2016 11 22

Emilija Kauneckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Simbolinė padėka Angelams sargams, arba Rašinėlis apie vieną neįgalaus žmogaus dieną

Įžanga

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje saulė žeme ridinėjosi. Geras oras, teigiamos emocijos, o jų padarinys – noras aplankyti savo jaunystės miestą Vilnių, sostinės širdį – Gedimino pilį. Anksti ryte aš – jau prieš Nacionalinį muziejų. Čia dirba labai gera mano draugė – bus patogu susitikti… Aikštelėje dar gausu laisvų vietų, deja, kaip įprasta – nė vienos rankinio valdymo automobiliams. Pamokyta kitų kelionių karčios patirties, dairausi, kaip čia pasistatyti automobilį, kad nežinomi kaimynai per arti „neprisiglaustų“. Ne kartą teko laukti šalia – palieka tarp mašinų pusės metro tarpą, pro kurį ir savo kojomis vaikščiojančiam piliečiui į automobilį patekti galima tik giliai iškvėpus jau ir taip mažai deguonimi prisotintą miesto orą.

Prie galingos muziejaus mūro sienos kaip skalbinių segtukai ant virvės rikiavosi automobiliai, kiek atokiau nuo jų – keli skersai pastatyti. Prisitaikau prie jų – tokioje padėtyje visuomet įsėsi į automobilį. Perlipusi iš mašinos į vežimėlį, įsitikinusi, kad mašinos priekyje palikau pakankamą apie 2, 5–3 metrų pločio pravažiavimą, patraukiau Katedros link. Prasukant pro savo automobilio priekį dar apžvelgiau kairėje prie bordiūro esančias tuščias stovėjimo vietas – judėčiau savo kojomis, tai tik ten statyčiau automobilį ir pati…

Kaip malonu, kad Vilniaus senamiesčio širdis vis labiau tampa pritaikyta neįgaliesiems (Kaune per akmeninį grindinį važiuodamas, kad liežuvio nenusikąstum, bijai net pakeleivį užkalbinti.). Aplankau gotikos perlą – Onos bažnyčią, pasivažinėju Gedimino pilies papėdėje bei Alma Mater kiemeliuose. Jaunimo daug, kur nepasiekiau vežimėliu, gelbsti jų rankos. Atsinaujinusiame Gedimino prospekte galantiškai aptarnauta žavaus jauno padavėjo gurkštelėjau airiškos kavos… Prospektu kaip skruzdėlyno takais siuvo turistai, valdininkai (minioje išsiskiriantys kostiumų juodumu bei marškinių baltumu), retkarčiais – gudriomis akutėmis besidairantys išmaldos prašytojai. Vienas pristojo prie manęs. Jam nė motais mano vežimėlis – jis žmogaus sielos dosnumo ekspertas. Atidavusi jam litą širdyje pasidžiaugusi – matyt, gerai atrodau, kad neišskiria. Spoksočiau ir spoksočiau į tą margaspalvį „very well people‘‘ žmonių srautą, bet norėjosi dar ir prie kito architektūros šedevro, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, stabtelėti, o pakeliui ir į Trakus užsukti.

Nuo Gedimino kalno slystantys saulės spinduliai vaivorykštės spalvomis glostė automobilius, kurie jau nepriminė vienas šalia kito sukabintų skalbinių segtukų, o buvo stovėjimo aikštelėje kaip degtukų dėžutės netvarkingai išmėtyti. Nieko nesuprasdamos mano akys klajojo šioje spalvingoje vaivorykštėje karštligiškai ieškodamos vyšninės spalvos. Intensyviai į smegenis siunčiamą „SOS‘‘ signalą pradėjo analizuoti ir smegenys. Deja, mano vyšninio ,,Opel Astra‘‘ automobilio aikštelėje nebuvo nė pėdsakų. Dar ir dar kartą jau nejuokais susirūpinusi klaidžiojau tarp stovinčių automobilių. Toje vietoje, kur stovėjo maniškis, nieko neįtardamas puikavosi kitas. „Pavogė. Tik vakar nusipirkau naujus apvalkalus sėdynėms, gerai atrodė ir pavogė“, – nevalingai konstatavau šiurpų faktą. Dokumentai, fotoaparatas, 100 Lt – krepšyje ant kaklo, bet tai juk neišgelbės… Laimė, mobilųjį telefoną naktį įkroviau. Renku dirbančios muziejuje draugės telefoną. Iki manęs ji atlekia greičiau nei šampano kamštis. „Negali būti, dar niekam iš čia nepavogė. Skambinam į policiją.“

„Alio. Taip, ponia (tą minutę norėjau būti bet kuo, tik ne ponia), Jūs neteisingai pastatėte stovėjimo aikštelėje automobilį. Jis nutemptas 11 val. 40 min. Važiuokite į policijos nuovadą Giraitės gatvėje. Ir kuo greičiau, tuo geriau“, – atsiliepė dalykiškai mandagus pareigūno balsas.

Girdėjau, kad stresu pagydoma daugelis ligų. Aš, deja, ant kojų neatsistojau. Vis mintyse analizavau stovėjimo aikštelėje ryte buvusią situaciją. Dieve gailestingas, iki 12 valandos tokioje judrioje vietoje (miesto centre, priešais Nacionalinį muziejų) ji keitėsi kokį dešimt kartų. Kaip aš įrodysiu, kad, man vežimėliu išvažiuojant iš aikštelės, visas jos kairysis kampas priešais mano automobilį dar nebuvo užstatytas mašinomis? Vėliau atvykusiems automobiliams užpildžius kairįjį aikštelės kampą, mano „vyšnia“ atsidūrė skersinėje juostoje paskutinė. Supratau ir tai, kad tie vėliau priešais atsiradę automobiliai galėjo būti muziejaus darbuotojų. Į policiją paskambinusi nukentėjusioji irgi muziejaus darbuotoja – negi skųsi kolegą. Mano padėtis buvo beviltiška – filmuotos medžiagos neturėjau, liudininkų – taip pat. (Patariu visiems vairuotojams, sustojus stovėjimo aikštelėje – būtinai nusifotografuokite savo automobilį, tai jums sutaupys visą pensiją, o gal net ir mėnesinį atlyginimą.)

Na, tarkim, kalta aš. Nemoku įvertinti 3 metrų atstumo (nors gydytojai tvirtina, kad su amžiumi toliaregystė pozityviai progresuoja), bet mano automobilis buvo pažymėtas rankinio valdymo ženklu. Nejau niekam nesuvirpėjo širdis pagalvojus, kaip judantis vežimėliu neįgalus žmogus nusigaus iki to nutempto automobilio. Pasirodo, ne. Niekam tai net tvarkos vykdytojams nerūpėjo. Ir kapstytis iš šios tragiškos situacijos teks man vienai.

Policijos nuovadą taksistai Giraitėje žino gerai. Į ją vedė aukštokas be turėklų pandusas. Policininkai visi susispietę už stiklinės pertvaros kažką vis kartkartėmis susiglausdami į krūveles aptarinėjo. Kitoje pusėje barikadų tokių kaip aš buvo apie 10. Priėjusiam pareigūnui įteikiau raštišką pasiaiškinimą, pateikiau asmens dokumentus. Tuo mano bylos nagrinėjimas ir pasibaigė. Praslinko viena valanda, antra. Sėdėti vežimėlyje pasidarė sunku, ir higienos reikalai pradėjo spausti. Apžiūrėjau tualetą. Tradicinis variantas – pro duris neįvažiuosi. Gali klausti į stiklinę salės pusę vaikštančių policininkų, ko nori – jie nieko nežino, į tvarkos pažeidėjus žiūri ne kaip į žmones, padariusius eismo pražangą, o kaip į tikrus nusikaltėlius. Pradėjau baimintis dar labiau – penktadienio popietė, o reikalai net nejuda. Kaip žąsis ištiesusi kaklą žvalgausi pro langą, bandydama nesėkmingai surasti savo automobilį…

Trečiai valandai besibaigiant mečiau paskutinį kozirį – įsiveržusi už stiklinės užkardos pareigūnams paaiškinau: „Kadangi tualetas nepritaikytas, savo higienos reikalus tvarkysiuos čia ir tuojau pat, nes daugiau laukti negaliu.“ Mano akiplėšiškumas juos privertė suklusti. Tyliai pasitarę jie pasiūlė: „Ponia, mes jus nuvešime į „Maximą“, ten yra neįgaliesiems pritaikytas tualetas.“ „Na, o kas toliau? Gal ir sauskelnių man nupirksite, – gyniausi toliau. Tik po šių ,,labai svarių argumentų‘‘ buvo iškviesti protokolą surašę viešosios tvarkos pareigūnai. Parodę man nufotografuotą situaciją, pradėjo aiškinti mano klaidą. „Bet jūs baudžiate mane pagal situaciją nuotraukoje, padarytoje 11 val. 40 min., o aš automobilį pastačiau 9 val. Juk galėjo kas nors užstatyti mano paliktą vietą automobiliams pravažiuoti“, – ginčijuosi. „Taip, galėjo“, – sutinka pareigūnas. „Tai kodėl mano automobilį nutempėte, nejau nematėte ženklo „Rankinio valdymo automobilis?‘‘. „Mačiau, bet turėjome kažkaip reaguoti į skundą.“ – „Tai kur dabar mano mašina?“ – „Mašiną nutempėme ne mes“, – atsako „angelas sargas“. Jis visiškai nieko nežino apie tą firmą, toks jausmas, kad pastarieji pirmieji surado mano automobilį, o policininkai po ilgų įkalbinėjimų leido jiems atlikti šventą pareigą…

Tik apie 16 val. sužinojau, kad „kaklo tiesimo mankštą“ atlieku veltui – mano automobilis stovi Verkiuose. Už nutempimo „paslaugą“ teks firmai sumokėti 120 Lt (jei suspėsiu iki darbo pabaigos). Gali tekti pasiimti mašiną ir pirmadienį. Tuomet ir kaina už „paslaugą‘‘ bus gerokai aukštesnė. Įteikę visas surašytų dokumentų kopijas ir gražinę asmens dokumentus, policininkai lengviau atsiduso, o man „užrištomis akimis‘‘ prasidėjo klajonės po miestą. Stovėjimo aikštelės nežinojo net taksistai, o pro langą paklausti rusakalbiai ar lenkuojantys praeiviai tik trūkčiojo pečiais. Prie visos situacijos pridėjus aukštus šaligatvių bordiūrus, remontuojamas gatves ir visišką netvarką kiemuose – situacija darėsi vis baisesnė, tačiau pasiskųsti nebuvo kam.

Per valandą suradau stovėjimo aikštelę. Už tvoros – ir savo automobilį. Stovėjimo aikštelės apsauginis darbuotojas pasižymėjo itin dideliu cinizmu – jis nieko nežinojo, net savo viršininko mobiliojo. „Kol neapmokėsite banke sąskaitos už „nutempimo paslaugą‘‘ automobilio neatgausite, o jei daug šūkausite, pasikelsiu į postą II aukšte ir baigta.“

„Hansa banko“ skyriaus paieška tęsėsi irgi apie valandą. Kur yra artimiausias banko skyrius praeiviai abejojo – vieni lyg matė banką už to kampo, kiti kitos gatvės gale… Rinkau vežimėlį, lipau iš taksi, stabdžiau aplinkines mašinas. Du kartus vilniečiai man nurodė Vilniaus banko skyrius (kurie jau nebedirbo, nes buvo 17 val.). Pradėjau ieškoti pagalbos telefonu. Reikėjo surasti žmogų, gyvenantį Verkių rajone, nes kitur gyvenantys banko skyrių radimvietes nurodinėjo neteisingai. Penktadienio vakaras. Kam skambinu – visi jau pakelėje į sodą ar prie jūros. Toliau važiavome pagal tame pat rajone gyvenančios draugės nuorodas per mobilųjį telefoną. „Turi tikrai būti „Maximos“ parduotuvėje“, – tvirtino ji. Taksistas išmaišė visą parduotuvę, užėjo į kiemą – nėra. Aiškinamės mobiliuoju. Pasirodo įėjimas iš kiemo pusės nenurodytas, pats banko skyrius II aukšte, lifto nėra, o kiemo teritorija remontuojama – vežimėliu nepateksi. „Tai teks banko kortelę, jos priklausomybę man patvirtinančius asmens dokumentus, atiduoti svetimam žmogui? – klausiu savęs.

Vėl ieškau pažįstamų. Sulaukiau vilniečio Kęstučio pagalbos. Jis dar nespėjo išvykti į sodą ir gyvena netoliese. Jau septintą dešimtį perkopęs Kęstutis vos neverkia klausydamasis mano istorijos. „Vaikeliuk, žvėrys, žvėrys, ne žmonės jau jie“, – dūsauja jis. Pagaliau sumokame baudą ir su kvitu vėl vykstame į stovėjimo aikštelę. „Į teritoriją gali įeiti tik mašinos savininkė“, – šaltakraujiškai pradeda žaliūkas apsauginis, bet, pamatęs Tėvuko veidą, supranta, kad jei jis toliau taip elgsis, kažkas kažkuriam iš mūsų nutiks – man infarktas, tėvukui insultas, o jam – nežinia kas.

Sulaužyta kaip dešimt Dievo įsakymų susiraičiau prie savo automobilio vairo. Jau nežinau, kur neskauda, kaip pasieksiu namus. Žiūriu į laikrodį – beveik pusė šešių. Laiko ir savaitės dienos atžvilgiu pats nepalankiausias laikas judėti iš Vilniaus, nors, kaip juokauja mano vienas dažnai Vilniuje būnantis kolega, – Vilniuje piko valanda tęsiasi nuo septynių ryto iki dešimties vakaro.

Tėtuko palydėta už pusantros valandos pasuku Kauno link. Mašinų spūstyje kaito variklis – teko judėti kas penkias minutes gesinant mašinos variklį. Pakelėje šmėstelėjus rodyklei „Trakai“, burnoje pajuntu salstelėjusį kibinų skonį – pasirodo, visą dieną, be airiškos kavos, pagamintos pagal lietuvišką receptą, mano skrandis taip ir nematė. Mintyse meldžiuosi Aukščiausiajam, kad užtektų kuro iki Kauno, nes po mano nuotykių sostinėje iš mano pensijos (415 Lt) liko tik pora litų.

Epilogas

Mano byla buvo persiųsta Kauno rajono policijos komisariatui Garliavoje. Neakivaizdžiai policijos pareigūnai man už padarytą pažeidimą skyrė 100 Lt nuobaudą. Nevažiavau, nesiaiškinau. Sumokėjau baudą jau iš kitos pensijos. Tik vieno neatlikau ir neatliksiu – nenuvešiu į nuovadą baudos apmokėjimo kvito, nors atsiųstoje man „Nutarime dėl administracinės teisės pažeidimo“ labai griežtai to reikalaujama. Nenuvešiu, ir tiek…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.