Nebereikalingas, bet išganingas žodis

Kalba, kaip ir pasaulis, yra gyvas organizmas. Ji vystosi ir kinta. Vieni žodžiai gimsta, kiti nugrimzta į užmarštį. O gaila. Nes kartais visai nepelnytai.

Taip mąsčiau sekmą dieną sėdėdamas bažnyčios suole, sūnui vis kumščiuojant man į šoną ir kamantinėjant apie viską, tik ne apie tai, kas mus supa aplink. Aš spontaniškai jam tariau: bažnyčioje galima kalbėtis tik su Dievu arba apie Dievą. Ir pats nuščiuvau: kokia didaktika!

Ir dėl to visai nepasigailėjau. Nes, manau, tam tikros taisyklės ir elgesio kodeksas privalo egzistuoti. Mat jei einame į restoraną ar dar kokią nors kitą prašmatnią vietelę, juk nedėvime sportinės aprangos ir net laikomės tam tikrų elgesio normų, tai juo labiau reikėtų gerbti bažnytinę erdvę. Taip sakydamas visiškai nesijaučiu davatka. Nes šito pasigendu. Ir, manau, čia mums gali pagelbėti senas žodis didaktika.

Nors iš tiesų žodis didaktika jau seniai yra nebemadingas. Jau seniai jis yra išbrauktas tiek iš viešų pasisakymų, tiek iš kasdienio žodyno repertuaro. Daug kam jis dvelkia naftalinu. Atrodo neveiksnus ir varžantis kiekvieno asmens pasirinkimo laisvę visur ir visada būti ir atrodyti taip, kaip nori.

Bažnyčia irgi ne išimtis. Ji taip pat vengia didaktinio tono. Kartais susidaro įspūdis, kad dvasininkai tyčia apeina nepatogias dvasinio gyvenimo temas. Žinoma, lengviau suokti apie meilę, malonę ir gailestingumą – tada ir bažnyčioj laimingų žmonių daugiau, ir pintas krepšelis keliaujantis per rankas pilnesnis. O štai temos apie nuodėmes, atgailos ir kryžiaus tikrovę, kurios nė vienas šiame gyvenime neišvengsime, lieka nepaliestos.

Be abejo, tokia didaktika, kurią anksčiau girdėdavome iš sakyklų, yra atgrasi ir nepaveiki. Sakyčiau, net žalojanti. Regis, reikia įdėti daug pastangų, kad ją iš naujo atrastume bei pažintume. Būtina iš naujo išanalizuoti ir įvertinti neigiamas ir teigiamas jos puses. Nes tik apvaldyta didaktika gali duoti gausių vaisų. Tik proporcingai ir teisingai sudėlioti moraliniai akcentai pamoksle gali būti skoningi ir paveikūs.

Kaip pavyzdį paminėsiu dabartinį popiežių Pranciškų. Jo kalbos apie gailestingumą yra spontaniškos ir įkvepiančios. O kartu kietos, bekompromisės. Bet kartu labai paprastos. Ir neprarandančios evangelinio sūrumo. Taip pat nestokojančios kritiško vertinimo.

Taigi, nebijokime kartais būti didaktiški. Nes nė vienas žmogus dar netapo kažkuo, nepaisydamas ribų. Tačiau nepamirškime, kad ribos turi būti lanksčios. Ne mus izoliuojančios nuo aplinkos ir gyvenimo. O kuriančios ir mus formuojančios kaip asmenybes.