 11

Matas Baltrukevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kodėl socialdemokratai yra konservatyviausia partija Lietuvoje

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Praėjusio penktadienio įvykiai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryboje priminė meksikietišką muilo operą. Įtampa buvo įkaitusi – griežtos Algirdo Syso ir Aloyzo Sakalo kalbos apie permainų būtinybę. Tada dramatiškas premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas apie tai, kad tokios kritikos jis niekada gyvenime dar nebuvo sulaukęs, ir pareiškimas apie atsistatydinimą. Rodos, LSDP nariai staiga išsigando ir balsavimu nepritarė A. Butkevičiaus pasitraukimui. Šis tragikomiškas scenarijus daug ką pasako apie partiją ir jos išskirtinumą Lietuvos partinėje sistemoje.

Lyderių kaita neišvengiama

Partijos tarybos sprendimas iš esmės reiškia vieną vienintelį dalyką – premjeras partijai dar kurį laiką vadovaus. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, jog per eilinius partijos lyderio rinkimus pavasarį A. Butkevičius bus tarp pretendentų pradėti naują kadenciją. Galima mėgti socdemus arba jų nekęsti – faktas yra vienas – tai vienintelė didžioji partija Lietuvoje, kuri po kiekvienos nesėkmės Seimo rinkimuose keičia vadovybę. Neišvengiamai tai vyks ir dabar, o partijos veteranai aiškiai rodo, jog kelią norės užleisti jaunimui.

Juro Poželos mirtis yra didelis smūgis LSDP, beveik šimtaprocentė tikimybė, jog jis būtų naujasis partijos lyderis. LSDP, nepaisant kvotų jaunimui partijos sąrašuose Seimo rinkimuose, itin sunkiai užsiaugina savo jaunąją kartą. Socialiniuose tinkluose absoliučiai dominuoja liberalų ir konservatorių jaunimas, o jeigu apskritai galima kalbėti apie kairuolišką jaunimą kaip Lietuvos reiškinį, jį pamatėme tik palapinėse prie Vyriausybės, kai šią vasarą buvo svarstomas Darbo kodeksas. Tad savaime suprantama, vargu ar tokį jaunimą galima sieti su kairiosiomis politinėmis partijomis.

Partija iš esmės turi tik kelis kiek daugiau politinės patirties turinčius jaunosios kartos politikus. J. Požela būtų buvęs idealus kandidatas dėl savo, kaip Seimo nario patirties. Gintaras Paluckas ir Mindaugas Sinkevičius kol kas tėra savivaldos lygmens politikai, o pastarasis dar ir dirba provincijoje. Diskusijose minėtas Andrius Palionis, tačiau LSDP yra konservatyvi organizacija ir sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kuris 2012 m. dar drįso kelti savo kandidatūrą prieš socdemų kandidatą Seimo rinkimuose, prabėgus vos ketveriems metams būtų pirmininkas.

Tad jaunimo klodai partijoje labai menki. Tačiau jauno lyderio poreikis nėra vien tik iš noro atsinaujinti. Tiesiog nelabai yra alternatyvų. LSDP partijos pirmininko postas šiuo metu tikrai nėra šilta vieta. Laukia darbas koalicijoje, kurioje absoliučiai dominuos LVŽS, realu, kad 2020 m. partija rizikuoja balansuoti ant patekimo į Seimą ribos. Padėtis nepavydėtina, tačiau jaunesni politikai labiau linksta rizikuoti ir iššūkius suvokti kaip galimybę.

Nors viešojoje erdvėje minimos ir kitos kelios vyresnių politikų pavardės – Rasa Budbergytė, Linas Linkevičius, tačiau šie scenarijai nerealūs. R. Budbergytė per daug trumpą laiką yra partijos narė, be to, neatmestina tikimybė, kad LSDP gali mėginti kelti jos kandidatūrą į prezidentus, o partijos lyderio postas nėra tos pareigos, kurios palengvintų kelią į Daukanto aikštę. L. Linkevičius nors ir jau 25 metai kaip yra partijos narys, tačiau niekada nebuvo aktyvus partinėje veikoje, yra nuo jos gerokai atitolęs, o jo tikrąsias pozicijas partijoje parodo ir tai, kad sąraše jam buvo patikėta žema 34 vieta. Vargu ir ar patį diplomatą, kadaise patarinėjusį dešiniesiems – Algirdui Saudargui ir Andriui Kubiliui, viliotų partijos lyderio kėdė. Vilija Blinkevičiūtė taip pat vargu ar eitų į pareigas, kuriose lengva netekti populiarumo.

Ne taip svarbu, kas taps nauju partijos vedliu, tai bus kažkas iš naujosios kartos politinių kamikadzių. Tačiau jam savo valandos reikės laukti iki pavasario.

Konservatyviausia politinė partija Lietuvoje?

LSDP, kaip organizacija, yra konservatyviausia politinė partija Lietuvoje. Jie niekada nesiima skubotų sprendimų. Štai ir dabar – rinkimų rezultatai katastrofiški, tačiau bus laukiama pavasario. Šis sprendimas visiškai atitinka partijos veiklos modelį.

Visų pirma nelabai yra kur skubėti. Praėjusį penktadienį vis dar vyko derybos su „valstiečiais“ LVŽS. A. Butkevičius galėjo atsistatydinti rinkimų naktį, partija būtų skubiai paskyrusi laikinąjį vadovą, kuris ir būtų kuravęs derybas su LVŽS. Atstatydinti partijos pirmininką praėjusį penktadienį būtų reikškę sukelti chaosą derybose dėl koalicijos, kurios jau ėjo į pabaigą. Aišku, vargu ar tai būtų turėję įtakos susitarimo sėkmei, tačiau nepadarius greito sprendimo, prasmės skubėti nėra.

Lėtumą galima pateisinti ir rinkimų kalendoriumi. Kiti rinkimai Lietuvoje vyks tik 2019 metų pradžioje – toks didelis tarpas tarp rinkimų pasitaiko retai. Neskubėdama partija šį tą ir praranda. Turbūt, kad naujasis lyderis nebus Seimo narys, tad jam reiks laiko įsigilinti į koalicijoje veikimo peripetijas ir pasiruošti ginti partijos pozicijas būsimosios koalicijos taryboje.

Visgi šis sprendimas itin tradicinis. LSDP veiklos modelis yra pats horizontaliausias tarp didžiųjų partijų. Jeigu Vytenis Povilas Andriukaitis būtų TS-LKD narys, veikiausiai po įvairių viešų laiškų ir atviros kritikos partijos vadovybei būtų pašalintas iš krikdemų jau dviženklį skaičių kartų. Sunku įsivaizduoti ir tai, kad Vytautas Landsbergis tokiu aštrumu kaip Aloyzas Sakalas kritikuotų partijos vadovybę. O ir po viso to vis tiek ir V. P. Andriukaitis, ir A. Sakalas išlieka „mieli partijos bičiuliai“.

Arba naujausias pavyzdys iš derybų su LVŽS. Algirdas Butkevičius ir Irena Šiaulienė pasielgė itin „nebičiuliškai“ ir dviese iškeitė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, nesilaikė įpareigojimo mėginti išsiderėti ketvirtąją ministeriją. Apie tai, kad likęs besiderėjusių „bičiulių“ ketvertukas jaučiasi apgautas, visi sužinojome labai greitai. 

Šis partijos organizacijos konservatyvumas ir demokratija, kuri kartais tampa laukine, turi dvejopų pasekmių partijos politikai. Visų pirma, skirtingai negu TS-LKD, Darbo partija ar Liberalų sąjūdis, LSDP niekas taip greitai nepadarytų karjeros partijoje, kaip Gabrielius Landsbergis, Valentinas Mazuronis ar Antanas Guoga. Tai kartais sumažina kaitos galimybes, bet ar visada bloga yra kultūra, kuri riboja naujų žmonių staigų iškilimą, paklauskite LRLS narių.

Antra, dauguma partijos vidaus diskusijų labai greitai tampa žiniasklaidos analizės objektu. Nemanykite, kad kitose partijose nebūna tiek triukšmo, diskusijų ir serialus primenančių susirinkimų. Tik daug kas lieka už uždarų durų. Vargu ar LSDP toks atvirumas yra naudingas, bet demokratijai tai yra sveika.

Trečias esminis aspektas – neskubėjimas. LSDP nėra ta partija, kuri daro skubotus sprendimus. Čia pirmiausia kalbu būtent apie partijos veiklą, o ne vykdomą politiką. Jie niekada nėra tie, kurie puola stabdyti narystes partijoje vos pasirodžius informacijai, kad vienas ar kitas „bičiulis“ įtariamas kokia nors ne itin bičiuliška veikla – pavyzdžiui, korupcija. Apskritai bičiulystė turbūt yra ir tai, kas stabdo permainas, nes visus sprendimus „bičiuliai“ turi rimtai diskutuoti. Eilinis „bičiulis“ gali atsidurti įspūdingoje sąrašo vietoje vien dėl savo lyties ar amžiaus. Visgi bičiulystės ugdymas dar turi kur skleistis, bet užuominomis kalbama, kad tai įvyks netrukus – TS-LKD su tiesioginiais partijos pirmininko rinkimais LSDP pralenkė.

Tad dabar bičiuliai neskubėdami iki pavasario svarstys, kas galėtų pakeisti Algirdą Butkevičių. Ir šiuo atveju tai turbūt yra teisingas sprendimas. Lemtingas partijos ateičiai klausimas buvo tai, ar LSDP ryšis eiti į valdančiąją koaliciją. Priimtas mirtino rizikingumo sprendimas. Kas bandys gelbėti socialdemokratiją Lietuvoje, klausimas, aišku,. yra svarbus. Bet šiuo atveju neįžvelgčiau didelių greito sprendimo privalumų.

Tokie jau tie mūsų socialdemokratai. Konservatyvesni už TS-LKD. Čia nebus jokių „Brazausko anūkų kelio į partijos pirmininkus istorijų“. Daug triukšmo, kuris kone visose kitose partijose lieka už uždarų durų. Didelis ir neslepiamas nuomonių pliuralizmas. Iš pažiūros, galbūt daugokai chaoso. Bet partijai jau daug metų, reiškia, veikimo modelis nėra labai blogas, nors ydų galima surasti daug, vien ko vertas nesugebėjimas paruošti jaunosios partijos kartos. Dabar LSDP laukia sunkiausieji ketveri metai partijos istorijoje. Greičiausiai su nepatyrusiu pirmininku. Tad penktadienio dramos partijos taryboje tėra įžanga. Pasiruoškite spragėsių ir įsitaisykite prie ekranų.