2016 11 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Dr. Austėja Landsbergienė: Visi mes turime specialiųjų poreikių

Prieš trisdešimt metų vaikai, turintys specialiųjų poreikių, bendrojo lavinimo mokyklose buvo beveik neįsivaizduojamas dalykas. Gyvenant Sovietų Sąjungoje žmonės, kurie galėjo būti įvardyti kaip kitokie – pavyzdžiui, jie turėjo autizmo spektro sutrikimą ar sėdėjo neįgaliojo vėžimėlyje, buvo atskirti nuo visuomenės, jų gyvenimui nebuvo pritaikytos nei mokymosi programos, nei miesto infrastruktūra. Atidesnis žvilgsnis į žmones, turinčiais įvairių (ne)galių, turėtų prasidėti mokyklose – tik taip įmanoma pakeisti platesnės visuomenės požiūrį į negalią kaip reiškinį: lapkričio 25–26-ąją dienomis VšĮ „Vaikystės institutas“ organizuoja tarptautinę konferenciją (ne)Galia, kurioje bus kalbama vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, inkliuzijos į bendrojo lavinimo mokyklas temomis. Apie šią problemas ir renginį kalbamės su edukologe dr. Austėja Landsbergiene.

Kai išgirstame sąvokas „specialiųjų poreikių vaikai“ arba „vaikai, turintys specialiųjų poreikių“, dažnai šie žodžiai skamba kaip šalti burtažodžiai. Gal galėtumėte paaiškinti, ką ši sąvoka reiškia, ir kokie vaikai į tą sąvoką galėtų būti „įtraukiami“?

Visi turime specialiųjų poreikių, tačiau kai kurių žmonių specialieji poreikiai yra ypatingesni už kitų. Kartais vaikas nepatenka į vadinamąjį „normalios“ raidos spektrą: į tai, ko mes tikimės iš trejų metų vaiko, tuomet jį įtraukiame į vaiko su ypatingais poreikiais kategoriją. Kalbėdami apie vaiko raidą dažnai turime mintyje varpelio kreivę. Dauguma vaikų patenka į normos ribas, tačiau yra tokių, kurie lieka ir varpelio kreivės krašteliuose. Mes labai dažnai nesuprantame, kad varpelio krašteliai yra du. Pirmasis – kai vaikams buvimas mūsų nustatytos normos ribose yra iššūkis: jis gali patirti tiek fizinių, tiek intelektualinių iššūkių. Taip pat egzistuoja ir kitas varpelio kraštelis: jame yra lygiai tokie patys specialieji poreikiai, apie kuriuos Lietuvoje mes taip pat mažai kalbame, bet tie specialūs poreikiai yra lygiai taip pat ypatingi. Šie poreikiai –  gabių vaikų poreikiai. Tai yra tie vaikai, kuriems akademinės veiklos, kuriomis užsiimama mokykloje, yra per lengvos. Jie išsiskiria fizine ar intelektualine raida, kūrybingumu. Vaikas, kuris netelpa į ganėtinai plačias normos ribas, jau yra suprantamas ir klasifikuojamas kaip vaikas, turintis specialiųjų poreikių. 

Įsivaizduokime klasę, kurioje yra vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ką gero ir pozityvaus jie gali duoti klasei? Lietuvoje dažniau kalbame apie „trūkumus“, „negalias“ ir „problemas“.

Visų pirma klasė yra ir turi būti visuomenės atspindys: tam ir egzistuoja toks dalykas kaip bendra klasė, o ne vaikai mokosi su korepetitoriais ar individualiai. Klasė yra mikrokosmosas, kuriame atsispindi tokia visuomenė, kokia ji yra. Mūsų visuomenėje yra nedidelė dalis žmonių, turinčių negalią, lygiai taip pat ir klasėje turi būti dalis vaikų, turinčių ypatingų poreikių, nes tai atspindi kokia įvairi yra visuomenė, kurioje gyvename. Įtraukiant įvairius vaikus į bendrojo lavinimo klases yra ugdomas vaikų supratimas, kad mes nesame visi vienodi ir lūkesčiai, keliami kiekvienam, turi būti skirtingi.

Vaikas įvairesnėje klasėje auga jautresnis, tolerantiškesnis, nebeišsigąsta gatvėje sutikęs ir pamatęs žmogų, kuris atrodo ar elgiasi kitaip. Man labai patinka viena istorija: vaikas tėvams vis pasakodavo apie bendraklasį. Kai tėvai susipažino su juo, pamatė jį sėdintį neįgalaus žmogaus vežimėlyje. Jie paklausė sūnaus: kodėl mums nepasakei? O sūnus sako: o kam? Tai juk visiškai nesvarbu! Ši istorija mus moko, kaip vaikai mato negalią, kai tai yra jų pasaulio ir kasdienybės dalis – tai tampa norma. Pagaliau pasaulis, kuris ir turėtų būti normalus, tampa normalus. O ne, pavyzdžiui, kaip buvo Sovietų Sąjungoje, kai žmonės buvo slepiami. Jų poreikiams nebuvo pritaikytas nei miestas, nei viešasis transportas, nei mokyklos ar ugdymas jose. Mes ir jie tarsi gyvenome paraleliniuose pasauliuose. Lietuvoje yra to senojo pasaulio liekanų, ir mes dar labai bijome kitokių žmonių. Netgi mokslininkai, o tikrai vis dar pasitaiko Lietuvoje psichologų, sakančių, kad vis dėlto geriau, kad vaikai, turintys ypatingų poreikių, būtų atskirti nuo kitų vaikų ir būtų ugdomi atskirose klasėse, mokyklose ar būtų uždaryti vieni. Tokie atvejai yra labai liūdni, nes mes vis dar turime šį įsišaknijusį vaizdinį, o kai tokį vaizdinį skatina autoritetą turintis specialistas, tai žmonės juo tiki ir yra linkę mąstyti lygiai taip pat.

Mokykloje buvo vaikas, turintis Dauno sindromą. Vaikai klasėje labai greitai įprato pasižiūrėti, kad tas vaikas eina kartu su jais kartu. Jie pradėjo labiau jausti erdvę ir labiau jausti klasės visumą.

Būna atvejų kai vaikas yra itin nedrąsus ir užsisklendęs, vaikai pradeda suprasti, kad ne visi nori kalbėti ir net ne visus gali prakalbinti: kai kurie vaikai yra tiesiog uždari. Tačiau nenorėdami pernelyg daug bendrauti ar kalbėti, vaikai turi kitų neįtikėtinai stiprių savybių. Pavyzdžiui, būna vaikų iš autizmo spektro, kurie mokosi kalbų arba yra gabūs matematikai kaip niekas kitas. Bendraklasiai, matydami šalia savęs tokį vaiką, pradeda suprasti, kad netgi žmogus, iš pažiūros neturintis kažko, ką turi jis, gali savyje slėpti daugybę nuostabių dalykų ir turėti tą, ko neturi jis. Susidūrę su tokiais pavyzdžiais savo klasėje, vaikai pradeda matyti kitą žmogų kaip visumą, suvokti, kad žmogus nėra įvertinamas tik pagal vieną savo savybę, pavyzdžiui, intelektualumą.

Netgi sąvoka ar terminas „specialieji poreikiai“ yra kiek šaltokas ir biurokratinis, todėl mes konferencijos pavadinime stengėmės atspindėti kitokį požiūrį. Konferencija vadinasi (ne)Galia, o tai reiškia, kad kiekvienas vaikas, turintis tai, ką mes įprastai suprantame kaip negalią, turi ir ypatingų galių. Puikus pavyzdys yra mūsų parolimpinės rinktinės nariai: kiek iš mūsų, „turinčių visas galias“, galėtų užrištomis akimis žaisti golbolą? Šių žmonių pojūčiai yra kitaip išlavinti, daug kur jie mus lenkia taip, kad net sunku įsivaizduoti. Nematančių žmonių klausa yra ypatinga: jie girdi tiek įvairių niuansų, kokių mes net nepastebime. Mes vis dar turime stereotipą, kad bet kuris žmogus, turintis negalią, turi ir protinį atsilikimą. Vis dėlto žmonių, turinčių protinę negalią, procentas iš visų turinčiųjų negalią apskritai nėra didelis. Ir net tokiu atveju mes galime labai daug pasimokyti – kantrybės, švelnumo, supratimo ir jautrumo.

Turime mokytis suprasti, kad mūsų pačių elgesį labai dažnai valdo įvairios iš anksto susiformuotos nuostatos, kurias nuolatos turime stebėti ir rauti su šaknimis. Kai vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje vaikai susiduria su ypatingų poreikių turinčiais bendraklasiais, tokios nuostatos ir stereotipai nesusiformuoja būtent dėl to, kad visuomenės atspindys klasėje ar darželio grupėje vaikui yra dovana ir praturtinantis vaiką bei visą visuomenę dalykas.

Yra įprasta manyti, kad mokytojui sunku, jei klasėje yra vaikų, turinčių ypatingų poreikių. Kaip mokytojui reikėtų žiūrėti į tokį vaiką?

Mokytojo darbas apskritai nėra lengvas. Žinote, kaip atskiriu gerą pedagogą nuo tokio, kurio kompetencija suabejoju? Žmogus, kuris sako: „Jeigu mano klasėje nebūtų to ir to vaiko, tai jau tada darbas vyktų sklandžiai.“ Ir kiekvienais metais jo ar jos klasėje vis atsiranda „tas“ vaikas ir „dėl jo“ nuostabusis pedagogas taip niekada ir netampa nuostabus, nes jam kažkas nuolatos trukdo atsiskleisti. Nieko panašaus… Pedagogas privalo gebėti dirbti su įvairių poreikių turinčiais vaikais. Lygiai taip pat kaip pas psichologą ateina įvairių žmonių su įvairiomis bėdomis, įvairiais klausimais, ir visi tie klausimai yra narpliojami. Suprantu, kad tas „standartinis“ klasės mokytojas nėra ypatingų poreikių vaikų specialistas – tai yra atskira specialybė. Tačiau dažniausiai atskirai su vaikais ar žmonėmis, kurių poreikiai yra labai ypatingi, dirba šios srities ekspertai, o į integracija į bendrojo ugdymo klases jiems nėra rekomenduojama. Kiekvienas vaikas, prieš pradėdamas lankyti mokyklą, gauna įvertinimą: ar įmanoma inkliuzija į bendrojo lavinimo klasę. Galime aiškiai ir paprastai pasakyti, kad yra kelios klasifikacijos kategorijos. Pirmoji yra ta, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, bet gali laisvai ir be papildomos kitų pagalbos mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, tik su tam tikrais jam pritaikytais ugdymo ar elgesio planais. Ši išvada reiškia, kad vaikas drąsiai gali eiti į bendrojo ugdymo klasę, o mokytojas, tiksliai žinodamas tai, jam nežymiai pritaiko savaitės planus, pagal jo individualius poreikius. Antra grupė: vaikai, kurių specialieji poreikiai yra ypatingesni. Jiems reikia asistento: tokiu atveju arba mokykla ir savivaldybė skiria asistentą, kuris būtų klasėje ir padėtų mokytojui dirbti su vaiku, arba, jeigu tai yra privati mokykla, asistento neskiria savivaldybė. Mokykla gali skirti asistentą arba patys tėvai jį samdo. Jeigu išvada yra, kad vaikui reikia asistento pagalbos, tai jo inkliuzija yra galima tik turint asistentą. Paskutinis lygmuo, kai inkliuzija apskritai nėra rekomenduojama. Inkliuzija tokiais atvejais nėra tokia naudinga nei klasei, nei pačiam vaikui, negu tada, kai jis yra ugdomas atskirai.

Bėda Lietuvoje yra ta, kad labai dažnai nepriimami į klases netgi pirmosios kategorijos vaikai, kurių inkliuzija yra galima. Mokytojai dažnai bijo tokių vaikų –  jie nenori papildomai planuoti ir dirbti, taip pat reikalingas atskiras paaiškinimas: tiek klasei, tiek kitiems tėvams. Dažnai tai tikrai yra iššūkis, tačiau šis iššūkis yra įveikiamas, o rekomendacija yra vaiko įtraukimas į bendrojo ugdymo klasę ir ugdymosi procesą. Lygiai taip pat antrasis atvejis: savivaldybė nenori skirti papildomo žmogaus, mokykla nenori priimti. Dažnai girdimi tokie šūksniai ir pasiteisinimai: „Kas čia per nesąmonė, kodėl mes turime TOKĮ vaiką priimti!“ ir t. t. Nors pagal įstatymus ir tvarkas mes privalome tai daryti. Vis dar labai daug ugdymo įstaigų deklaruoja, kad tai daro, bet iš tiesų paprašo šeimų neateiti, informuoja, kad neturi vietų, arba klasės tėvai surenka parašus, ir mokyklos vadovas paprašo tokios šeimos išeiti iš mokyklos. Dar šiandien sunku kalbėti apie tikrąją inkliuziją.

Labai svarbu pabrėžti ir tai, kad mūsų mokytojai nesijaučia tvirtai. Visi mokytojai nesijaučia tvirtai. Man tenka bendrauti su daug jaunų žmonių, baigusių pedagogikos studijas, jie visi bijo vaikų, turinčių ypatingų poreikių. Vienetai neturi šios baimės, o daugybė tiesiog bijo. Bijo dėl to, kad apie autizmą jie būna tik skaitę, o autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko net nėra matę, nėra su juo dirbę, jie nėra bandę jo integruoti į bendrojo ugdymo klasę. Visuomet reikia prisiminti, kad autizmo formų yra daugybė: kiekvieno vaiko atvejis yra ypatingas, unikalus yra ir jo kontekstas: vieni tėvai labai daug dirba su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių patys, o kiti – neigia vaiko tokius poreikius. Kai į mokyklą ateini dirbti baigęs studijas, tačiau niekada klasėje praktiškai nesusidūrei su vaikais, kurie turi autizmo spektro sutrikimą ar Dauno sindromą, tu tiesiog paniškai bijai.

Tikrai palaikau mokytojus, nes suprantu, kodėl jie bijo. Suprantu, kad jie bijo nesėkmės, nes nesijaučia turį pakankamai žinių, pakankamai patirties. Puikiai suprantu, kad jiems trūksta kompetencijos, bet vien dėl šios priežasties neturėtumėte spręsti šios problemos atskirdami vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Turime mokytojus siųsti ne į kursus kaip tapyti naujaip ar atrasti savo asmenybę, o į seminarus apie vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ugdymą. Ir taip per keletą metų galėtume pasiekti to, kad mokytojas nebebijos savo klasėje vaiko, turinčio specialiųjų poreikių.

Pakalbėkime apie artėjančią konferenciją. Kaip atsirado idėja rengti konferenciją „(ne)Galia“ apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose? Kam ji reikalinga? Kokie jos tikslai?

Idėja ir atsirado matant išsigandusius mokytojus. Netgi nepaprastai geranoriškus mokytojus, kurie verčiasi per galvą, stengiasi, kiek įmanydami, bet jiems trūksta žinių ir patirties dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Jiems lygiai taip pat trūksta susėdimo prie stalo su kitais mokytojais, kurie taip pat savo klasėse turi ypatingų poreikių vaikų ir pasikalbėjimo. Jiems reikia galimų situacijų klasėje analizės, galimų sprendimo būdų, pasidalinti planais, pagal kuriuos dirba, taip pat pasidalinti patirtimi. Mokytojams reikia elementarių praktinių patarimų, kurie gaunami iš patirties. Mintis taip ir atsirado – tiek Karalienės Mortos mokykloje, tiek „Vaikystės sode“ turime vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, ir supratome, kad mes privalome apie tai kalbėtis, kuo daugiau apie tai kalbame, tuo mokytojams lengviau darosi dirbti savo klasėse. Inkliuzija tampa vis lengvesnė. Patys mokytojai sako: pirmais metais man buvo nedrąsu, antrais metais jau drąsiau, o trečiaisiais metais – jaučiuosi puikiai!

Tą matydami, mes patys pradėjome labai aiškiai suprasti, kad reikia į praktinius dalykus orientuotos konferencijos, o ne tokios, kurioje kažkas atsistoja ant pakylos priešais auditoriją ir pasakoja apie tai, kas yra autizmas. Šiuo metu yra daugybė išleistų knygų, tereikia jas perskaityti: tačiau, ką daryti, kai į mano klasę ateina vaikas, kuris turi specialiųjų poreikių, kaip man su juo dirbti? Kaip man papasakoti apie jį kitų klasės tėvų vaikams? Kaip man padaryti, kad inkliuzija būtų sėkminga? Toks ir yra konferencijos tikslas: iš Vilniaus, Vilniaus rajono ir plačiau mokytojai, susirinkę įvairūs pedagogai ir iš pasaulio sukviesti profesionalūs praktikai Jie kartu galėtų nedidelėse grupėse kelti jiems skaudžius klausimus, nagrinėti opias situacijas, o po šios konferencijos pedagogai jaustųsi nesantys vieniši. Po tokių mokymų ir konferencijų atsiranda daugiau drąsos dar ir dėl to, kad susiformuoja tinklas („network“) žmonių, su kuriais mokytojai galės bendrauti, dalintis patirtimis, iššūkiais ir problemų sprendimų būdais.

Tarptautinė konferencija (ne)Galia vyks lapkričio 25–26-ąją dienomis. Daugiau informacijos galite rasti čia.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu